Naujausios
Papasakok, kas sudaro didžiausią dalį šio apie 35 kg sveriančio J. Meko archyvo, kurį pats kūrėjas perdavė J. Bielinio viešajai bibliotekai 2017 m. rudenį?
Viena iškalbingiausių Jono Meko dokumentinės archyvinės medžiagos grupių – korespondencija (1944–2017 m.). Jam adresuotuose laiškuose dažnai pirmu smuiku griežia kūrybinės bei visuomeninės veiklos procesas, ypač juntamas stiprus ryšys su Lietuva, Lietuvos politinio bei visuomeninio gyvenimo aktualijomis. Taip pat diskutuojama pažangos ir meno problemų temomis. Žinoma, gausu asmeninio turinio žinučių, liečiančių patį Joną Meką (jas rašydavo šeima bei artimieji Lietuvoje).
Gausu sveikinimų: Naujųjų metų švenčių, šv. Velykų, gimimo, vardo dienos progomis, gavus valstybinę premiją. Prašymų, kvietimų įvairiomis progomis iš viso pasaulio: į organizuojamas kino kūrėjų stovyklas, konferencijas, apdovanojimų ceremonijas bei kito pobūdžio renginius.
Tokio masto asmenybė turėjo sulaukti įvairių kreipimųsi. Kokie pageidavimai atsispindi laiškuose, ko žmonės prašė J. Meko?
Jonas Mekas sulaukdavo prašymų duoti interviu, bendradarbiauti leidiniuose, kūrybiniuose projektuose. Jo prašydavo suteikti informacijos apie Antrojo pasaulinio karo negandų Lietuvoje išvargintus tautiečius pabėgėlius, kurie yra dažnai kilę iš to paties Biržų krašto, kaip ir pats Jonas Mekas.
Laiškuose menininko dažnai prašoma atvykti į Lietuvą, aplankyti sostinę Vilnių, gimtuosius Biržus, mamą Semeniškiuose. Žmonės į J. Meką kreipdavosi tikėdamiesi gauti finansinės paramos labdara užsiimančioms organizacijoms, švietimo įstaigoms. Laiškų autoriai prašydavo apžvelgti, pakomentuoti jų pačių asmeninę kūrybą. J. Mekas buvo kviečiamas sudalyvauti meno parodų atidarymuose bei pasakyti įvadinę kalbą, surengti poezijos skaitymo ir kitų menų programas Lietuvoje bei pasaulio lietuvių bendruomenėse.
Kokia J. Meko korespondencijos geografija?
Biržų krašto sūnus nuo Papilio gimė 1922 m. gruodžio 24 d. Semeniškiuose. Tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido Amerikoje – nuo 1949 m. pabaigos iki mirties 2019 m. pradžioje. Yra sakoma: „Jonas Mekas – žmogus, pasaulio žmogus ir tik tada lietuvis“. Tuo tvirtai įsitikinau tik nuodugniai susipažinęs su šios neeilinio masto asmenybės korespondencija.
Mums visiems gerai žinomą klasika tapusią frazę – „Visi keliai veda į Romą“ – drįstu perfrazuoti į: „Visi keliai veda į Joną Meką“. Ištariu tvirtai, neabejodamas. Kūrėjo gyvenimas lyg ant sparnų: su polėkiu, gyvas bei matomas. Jonui Mekui adresuota korespondencija plūsta iš įvairių pasaulio vietų: Pietų Afrikos Respublikos, Australijos žemyno, Azijos, Pietų Amerikos, Europos, JAV miestų. Be abejonės, laiškų autorių, kurie kalbina, aktyviai domisi J. Meko gyvenimu, darbais bei tarpininkauja informacijos sklaidoje, biografijos vertos atskiros studijos.
Kokių profesijų atstovai jam rašydavo?
Tarp laiškų autorių gausu menininkų, aktorių, poetų, rašytojų, knygų autorių, filmų kūrėjų, TV laidų vedėjų, žurnalistų, režisierių, politikų, valstybės tarnautojų, įvairių draugijų, organizacijų, leidyklų bei įstaigų vadovų, religinių konfesijų atstovų, buvusių Biržų gimnazistų, klasės draugų ir bičiulių, giminaičių, studentų, Jono Meko kūrybos gerbėjų bei pavienių asmenų.
Ką J. Mekui reiškė Lietuva?
Jonas Mekas visa savo esybe buvo ir gyveno vardan Lietuvos laisvės, savo bei visų pasaulio lietuvių ateities. Laiškuose, kurie adresuoti kūrėjui, galime išskaityti tragiškus XX a. vidurio įvykius: tai masinis lietuvių tautos genocidas su trėmimu į Sibirą, persekiojimai, apie kuriuos pasaulis sužinodavo tik iš Vatikano radijo bei spaudos. Vaizdžiai aprašomas pabėgėlių iš viso pasaulio gyvenimo sąlygos, ilgas ir sunkus kelias į išsvajotą svajonių šalį – Ameriką (JAV), Lietuvos dalia. Tarp pabėgėlių ir žydų tautybės asmenys, Biržų krašto sūnūs ir dukterys.
Stebina tai, kad dauguma laiškų autorių Joną Meką laiko tikru Lietuvos patriotu, gyvenančiu ne Lietuvoje, bet ja gyvu. Kūrėjas yra sulaukęs klausimų apie dabartinę Lietuvos situaciją jo akimis, ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės kontekste po 1990 m. kovo 11 d. Jonas Mekas net yra gavęs sveikinimų, adresuotų už indėlį į Lietuvos Nepriklausomybės kelią.
J. Mekas buvo avangardinio meno kūrėjas, todėl mažiausiai galvojasi apie jo sąsajas su religija. O ar yra archyve religingumo pėdsakų?
Tremtyje, Vokietijoje, Jonas Mekas raginamas leisti propagandinio pobūdžio knygelę apie Lietuvos reformatus. Kūrėjas išpažino evangelikų reformatų tikybą, jo dėdė iš motinos Elžbietos Jašinskaitės-Mekienės pusės (brolis) Povilas Jašinskas buvo Lietuvos evangelikų reformatų kunigas.
Jonas Mekas buvos aktyvus evangelikų reformatų bažnyčios bendruomenės narys tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Įdomu tai, kad kartu su korespondencija jis yra išsaugojęs ir įvairius laiškų priedus, kurie dažnai nėra susiję su paties konfesija. Tai – kalėdaičiai, kurie yra būdingi tik Lietuvoje ir Lenkijoje tarp Romos katalikų. Kalėdaičių išsaugojimas – pagarba tradicijai, kuri gyva jau nuo LDK laikų. Žinoma, ir laiškų autoriams, nepaisant jų nuovokos stokos ar nežinojimo.
Kas dar stebina skaitant J. Meko laiškus?
Mane stebina tai, kad beveik kiekvienas Jonui ir Adolfui Mekams (brolis, veikė greta, buvo neišskiriamas tandemas) adresuotas laiškas, autografas ar mašinraštis, nesvarbu, koks bebūtų jo turinys, koreguotas, taisytas – tiek rašyba, tiek skyryba. Tai tik patvirtina, kad žmogus, kuris išėjęs iš Lietuvos, Lietuvai nemiršta, bet gyvas ja, ja ir gyvena.
Lietuvoje „Semeniškių idilių“ autorius pažįstamas kaip rašytojas...
Amerikoje ir pasaulyje pastarasis pagarsėjo savo filmais (filmomis). Jonas Mekas mums Lietuvoje buvo geriau žinomas dėl savo mokėjimo valdyti plunksną, sutelkti jausmų jūrą stiklinėje, perteikti kasdienės duonos kvapą motinos įvaizdžiu bei sentimentalumą, trykštantį iš kūrėjo vidaus.
Jono Meko kūryba yra prilyginta K. Donelaičio „Metams“, R. Rilkės eilėraščiams. Ne vienas laiškų autorius ragino kūrėją neslėpti plunksnos talento po lova, o atsidėti rašymui, kurį pastarasis buvo puikiai įvaldęs, ypač rašymą vaikams (pasakos) ir dėl vaikų, mūsų visų ateities.
Koks menininko vaizdinys veriasi tyrinėjant jo paliktą medžiagą?
Mane stebina tai, kad Jonas Mekas, pripažintas kaip kūrėjas tik XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje, savyje turėjo laisvo paukščio skrydį, didelės sėkmės gyvenime įvaizdį, kuris kaip magnetas prie savęs traukė įvairaus profilio asmenis.
Laiškuose žmonės dažnai išreiškia norą su Jonu Meku susitikti akis į akį, pabūti jo namų-muziejaus reikaluose („Anthology Film Archives“), pabendrauti. Kūrėjas buvo gyvas filosofija, einąs ne pramintu, bet savu keliu, kuris ne lengvas, bet nuoseklus, duoda vaisių (pasaulinio masto pripažinimas, kurio niekada nesureikšmino). Tai jam buvo duota iš dangaus.
Kiek justi paties J. Meko prisilietimo prie šio archyvo?
Jonas Mekas savo dokumentinės archyvinės medžiagos dalį, kurią sudaro korespondencija, knygos, periodika, filmai, filmų scenarijai, ikonografija, asmeniniai daiktai ir kt., Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešajai bibliotekai perleido tik juos kruopščiai atrinkęs, parengęs tiek originalių, tiek ir skenuotų dokumentų aplankus, laiškus, juos sugrupavęs chronologiškai bei pagal autorių – abėcėlės tvarka.
Periodinių leidinių iškarpose – informacija apie XX a. pab. įvykius Lietuvoje – Persitvarkymo Sąjūdis, kelias į Nepriklausomybę, Kunigaikščiai Radvilios, Biržai ir kt., tiek lietuvių, tiek ir kitomis kalbomis. Archyvas tvarkingas (su kūrėjo pastabomis).
Kas tave labiausiai traukia skaitant J. Meko korespondenciją, kurie laiškai mieliausi?
Mane, skaitantį ir sisteminantį Jono Meko archyvą, patraukia ryšiai tarp žmonių. Laiškuose žavi laiko ir erdvių nebuvimas, pats laiškas, kaip kūrybinis procesas, tas perteiktas gyvybingumas per emociją. O jei dar tai trunka ne sykį… skaitydamas kai kuriuos laiškus pasijunti nejaukiai arba nenorėtum, kad tai išvystų dienos šviesą.
Žinoma, patys mieliausi laiškai, kuriuos skaitydamas J. Mekas gali sugrįžti į Lietuvą, gimtuosius Semeniškius, kuriuose minima motina, broliai prie ūkio, gimtoji sodyba, kelias ir pievos, Biržų piliakalnis, gimnazija, pirmosios knygos, žydinčios liepos. Tai – mano ir kūrėjo esatis, tikroji duona, kuria buvo gyvas ir liks tol, kol bus gyva atmintis.
