Neteisingai apkaltintas

Kiek­vie­ną die­ną Rim­vy­das va­žiuo­ja tuo pa­čiu ke­liu. Iš­va­žia­vęs iš kie­mo jis pa­su­ka į vieš­ke­lį, ku­ris vin­giuo­ja per ūkio pie­vas, pa­skui pri­va­žiuo­ja miš­ką. Miš­kas miš­rus, bet dau­giau­sia ber­žai, bal­talks­niai, laz­dy­nai, eg­lių go­je­liai ir ki­ti krū­my­nai. Pri­va­žia­vęs upe­lį jis su­sto­ja pa­klau­sy­ti kaip čiul­ba paukš­čiai ir sku­bė­da­mas te­ka srau­nus upe­lis. Pa­va­sa­rį, kai pra­de­da tirp­ti snie­gas, jis iš­si­lie­ja iš kran­tų ir aud­rin­gai ne­ša van­de­nis į pla­tes­nę ir gi­les­nę upę. Te­ka šniokš­da­mas, lau­žy­da­mas pa­kran­tės me­de­lius, var­ty­da­mas ak­me­nis. Pra­si­dė­jus va­sa­rai upe­lis nu­rims­ta ir čiur­le­na lė­tai, lyg pa­var­gęs žmo­gus po die­nos dar­bų. Už til­to, pra­va­žia­vus pen­ke­tą ki­lo­met­rų, pra­si­de­da mies­te­lis. Čia Rim­vy­do dar­bas gi­ri­nin­ki­jo­je, į ku­rią va­ži­nė­ja jau daug me­tų. Mies­te­ly­je mū­ri­nė vie­no bokš­to baž­ny­čia, ku­rio­je prieš aš­tuo­nias va­lan­das ry­to pra­de­da gaus­ti var­pai, pri­min­da­mi, kad pra­si­de­da dar­bo die­na.

Vie­ną ap­niu­ku­sį pa­va­sa­rio va­ka­rą, grįž­da­mas iš dar­bo, Rim­vy­das su­sto­jo ir iš­li­po prie miš­ko pa­si­gro­žė­ti pa­va­sa­rio gam­ta, kaip ir dau­ge­lį kar­tų pa­si­vaikš­čio­ti ir įtrauk­ti į plau­čius šva­raus, kve­pian­čio oro. Jis me­džio­to­jas, jam įdo­mus kiek­vie­nas me­tų lai­ko pa­si­kei­ti­mas. Ne­paė­jęs nei šim­to met­rų jis pa­ma­tė su­si­rie­tu­sį, pri­si­šlie­ju­sį prie jau­nos eg­lai­tės ka­muo­liu­ką. Tai bu­vo ma­žas, gal ko­kio mė­ne­sio am­žiaus šu­niu­kas. Pa­ma­tęs žmo­gų varg­še­lis pra­dė­jo gai­liai inkš­ti, lyg bū­tų su­žeis­tas. Rim­vy­das priė­jo prie šu­ny­čio, ku­ris net ne­ma­nė trauk­tis, o tik iš­plė­tęs ma­žas akis žvel­gė į jį lyg pra­šy­da­mas pa­gal­bos. Jo kai­liu­kas bu­vo šla­pias, o kū­ne­lis dre­bė­jo.

Rim­vy­das at­sar­giai pa­kė­lė nuo že­mės šu­niu­ką ir nu­si­ne­šė su sa­vi­mi į ma­ši­ną. Šuo gai­liai žiū­rė­jo į nau­ją­jį šei­mi­nin­ką, lyg bi­jo­da­mas, kad šis ne­per­si­gal­vo­tų ir ne­pa­lik­tų jo vie­no miš­ke pra­žū­ti. Rim­vy­das vi­są ke­lią iki na­mų akies kraš­te­liu ste­bė­jo sa­vo nau­ją­jį ke­lei­vį ir mąs­tė kaip čia rei­kės įti­kin­ti žmo­ną šu­ny­tį pa­si­lik­ti sau. Jo Ag­nė, kiek Rim­vy­das ją pa­ži­no­jo, šu­nų ne­mė­go, o kai vy­ras už­si­min­da­vo, kad so­dy­bo­je bū­tų ge­rai sar­gą tu­rė­ti, griež­tai at­kirs­da­vo, kad jai šuo tik truk­dy­sias. Grį­žęs na­mo Rim­vy­das iš kar­to į tro­bą nuė­jo ir pla­čia šyp­se­na iš­ta­rė:

- Na­gi, Ag­ne, pa­ban­dyk at­spė­ti ką aš su sa­vi­mi at­si­ve­žiau?

- Na ir ką? Gal ko­kį gelž­ga­lį ra­dai miš­ke nu­mes­tą. Praei­tą kar­tą taip pat džiau­gei­si ra­dęs at­sar­gi­nį ra­tą, - at­sa­kė be di­de­lio su­si­do­mė­ji­mo Ag­nė.

- Šian­dien įdo­mes­nis ra­di­nys, ei­me pa­ro­dy­siu, - ir paė­męs už ran­kos Ag­nę temp­te nu­si­tem­pė prie ma­ši­nos.

Ag­nė net iš­si­žio­jo pa­ma­čiu­si ant ki­li­mė­lio gu­lin­tį ma­žą šu­ny­tį. Ne­pa­ti­ko jai tas vy­ro ra­di­nys, bet pa­ma­čiu­si, kad Rim­vy­das šį kar­tą lai­ky­sis sa­vo, dar pri­dū­rė, kad ga­lės juo pa­ts ir rū­pin­tis, nu­si­lei­do.

Au­go šuo ne sa­vai­tė­mis, o die­no­mis. Me­tų jis bu­vo tik­ras gra­žuo­lis. Kai­lis pil­kas, tan­kus ir žvil­gan­tis, il­gas lie­muo, ne­di­de­lės, ova­lios for­mos ru­dos akys, au­sys sta­čios, kū­nas rau­me­nin­gas, pu­ri uo­de­ga ir ap­va­lus drėg­nas snu­ku­tis. Lo­jo jis plo­nu bal­su. Rim­vy­das apie šu­nis nu­si­ma­nė. Jis net nea­be­jo­jo, kad jo Rek­sas lai­kų kil­mės, nes ir šuns iš­vaiz­da ir jo su­ma­nu­mas apie tai by­lo­jo.

Daž­nai Rim­vy­das pa­sii­ma Rek­są su sa­vi­mi va­žiuo­da­mas miš­ką. Va­žiuo­jant au­to­mo­bi­ly­je šuo at­si­sto­ja ant už­pa­ka­li­nių ko­jų ir žval­go­si pro lan­gą ar ne­pa­ma­tys kiš­kio ar nu­tū­pu­sio ant me­džio ša­kos paukš­čio.

Rim­vy­das lau­ke pa­da­rė vol­je­rą iš ku­rio šuo ga­lė­jo įei­ti į tvar­tą ir išei­ti į kie­mą. Tvar­te šuo bu­vo pa­dė­ties šei­mi­nin­kas. Ten jis pui­kiai su­tar­da­vo su dviem jau­no­mis ave­lė­mis bei ke­lio­mis viš­to­mis. Nie­ka­da nei vie­no iš jų ne­bu­vo nu­skriau­dęs. Vie­ną die­ną šei­mi­nin­kai at­si­ga­be­no po­ra raus­vų ru­bui­lių par­še­lių ir su­lei­do juos į at­ski­rai už­tver­tą gar­de­lį. Rek­sas mei­liai į juos žiū­rė­jo viz­gin­da­mas sa­vo pu­rią uo­de­gą.

- Net ne­gal­vok! - griež­tai jį su­ba­rė Ag­nė ir Rek­sas at­si­trau­kė, su­pras­da­mas, kad jam ne­va­lia prie par­še­lių ar­tin­tis. Už­te­ko vie­no žo­džio ir šuo tik iš to­lo ste­bė­jo par­šiu­kų gar­dą.

Praė­jus ke­lioms die­noms Ag­nė kaip ir kiek­vie­ną ry­tą nuė­jo pa­šer­ti sa­vo glo­bo­ti­nių. Įė­ju­si į tvar­tą ji ap­stul­bo. Abu par­šiu­kai gu­lė­jo vie­nas ša­lia ki­to ne­gy­vi, ant kū­ne­lių tam­sios, lyg ir su­mu­ši­mo, dė­mės ma­ty­ti, iš knys­lių lyg ir pu­tos bė­gu­sios. Gar­das su­jauk­tas, var­te­liai ati­da­ry­ti. Šuo inkš­da­mas žiū­ri tai į par­še­lius, tai į Ag­nę, ne­ži­no­da­mas ką jam da­ry­ti. Svars­tė Rim­vy­das su Ag­ne kas jiems ga­lė­jo nu­tik­ti. Ve­te­ri­na­ro ne­kvie­tė, ne­pri­kels juk par­še­lių. Rim­vy­das su­ba­rė šu­nį, už­da­rė jį vol­je­re ir išė­jo ne­ši­nas par­šiu­kais į lau­ką už­kas­ti. Šuo sto­vė­jo nu­lei­dęs gal­vą ir žiū­rė­jo į išei­nan­tį šei­mi­nin­ką lyg sa­ky­da­mas, kad jis čia ne­kal­tas.

- Par­šiu­kus nu­ka­ma­vo šuo, - nu­spren­dė Ag­nė. Jai pri­ta­rė ir Rim­vy­das, nes ki­tos jų kri­ti­mo prie­žas­ties jis ne­nu­ma­tė.

La­biau­siai dėl to šir­do Ag­nė, ku­ri pyk­čio pa­gau­ta tekš­te­lė­jo per šuns nu­ga­rą šluo­ta.

- Sa­kiau, kad ne­rei­kia mums to šuns, - da­bar jau kas­die­na pri­min­da­vo Rim­vy­dui Ag­nė. – Ko­kia nau­da iš jo? Ėda ki­bi­rais, dar ir gar­dą va­ly­ti tu­ri. Va­kar kaž­koks vy­ras pro ša­lį ėjo, tai net neam­te­lė­jo. O varg­šai par­še­liai. Ar ne jis juos už­vai­kė?

Rek­sas gu­lė­jo nu­si­mi­nęs, su­pras­da­mas, kad kaž­ko­dėl už­si­trau­kė šei­mi­nin­kų ne­ma­lo­nę.

Vis dėl­to gi­liai šir­dy­je ne­ti­kė­jo Rim­vy­das, kad šuo nu­ka­ma­vo par­šiu­kus to­dėl ne­sku­bė­jo juo at­si­kra­ty­ti.

- Vesk į tur­gų ir par­duok. Gra­žus šuo, pa­ts sa­kai, kad veis­li­nis. Ne­ga­liu aš da­bar į jį net pa­žiū­rė­ti, - ne­nu­ri­mo Ag­nė, kol Rim­vy­das ne­te­ko kant­ry­bės. Daž­nai Ag­nės žo­dis šei­mo­je bu­vo pa­sku­ti­nis, taip bu­vo ir šį kar­tą.

Tur­gaus die­ną Rim­vy­das už­dė­jo odi­nį dir­že­lį Rek­sui ant kak­lo ir skau­dan­čia šir­di­mi iš­ve­žė į tur­gų. Gai­la bu­vo to­kio gra­žuo­lio, bet ra­my­bė šei­mo­je jam bu­vo svar­bes­nė. Va­žia­vo jis liūd­nas, ret­kar­čiais žvilg­te­lė­da­vo į Rek­są, ku­ris žiū­rė­jo pro lan­gą ne­kant­riai lauk­da­mas, ka­da šei­mi­nin­kas su­stos miš­ke ir jie eis pa­si­vaikš­čio­ti. Jis vai­kys pe­te­liš­kes ar­ba at­neš nu­mes­tą šei­mi­nin­ko pa­ga­lį. Ta­čiau šį kar­tą miš­ke jie ne­sus­to­jo.

Tur­gus jau bu­vo įpu­sė­jęs. Pir­kė­jai kaip mu­sės zu­jo po pre­kys­ta­lius pirk­da­mi rei­ka­lin­gus ir ne­rei­ka­lin­gus daik­tus. Rim­vy­das at­si­sto­jo prie var­tų, kur ri­kia­vo­si ir dau­giau gy­vū­nų au­gin­to­jų. Ke­le­tas pir­kė­jų pa­klau­sė kiek jis no­ri už sa­vo šu­nį, bet iš­gir­dę pra­šo­mą su­mą, krai­py­da­mi gal­vas nuei­da­vo. Lau­kia Rim­vy­das tur­gaus pa­bai­gos ir jau pla­nuo­ja kaip kar­tu su Rek­su grįš na­mo. Jau ap­si­su­kęs eis link ma­ši­nos, kai iš­gir­do klau­siant:

- Kiek kai­nuo­ja jū­sų Si­bi­ro lai­ka?

- Šim­tą eu­rų - rė­žė Rim­vy­das, ti­kė­da­ma­sis, kad už tiek šuns tik­rai neims.

- Aiš­ku šuo be do­ku­men­tų, nes pra­šy­tu­mėt tik­rai dau­giau. Bet man tin­ka. Per­ku šį gra­žuo­lį.

Rim­vy­das paė­mė pi­ni­gus, pa­sa­kė šuns var­dą ir dau­giau ne­ga­lė­jo iš­spaus­ti nei žo­džio. Ap­si­su­ko ir din­go tarp žmo­nių. Vie­to­je šuns jis nu­pir­ko du par­šiu­kus. Va­žia­vo na­mo liūd­nas, nau­jas pir­ki­nys jo nei kiek ne­džiu­gi­no. Džiau­gė­si tik Ag­nė, try­nė ran­kas, kad už šu­nį vy­ras ga­vo dau­giau nei kai­na­vo par­še­liai.

Praė­jo ke­lios die­nos. Bu­vo anks­ty­vas ry­tas. Ag­nė kaip ir vi­sa­da anks­ti ry­te pa­ki­lo iš lo­vos ir išė­jo šer­ti sa­vo au­gin­ti­nių. Įė­ju­si į tvar­tą sto­jo kaip įbes­ta, rau­do­nis iš­mu­šė jos vei­dą, dre­bu­lys apė­mė kū­ną. Gu­li nau­jai pirk­ti par­šiu­kai ne­gy­vi. Išk­vies­tas ve­te­ri­na­ras ap­žiū­rė­jo ir nu­sta­tė kiau­lių ma­rą, da­vė nu­ro­dy­mus tvar­to de­zin­fek­ci­jai ir ki­tiems bū­ti­niems rei­ka­la­vi­mams li­gos pli­ti­mui su­stab­dy­ti.

Da­bar Rim­vy­das kaip ne­sa­vas vaikš­čio­jo. Jam ne tiek bu­vo gai­la kri­tu­sių par­šiu­kų, kiek ne­pel­ny­tai ap­kal­tin­to ir par­duo­to šuns. Jis dėl to jau­tė kal­tę ir prie­kaiš­ta­vo Ag­nei už sku­bo­tu­mą.

- Mū­sų Rek­sas bu­vo ne­kal­tas. Juk pa­ti ma­tei, jis net ar­tyn prie gar­do ne­siar­ti­no, nes jam tai bu­vo už­draus­ta.

- Kas čia ži­no ar­ti­no­si ar ne­siar­ti­no, - dar ban­dė tei­sin­tis Ag­nė, nors pa­ti su­pra­to, kad Rek­so kal­tės ši­ta­me ne­bu­vo.

Rim­vy­das da­bar kiek­vie­ną kar­tą kai va­žiuo­da­vo pro tur­gų, iš­lip­da­vo pa­si­dai­ry­ti ar ne­su­tiks Rek­so pir­kė­jo. Jei su­tik­tų, jam ir dvi­gu­bai su­mo­kė­tų, kad tik šis su­tik­tų grą­žin­ti par­duo­tą šu­nį.

Vie­ną anks­ty­vą sa­vait­ga­lio ry­tą Rim­vy­das iš­si­ruo­šė į mies­tą. Nes­ku­bė­da­mas žings­nia­vo jis link ma­ši­nos, o pa­kė­lęs akis prie jos pa­ma­tė sė­din­tį Rek­są. Daug abiems bu­vo džiaugs­mo vėl su­si­ti­kus.

- Mū­sų Rek­sas su­grį­žo!!! - su­šu­ko jis įpuo­lęs į kam­ba­rį. Džiau­gė­si Rim­vy­das, kad šuo su­grį­žo, da­bar vėl kar­tu ga­lės va­žiuo­ti pa­si­vaikš­čio­ti po miš­ką. Ne­si­džiau­gė tik Ag­nė. Jo­kių šil­tų jaus­mų ji Rek­sui ne­jau­tė, net pa­vy­dė­jo, kad Rim­vy­das jam, o ne jai, tiek dė­me­sio ski­ria.

- Ma­tyt tu tą šu­nį la­biau už ma­ne my­li, - kar­tais iš­sprūs­da­vo jai, ma­tant Rim­vy­do džiaugs­mą glos­tant Rek­są.

Ne­ken­tė Ag­nė šuns, nors tam prie­žas­ties jo­kios ir ne­bu­vo. Da­bar ji su­gal­vo­jo, kad jis gąs­di­na avis, kad viš­tos dėl jo ma­žiau kiau­ši­nių dė­ti pra­dė­jo, kad jo vol­je­ras tik vaiz­dą pro lan­gą ga­di­na. Ne­ken­tė ir kū­rė pla­nus kaip juo at­si­kra­ty­ti, o Rim­vy­das į jos bam­bė­ji­mą sten­gė­si dė­me­sio ne­kreip­ti.

Vie­ną tur­gaus die­ną, kai Rim­vy­das jau bu­vo iš­vy­kęs į dar­bą, Ag­nė žvilgs­niu mes­te­lė­jo Rek­sui, kad šis lip­tų į jos ma­ši­ną. Rek­sas, nie­ko blo­go neį­tar­da­mas, pa­klu­so sa­vo šei­mi­nin­kei. Tur­gus bu­vo tik pra­si­dė­jęs. Ag­nė, lai­ky­da­ma šu­nį už pa­va­džio, lau­kė pir­kė­jo. Ne vie­nas pro ša­lį ei­da­mas su­sto­da­vo pa­si­gro­žė­ti Rek­su.

- Ir ko­dėl gi jūs par­duo­da­te to­kį gra­žų šu­nį? - už­klau­sė vie­nas, rim­čiau su­si­do­mė­jęs.

- Iš­vyks­ta­me, ne­bus kam pri­žiū­rė­ti, - su­me­la­vo net ne­raus­da­ma Ag­nė.

San­do­ris įvy­ko. Ag­nė pa­ten­kin­ta va­žia­vo na­mo pa­ti ne­ži­no­da­ma dėl ko la­biau džiau­gė­si: ar dėl gau­tų šim­to eu­rų, ar dėl to, kad at­si­kra­tė ne­mėgs­ta­mo gy­vū­no. Vie­nin­te­lė smulk­me­na li­ko ką pa­sa­ky­ti Rim­vy­dui, bet dėl to ji daug sau gal­vos ne­su­ko.

Grį­žus Rim­vy­dui Ag­nė ap­si­me­tė net ne­pas­te­bė­ju­si, kad Rek­so ne­bė­ra. Ka­dan­gi vol­je­ro du­rys bu­vo ati­da­ry­tos, gal, anot jos vėl grį­žo pas nau­juo­sius šei­mi­nin­kus. Rim­vy­das ne­no­rė­jo tuo ti­kė­ti. Jis, šauk­da­mas Rek­są, ke­lis kar­tus apė­jo so­dy­bą, pa­skui nu­va­žia­vęs į miš­ką apė­jo tas vie­tas kur kar­tu mė­go vaikš­čio­ti, bet sa­vo drau­go ne­ra­do.

Taip Rim­vy­das kas­dien ry­te ir va­ka­re apei­da­vo so­dy­bą, va­žiuo­da­mas į dar­bą ir grįž­da­mas iš jo su­sto­da­vo prie miš­ko, vaikš­čio­da­vo po jį, ti­kė­da­mas, kad Rek­sas grįš ir šį kar­tą. Ne­ži­nia ar dėl be­są­ly­giš­ko Rim­vy­do ti­kė­ji­mo, ar dėl di­de­lės Si­bi­ro lai­kos iš­ti­ki­my­bės, bet ste­buk­las įvy­ko. Sau­lei be­si­lei­džiant Rim­vy­das ėjo link miš­ko aikš­te­lės, ku­rio­je bu­vo pa­li­kęs ma­ši­ną. Jo au­sis pa­sie­kė įtar­ti­ni gar­sai. Suš­la­mė­jo miš­ko pa­klo­tė, pa­ki­lo iš me­džių iš­si­gan­dę paukš­čiai ir jis pa­ma­tė kaip link ma­ši­nos lė­tai, vos vilk­da­mas ko­jas kli­binkš­čia­vo šuo. Jis bu­vo pa­var­gęs, bet aky­se švie­tė džiaugs­mo žy­bu­riu­kai. Rek­sas pri­siar­ti­no prie Rim­vy­do ir pri­si­glau­dė prie jo ko­jų. Žmo­gus ty­lė­da­mas stip­riai ap­ka­bi­no sa­vo iš­ti­ki­mą drau­gą, dar vis ne­ga­lė­da­mas pa­ti­kė­ti, kad jis vėl su­grį­žo.

- Ma­tai mū­sų Rek­sas at­si­ra­do, - Rim­vy­das, įė­jęs į tro­bą pa­sa­kė žmo­nai, la­bai abe­jo­da­mas, kad ji tuo ga­lė­tų ap­si­džiaug­ti.

- Kaip tai at­si­ra­do? – ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti Ag­nė. Džiaugs­mo jos bal­se tik­rai ne­bu­vo gir­dė­ti.

Jie abu išė­jo į kie­mą. Ag­nei be­siar­ti­nant šuo pik­tai su­lo­jo. Rim­vy­dui tai bu­vo ne­ti­kė­ta ir jis su­ba­rė Rek­są. Ag­nė nie­ko ne­sa­kė, ji pui­kiai ži­no­jo ko­dėl šuo taip pa­siel­gė.

Bu­vo dar­ga­no­tas, anks­ty­vas ru­dens ry­tas. Rek­sas gu­lė­jo prie na­mo laip­tų ir žval­gė­si kas da­ro­si kie­me ir už jo ri­bų. Ne­to­lie­se už tvar­to pie­ve­lė­je ra­miai snau­dė pri­riš­tos ave­lės.. Stai­ga ry­tą su­drums­tė triukš­mas, pa­si­gir­do gai­lus avių blio­vi­mas, kai­mo šu­nų lo­ji­mas. Rek­sas ne­dels­da­mas puo­lė link avių, link tos vie­tos iš kur ki­lo triukš­mas. Tai bu­vo vil­kai: al­ka­ni miš­ko žvė­rys, nu­spren­dę pa­pus­ry­čiau­ti. Jie vai­kė pri­riš­tas avis, ku­rioms jau, at­ro­do, ne­bu­vo jo­kios ga­li­my­bės iš­gy­ven­ti. Rek­sas drą­siai grie­bė ar­čiau­siai pa­si­tai­kiu­sį pil­kį už spran­do ir iš vi­sų jė­gų urgz­da­mas pur­tė. Iš­gir­dęs triukš­mą į pa­gal­bą at­sku­bė­jo Rim­vy­das. Taik­lus šū­vis pa­gul­dė spruk­ti ban­džiu­sį vil­ką. Ki­tą tvir­tai pri­spau­dęs prie že­mės lai­kė Rek­sas. Ave­lės bu­vo iš­gel­bė­tos. Rek­sas taip pat at­si­pir­ko ke­liais įplė­ši­mais ko­jo­se.

Kie­me sto­vė­jo iš­si­gan­du­si Ag­nė, ku­ri ste­bė­jo šią vil­ko ir šuns ko­vą. Ji tik da­bar su­pra­to , kad šuo ne tik sar­gas, bet ir drau­gas.