Naujausios
Kiekvieną dieną Rimvydas važiuoja tuo pačiu keliu. Išvažiavęs iš kiemo jis pasuka į vieškelį, kuris vingiuoja per ūkio pievas, paskui privažiuoja mišką. Miškas mišrus, bet daugiausia beržai, baltalksniai, lazdynai, eglių gojeliai ir kiti krūmynai. Privažiavęs upelį jis sustoja paklausyti kaip čiulba paukščiai ir skubėdamas teka sraunus upelis. Pavasarį, kai pradeda tirpti sniegas, jis išsilieja iš krantų ir audringai neša vandenis į platesnę ir gilesnę upę. Teka šniokšdamas, laužydamas pakrantės medelius, vartydamas akmenis. Prasidėjus vasarai upelis nurimsta ir čiurlena lėtai, lyg pavargęs žmogus po dienos darbų. Už tilto, pravažiavus penketą kilometrų, prasideda miestelis. Čia Rimvydo darbas girininkijoje, į kurią važinėja jau daug metų. Miestelyje mūrinė vieno bokšto bažnyčia, kurioje prieš aštuonias valandas ryto pradeda gausti varpai, primindami, kad prasideda darbo diena.
Vieną apniukusį pavasario vakarą, grįždamas iš darbo, Rimvydas sustojo ir išlipo prie miško pasigrožėti pavasario gamta, kaip ir daugelį kartų pasivaikščioti ir įtraukti į plaučius švaraus, kvepiančio oro. Jis medžiotojas, jam įdomus kiekvienas metų laiko pasikeitimas. Nepaėjęs nei šimto metrų jis pamatė susirietusį, prisišliejusį prie jaunos eglaitės kamuoliuką. Tai buvo mažas, gal kokio mėnesio amžiaus šuniukas. Pamatęs žmogų vargšelis pradėjo gailiai inkšti, lyg būtų sužeistas. Rimvydas priėjo prie šunyčio, kuris net nemanė trauktis, o tik išplėtęs mažas akis žvelgė į jį lyg prašydamas pagalbos. Jo kailiukas buvo šlapias, o kūnelis drebėjo.
Rimvydas atsargiai pakėlė nuo žemės šuniuką ir nusinešė su savimi į mašiną. Šuo gailiai žiūrėjo į naująjį šeimininką, lyg bijodamas, kad šis nepersigalvotų ir nepaliktų jo vieno miške pražūti. Rimvydas visą kelią iki namų akies krašteliu stebėjo savo naująjį keleivį ir mąstė kaip čia reikės įtikinti žmoną šunytį pasilikti sau. Jo Agnė, kiek Rimvydas ją pažinojo, šunų nemėgo, o kai vyras užsimindavo, kad sodyboje būtų gerai sargą turėti, griežtai atkirsdavo, kad jai šuo tik trukdysias. Grįžęs namo Rimvydas iš karto į trobą nuėjo ir plačia šypsena ištarė:
- Nagi, Agne, pabandyk atspėti ką aš su savimi atsivežiau?
- Na ir ką? Gal kokį gelžgalį radai miške numestą. Praeitą kartą taip pat džiaugeisi radęs atsarginį ratą, - atsakė be didelio susidomėjimo Agnė.
- Šiandien įdomesnis radinys, eime parodysiu, - ir paėmęs už rankos Agnę tempte nusitempė prie mašinos.
Agnė net išsižiojo pamačiusi ant kilimėlio gulintį mažą šunytį. Nepatiko jai tas vyro radinys, bet pamačiusi, kad Rimvydas šį kartą laikysis savo, dar pridūrė, kad galės juo pats ir rūpintis, nusileido.
Augo šuo ne savaitėmis, o dienomis. Metų jis buvo tikras gražuolis. Kailis pilkas, tankus ir žvilgantis, ilgas liemuo, nedidelės, ovalios formos rudos akys, ausys stačios, kūnas raumeningas, puri uodega ir apvalus drėgnas snukutis. Lojo jis plonu balsu. Rimvydas apie šunis nusimanė. Jis net neabejojo, kad jo Reksas laikų kilmės, nes ir šuns išvaizda ir jo sumanumas apie tai bylojo.
Dažnai Rimvydas pasiima Reksą su savimi važiuodamas mišką. Važiuojant automobilyje šuo atsistoja ant užpakalinių kojų ir žvalgosi pro langą ar nepamatys kiškio ar nutūpusio ant medžio šakos paukščio.
Rimvydas lauke padarė voljerą iš kurio šuo galėjo įeiti į tvartą ir išeiti į kiemą. Tvarte šuo buvo padėties šeimininkas. Ten jis puikiai sutardavo su dviem jaunomis avelėmis bei keliomis vištomis. Niekada nei vieno iš jų nebuvo nuskriaudęs. Vieną dieną šeimininkai atsigabeno pora rausvų rubuilių paršelių ir suleido juos į atskirai užtvertą gardelį. Reksas meiliai į juos žiūrėjo vizgindamas savo purią uodegą.
- Net negalvok! - griežtai jį subarė Agnė ir Reksas atsitraukė, suprasdamas, kad jam nevalia prie paršelių artintis. Užteko vieno žodžio ir šuo tik iš tolo stebėjo paršiukų gardą.
Praėjus kelioms dienoms Agnė kaip ir kiekvieną rytą nuėjo pašerti savo globotinių. Įėjusi į tvartą ji apstulbo. Abu paršiukai gulėjo vienas šalia kito negyvi, ant kūnelių tamsios, lyg ir sumušimo, dėmės matyti, iš knyslių lyg ir putos bėgusios. Gardas sujauktas, varteliai atidaryti. Šuo inkšdamas žiūri tai į paršelius, tai į Agnę, nežinodamas ką jam daryti. Svarstė Rimvydas su Agne kas jiems galėjo nutikti. Veterinaro nekvietė, neprikels juk paršelių. Rimvydas subarė šunį, uždarė jį voljere ir išėjo nešinas paršiukais į lauką užkasti. Šuo stovėjo nuleidęs galvą ir žiūrėjo į išeinantį šeimininką lyg sakydamas, kad jis čia nekaltas.
- Paršiukus nukamavo šuo, - nusprendė Agnė. Jai pritarė ir Rimvydas, nes kitos jų kritimo priežasties jis nenumatė.
Labiausiai dėl to širdo Agnė, kuri pykčio pagauta tekštelėjo per šuns nugarą šluota.
- Sakiau, kad nereikia mums to šuns, - dabar jau kasdiena primindavo Rimvydui Agnė. – Kokia nauda iš jo? Ėda kibirais, dar ir gardą valyti turi. Vakar kažkoks vyras pro šalį ėjo, tai net neamtelėjo. O vargšai paršeliai. Ar ne jis juos užvaikė?
Reksas gulėjo nusiminęs, suprasdamas, kad kažkodėl užsitraukė šeimininkų nemalonę.
Vis dėlto giliai širdyje netikėjo Rimvydas, kad šuo nukamavo paršiukus todėl neskubėjo juo atsikratyti.
- Vesk į turgų ir parduok. Gražus šuo, pats sakai, kad veislinis. Negaliu aš dabar į jį net pažiūrėti, - nenurimo Agnė, kol Rimvydas neteko kantrybės. Dažnai Agnės žodis šeimoje buvo paskutinis, taip buvo ir šį kartą.
Turgaus dieną Rimvydas uždėjo odinį dirželį Reksui ant kaklo ir skaudančia širdimi išvežė į turgų. Gaila buvo tokio gražuolio, bet ramybė šeimoje jam buvo svarbesnė. Važiavo jis liūdnas, retkarčiais žvilgtelėdavo į Reksą, kuris žiūrėjo pro langą nekantriai laukdamas, kada šeimininkas sustos miške ir jie eis pasivaikščioti. Jis vaikys peteliškes arba atneš numestą šeimininko pagalį. Tačiau šį kartą miške jie nesustojo.
Turgus jau buvo įpusėjęs. Pirkėjai kaip musės zujo po prekystalius pirkdami reikalingus ir nereikalingus daiktus. Rimvydas atsistojo prie vartų, kur rikiavosi ir daugiau gyvūnų augintojų. Keletas pirkėjų paklausė kiek jis nori už savo šunį, bet išgirdę prašomą sumą, kraipydami galvas nueidavo. Laukia Rimvydas turgaus pabaigos ir jau planuoja kaip kartu su Reksu grįš namo. Jau apsisukęs eis link mašinos, kai išgirdo klausiant:
- Kiek kainuoja jūsų Sibiro laika?
- Šimtą eurų - rėžė Rimvydas, tikėdamasis, kad už tiek šuns tikrai neims.
- Aišku šuo be dokumentų, nes prašytumėt tikrai daugiau. Bet man tinka. Perku šį gražuolį.
Rimvydas paėmė pinigus, pasakė šuns vardą ir daugiau negalėjo išspausti nei žodžio. Apsisuko ir dingo tarp žmonių. Vietoje šuns jis nupirko du paršiukus. Važiavo namo liūdnas, naujas pirkinys jo nei kiek nedžiugino. Džiaugėsi tik Agnė, trynė rankas, kad už šunį vyras gavo daugiau nei kainavo paršeliai.
Praėjo kelios dienos. Buvo ankstyvas rytas. Agnė kaip ir visada anksti ryte pakilo iš lovos ir išėjo šerti savo augintinių. Įėjusi į tvartą stojo kaip įbesta, raudonis išmušė jos veidą, drebulys apėmė kūną. Guli naujai pirkti paršiukai negyvi. Iškviestas veterinaras apžiūrėjo ir nustatė kiaulių marą, davė nurodymus tvarto dezinfekcijai ir kitiems būtiniems reikalavimams ligos plitimui sustabdyti.
Dabar Rimvydas kaip nesavas vaikščiojo. Jam ne tiek buvo gaila kritusių paršiukų, kiek nepelnytai apkaltinto ir parduoto šuns. Jis dėl to jautė kaltę ir priekaištavo Agnei už skubotumą.
- Mūsų Reksas buvo nekaltas. Juk pati matei, jis net artyn prie gardo nesiartino, nes jam tai buvo uždrausta.
- Kas čia žino artinosi ar nesiartino, - dar bandė teisintis Agnė, nors pati suprato, kad Rekso kaltės šitame nebuvo.
Rimvydas dabar kiekvieną kartą kai važiuodavo pro turgų, išlipdavo pasidairyti ar nesutiks Rekso pirkėjo. Jei sutiktų, jam ir dvigubai sumokėtų, kad tik šis sutiktų grąžinti parduotą šunį.
Vieną ankstyvą savaitgalio rytą Rimvydas išsiruošė į miestą. Neskubėdamas žingsniavo jis link mašinos, o pakėlęs akis prie jos pamatė sėdintį Reksą. Daug abiems buvo džiaugsmo vėl susitikus.
- Mūsų Reksas sugrįžo!!! - sušuko jis įpuolęs į kambarį. Džiaugėsi Rimvydas, kad šuo sugrįžo, dabar vėl kartu galės važiuoti pasivaikščioti po mišką. Nesidžiaugė tik Agnė. Jokių šiltų jausmų ji Reksui nejautė, net pavydėjo, kad Rimvydas jam, o ne jai, tiek dėmesio skiria.
- Matyt tu tą šunį labiau už mane myli, - kartais išsprūsdavo jai, matant Rimvydo džiaugsmą glostant Reksą.
Nekentė Agnė šuns, nors tam priežasties jokios ir nebuvo. Dabar ji sugalvojo, kad jis gąsdina avis, kad vištos dėl jo mažiau kiaušinių dėti pradėjo, kad jo voljeras tik vaizdą pro langą gadina. Nekentė ir kūrė planus kaip juo atsikratyti, o Rimvydas į jos bambėjimą stengėsi dėmesio nekreipti.
Vieną turgaus dieną, kai Rimvydas jau buvo išvykęs į darbą, Agnė žvilgsniu mestelėjo Reksui, kad šis liptų į jos mašiną. Reksas, nieko blogo neįtardamas, pakluso savo šeimininkei. Turgus buvo tik prasidėjęs. Agnė, laikydama šunį už pavadžio, laukė pirkėjo. Ne vienas pro šalį eidamas sustodavo pasigrožėti Reksu.
- Ir kodėl gi jūs parduodate tokį gražų šunį? - užklausė vienas, rimčiau susidomėjęs.
- Išvykstame, nebus kam prižiūrėti, - sumelavo net nerausdama Agnė.
Sandoris įvyko. Agnė patenkinta važiavo namo pati nežinodama dėl ko labiau džiaugėsi: ar dėl gautų šimto eurų, ar dėl to, kad atsikratė nemėgstamo gyvūno. Vienintelė smulkmena liko ką pasakyti Rimvydui, bet dėl to ji daug sau galvos nesuko.
Grįžus Rimvydui Agnė apsimetė net nepastebėjusi, kad Rekso nebėra. Kadangi voljero durys buvo atidarytos, gal, anot jos vėl grįžo pas naujuosius šeimininkus. Rimvydas nenorėjo tuo tikėti. Jis, šaukdamas Reksą, kelis kartus apėjo sodybą, paskui nuvažiavęs į mišką apėjo tas vietas kur kartu mėgo vaikščioti, bet savo draugo nerado.
Taip Rimvydas kasdien ryte ir vakare apeidavo sodybą, važiuodamas į darbą ir grįždamas iš jo sustodavo prie miško, vaikščiodavo po jį, tikėdamas, kad Reksas grįš ir šį kartą. Nežinia ar dėl besąlygiško Rimvydo tikėjimo, ar dėl didelės Sibiro laikos ištikimybės, bet stebuklas įvyko. Saulei besileidžiant Rimvydas ėjo link miško aikštelės, kurioje buvo palikęs mašiną. Jo ausis pasiekė įtartini garsai. Sušlamėjo miško paklotė, pakilo iš medžių išsigandę paukščiai ir jis pamatė kaip link mašinos lėtai, vos vilkdamas kojas klibinkščiavo šuo. Jis buvo pavargęs, bet akyse švietė džiaugsmo žyburiukai. Reksas prisiartino prie Rimvydo ir prisiglaudė prie jo kojų. Žmogus tylėdamas stipriai apkabino savo ištikimą draugą, dar vis negalėdamas patikėti, kad jis vėl sugrįžo.
- Matai mūsų Reksas atsirado, - Rimvydas, įėjęs į trobą pasakė žmonai, labai abejodamas, kad ji tuo galėtų apsidžiaugti.
- Kaip tai atsirado? – negalėjo patikėti Agnė. Džiaugsmo jos balse tikrai nebuvo girdėti.
Jie abu išėjo į kiemą. Agnei besiartinant šuo piktai sulojo. Rimvydui tai buvo netikėta ir jis subarė Reksą. Agnė nieko nesakė, ji puikiai žinojo kodėl šuo taip pasielgė.
Buvo darganotas, ankstyvas rudens rytas. Reksas gulėjo prie namo laiptų ir žvalgėsi kas darosi kieme ir už jo ribų. Netoliese už tvarto pievelėje ramiai snaudė pririštos avelės.. Staiga rytą sudrumstė triukšmas, pasigirdo gailus avių bliovimas, kaimo šunų lojimas. Reksas nedelsdamas puolė link avių, link tos vietos iš kur kilo triukšmas. Tai buvo vilkai: alkani miško žvėrys, nusprendę papusryčiauti. Jie vaikė pririštas avis, kurioms jau, atrodo, nebuvo jokios galimybės išgyventi. Reksas drąsiai griebė arčiausiai pasitaikiusį pilkį už sprando ir iš visų jėgų urgzdamas purtė. Išgirdęs triukšmą į pagalbą atskubėjo Rimvydas. Taiklus šūvis paguldė sprukti bandžiusį vilką. Kitą tvirtai prispaudęs prie žemės laikė Reksas. Avelės buvo išgelbėtos. Reksas taip pat atsipirko keliais įplėšimais kojose.
Kieme stovėjo išsigandusi Agnė, kuri stebėjo šią vilko ir šuns kovą. Ji tik dabar suprato , kad šuo ne tik sargas, bet ir draugas.