Boguslavas į žmonas pasirinko dukterėčią Oną Mariją Radvilaitę.
Europos paveldo dienų proga biržiečiai turėjo galimybę pasimatyti su jau puikiai pažįstamu profesoriumi daktaru Deimantu Karveliu. Lektorius kalbėjo tema – „Boguslavas Radvila – paskutinis Biržų-Dubingių kunigaikštis (vyras), Biržų pilies statytojas ir kunigaikštystės valdytojas“. Kiek daugiau apie šviesią ir įdomią Radvilų asmenybe pasakojame ir „Biržiečių žodžio“ skaitytojams.

Boguslavas Radvila buvo paskutinis didžiojoje Lietuvos kunigaikštystėje protestantas didikas (vyras). Šis žmogus buvo viso protestatizmo protektorius ir globėjas.

Nobelio premijos laureatas Henrikas Senkevičius apie Boguslavą Radvilą savo romane pasakoja taip. „Tai buvo dar jaunas žmogus, trisdešimt penkių metų, bet atrodantis daugiausiai dvidešimt penkių metų. Buvo aukšto ūgio, labai tvirtai suręstas. Ir virš jo plačių pečių matėsi tokia maža galva, kad atrodytų, jog jinai nuimta nuo kito kūno.“ Net Boguslavo Radvilos išvaizda Henriko Senkevičiaus romane aprašoma nepagarbiai. Jo veidas buvo labai smulkus, jaunatviškas, neproporcingas, nosis labai didelė, romėniška, labai didžiulės, blizgančios akys. Labai įdomu, kokį portretą romano autorius turėjo prieš akis aprašinėdamas tokiais apibūdinimais didiką, nes jo portretų yra išlikę ne vienas. Jo, kaip istorinės asmenybės demonizavimas yra siejamas su tuo, kad Boguslavas Radvila priklausė protestantiškai Biržų-Dubingių šakos linijai ir lenkai iki šiol negali jai atleisti už Kėdainių unijos pasirašymą, kuria tarsi išdavė Abiejų Tautų respublikos suręstą valstybę. Nors kaip žinoma, ant pasirašyto unijos akto Boguslavo Radvilos parašo nėra. Priešingai, Jonušas Radvila pyko ant jo, kad tą dieną jis neatvyko į Kėdainius pasirašyti unijos.

Antroji Henriko Senkevičiaus citata, pagal kurią Boguslavo Radvilos charakteris apibūdinamas kaip juodasis. Tamsi istorijos asmenybė. „Žiečkaus politika – Abiejų Tautų respublika, tai yra raudono audeklo gabalas į kurį iš vienos pusės yra įsitvėrę švedai, iš kitos pusės į jį yra įsitvėręs Chmelnickis (Ukrainos kazokai), dar iš kitos totoriai, Prūsijos elektorius ir kas tik yra gyvas. O aš su Vilniaus vaivada susitariau taip, kad mums iš šito audinio irgi turėtų likti kažkas rankoje, bent kažkoks gabaliukas, kad jo užtektų bent mūsų apsiaustui. „. Boguslavas Radvila vaizduojamas ir kaip valstybės plėšytojas, kuris kuria politinę sumaištį.

Per visą savo gyvenimą Boguslavas Radvila yra bendravęs su tiek politinio elito žmonių, su kiek joks kitas Europos monarchas nėra bendravęs. Tačiau jis taip ir neužsitarnavo jokių politinių postų, kokius turėjo kiti Radvilos. Vienintelė LDK arklidininko urėda arba pareigybė. Pagrindinė pareigybė, dėl kurios jis iškilo – Prūsijos kunigaikštystės generalinis gubernatorius.

Buvo labai išsilavinęs

Bogulavas Radvila gimęs 1620 metais Gdanske. Jonušo Radvilos I ir Elžbietos Sofijos Hohencolern šeimoje. Augo protestantiško dvaro aplinkoje. Iš visų septyniolikto amžiaus Biržų Dubingių Radvilų Boguslavas Radvila buvo labiausiai išsilavinęs. Tiek savo epistoriniu memoristikos palikimu, tiek savo dvarų vadyba. Sulaukęs aštuonių metų, pirmą kartą stovėjo jau ant Lietuvos žemių. Kadangi Kėdainiuose buvo pradėjusi kurtis galinga evangelikų reformatų gimnazija Boguslavas Radvila dažnai buvo vežiojamas iš Baltarusijos į Lietuvos vidurį. Šis didikų vaikas buvo ugdomas ne dvare, kaip buvo įprasta, bet gimnazijos aplinkoje. Po tėvo mirties, Boguslavo motina kartu su kitais globėjais išugdė jam tarsi tradiciją šalia savęs visada turėti rimtus dvasininkus. Kurie ne tik kažko mokydavo, bet ir pastoviai ugdydavo moralines vertybes.

Kai Boguslavui suėjo 15 metų jo dėdė, Kristupas II jaunesnysis, pasiima jį į Livoniją kariauti su Švedija. Nors gyvenime ne kartą sieks ir lauko etmono, ir didžiojo etmono pareigybių, Boguslavas niekada karinės karjeros nepasiekė.

Daug keliavo

Po to kai valdovas Vladislovas 4 Vaza patvirtino didiko pilnametystę, sekė kelionių dešimtmetis. Šis Radvila buvo daugiausiai keliaujantis. Visais tais metais Boguslavas Radvila komunikavo su aristokratais. Buvo įprasta, kad Radvila išėjęs mokytis gaudavo smulkų ir ilgą sąrašą, kaip ką gyvenime daryti. Tačiau Boguslavas buvo kitoks. Jam tokio sąrašo niekas nepateikė ir jam jo nereikėjo. Jis buvo savarankiškesnis nei bet kuris kitas Radvila.

Dėl Radvilų žinomumo, bei paties susikurto posto visuomenėje Boguslavui buvo atvertos durys visur. Jis netgi lankėsi Paryžiuje vykusioje Liudviko XIII vaiko krikštynų puotoje. Kelionių metu jis taip pat ir studijavo. Karo meną, matematiką. Įdomiausia, kad iš Boguslavo laikų yra išlikę labai daug korespondencijos. Pats rašydavo lenkiškai, prancūziškai, vokiškai. Yra išlikę ir lotyniškų raštų, bet ne paties ranka rašytų, o tik su jo parašais. Tačiau 1645-46 metais Abiejų Tautų respublikoje situacija keitėsi. Boguslavui teko aktyviai dalyvauti politiniuose įvykiuose, kuriuose pranoko visus kitus Radvilas savo politinės komunikacijos gebėjimais. Didikas niekada į valstybę nežiūrėjo globaliai. Politiniuose įvykiuose jis komunikavo iš visų pusių.

Neteisėtai elgėsi teisėtai

Kiekvienu atveju ieškojo sprendimų ir sugebėdavo susitarti faktiškai su visais. Pavyzdžiui, 1659 metais kai tvanas pasibaigė, Boguslavas matydamas, kad Kėdainiai ir Biržai yra užimti nepabijojo imtis drastiškų sprendimų. Į Kėdainius siuntė savo karines pajėgas. O Biržus atgavo papirkdamas komendantą. Neteisėtu būdu susigražindamas savo teisėtą valdą.

Boguslavui Radvilai teko pačiam atvykti į Biržus tvarkyti visų dvarų valdų reikalų. Todėl jis turėjo apvažiuoti visus dvarus, nuo Baltarusijos iki pat Biržų.

Moterys

Dar viena labai įdomi tema. Didiko moterys. Nors ir Boguslavas galėjo sau leisti susituokti su Švedijos, Nyderlandų ar Bavarijos didikų dukromis, jis pasirinko brolio dukrą. Ir taip iš Onos Marijos Radvilaitės tapo Radviliene. Mirus Onos Marijos tėvui Jonušui Radvilai, Boguslavas tapo brolio dukters globėju. Yra likę daug laiškų, kuriais susirašinėjo Boguslavas ir Ona Marija. Iš teksto laiškuose matėsi, jog jis labai ja rūpinosi, jausmus laiškuose kunigaikštytei vadino meile. Iki pat vestuvių Ona Marija į dėdę kreipdavosi „mylimas dėde...“. Boguslavas pasiuntė Onai Marijai Karolį Karliką su dovanomis būsimai žmonai, po mėnesio pasiųsdamas dar kartą ir lauknešėlyje jau buvo sužadėtuvių žiedas. O Ona Marija didiko prašydavo atsiųsti įdomių dalykų. Veidrodėlio, čiužinio ir plunksnos. Kadangi giminaičiams nėra leidžiama santuoka tarpusavyje. Boguslavas prašė Romos popiežiaus leidimo. Popiežius leido. Tačiau su sąlyga – jog apeigos bus ir katalikiškos. Ir iš tikrųjų, įdomu, ką septynioliktame amžiuje veikdavo nuotakos savo vestuvių išvakarėse... Rūpinosi suknelėmis. Na, o Boguslavas savo būsimai žmonai ieškojo visko kas geriausia. Vestuvinei suknelei audinį jis rado Paryžiuje ir tai buvo geriausias koks tik galėjo būti tuo metu. Pats Boguslavas savo vestuvėse norėjo norėjo būti apsirengęs juodai, tačiau būsima žmona norėjo, jog jis būtų spalvotai apsirengęs. Jis šį faktą netgi aprašė savo dienoraštyje, kuriame sako: „Sutikau. Nors atrodysiu kaip genys“. Jų vestuvės pagal evangelikų tikėjimą buvo slaptos, o katalikiškos buvo trankios. Ilgai kartu naujoji Radvilų šeima negyveno. Praėjus mėnesiui po Liudvikos Karolinos gimimo Ona Marija mirė. Ji buvo palaidota Karaliaučiaus katedroje, nors testamente prašo palaidoti Kėdainiuose. Boguslavas Radvila prašė, jei šis mirs tėvynėje, supilti jam piliakalnį, jei nepavyktų norėtų taip pat būti palaidotas Kėdainiuose. Bet, kadangi abu mirė Karaliaučiuje. Paradoksalu. Paskutiniai du protestantiškos Biržų Dubingių šakos Radvilos atgulė katalikiškose maldos namuose.