Naujausios
Tačiau yra vienas nekintantis apibūdinimas, beveik niekad neišvengiamas kalbant apie išeivį iš Semeniškių: nei sutikti pasaulio žmonės, nei J. Meko draugai nuo Japonijos iki Kanados, jo namuose susodinti už penkių metrų ilgio stalo, nei nepriklausomų avangardinių filmų ištroškusių žiūrovų salės menininko įkurtame Antologijos kino muziejuje Niujorke, nei visi kino festivaliai ir laimėjimai juose nepanaikino J. Meko tikrosios prigimties: „Aš esu ūkininko vaikas“.
Penktadienį tą patį patvirtino „Portfolio“ meno galerijoje savo dailės parodą atidaręs Jono Meko bičiulis, 11 metų (1994-2005 m.) dirbęs kartu su juo Eugenijus Varkulevičius – Varkalis. Kaunietis menininkas kartu su kitais Amerikoje apsistojusiais ir šalia Meko kūrybinį prieglobstį radusiais įvairių meno šakų atstovais (broliais Audriumi ir Daliumi Naujokaičiais, Arūnu Kulikausku, Juliumi Žižliausku, Rolandu Andrijausku ir kitais) ėjo koja kojon: „Mekas – kažkas fantastinio mano gyvenime. Antologijos kino muziejuje Jonas man paskyrė vietą už ekrano, ten ir įsikūriau: prižiūrėjau galeriją, montažinę, filmų archyvą. Kiekvieną šeštadienį visi Jono draugai ir šiaip avangardinio kino gerbėjai rinkdavosi žiūrėti filmų. Mes su Jonu ir Daliumi buvome įkūrę grupę „Music on the 2nd street“, kartu muzikuodavome. Jonas apie save iki atvykimo į Niujorką kalbėdavo mažai, bet mes visi žinojome, kad jis save laiko žmogumi „prie žemės“, o ne velniai žino kuo.“
Man pačiai, bendraujant su Daliumi Naujokaičiu, Arūnu Kulikausku, Juliumi Žižliausku, Rolandu Andrijausku, Eugenijumi Varkulevičiumi, jau mirusio Audriaus Naujokaičio mama Stase Naujokaitiene, kurios vyras, dirbdamas anuometiniame „Valstiečių laikraštyje“, pirmasis Lietuvoje pradėjo publikuoti J. Meko „Laiškus iš niekur“, teko įsitikinti, kad tas lietuviškasis, biržietiškasis, semeniškasis Meko dėmuo slypėjo jo širdy, bet Jonas jo nepiršo kitoms širdims: tai, iš kokių Semeniškių jis buvo, kokius gimtus namus ir ką ten paliko, ką patyrė Vokietijos išvietintų asmenų stovykloje geriausiai žinojo tik jis pats, o kitus tai pasiekdavo per jo kūrybą, o ne pasakojimus.
„Nėra žodžių su tuo Jonu iki dabar man. Neduoda jis man ramybės, bet ta gerąja prasme“, – parodos atidarymo metu vaizdžiai kalbėjo Eugenijus Varkulevičius-Varkalis. Biržuose jis viešėjo kelias dienas – „Portfolyje“, jo šeimininkės Lijanos Judickaitės kvietimu, vedė kūrybinius užsiėmimus moksleiviams. Joną Meką jis vadina savo mokytoju, tad natūralu, kad renginyje daugiausia kalbėta ne apie atidaromą parodą, o apie garsųjį Semeniškių žmogų – Eugenijaus tapyti paveikslai ir taip išraiškingi, tad jie savaime virto nebyliaisiais renginio dalyviais.
Tą patį vakarą Sebastianui Mekui, Jono sūnui, elektroniniu būdu nusiunčiau Eugenijaus nuotrauką „Portfolyje“. „Tai fantastiškas žmogus ir nuostabus menininkas“, – parašė Sebastianas. Tad Eugenijaus Varkulevičiaus – Varkalio, kuris kūrė muziką Jono Meko filmams ir iliustravo jo kelias knygas, viešnagė Biržuose nuskambėjo lengva tikro draugo prieraišumo nata.