Tradicinėje seniūnijų meno mėgėjų šventėje – ne tik džiugios nuotaikos

Kai­mo žmo­nių ta­len­tai – be­ri­biai

Svei­ki­ni­mo žo­dį sa­vo kraš­to žmo­nėms ta­ru­si Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­va­duo­to­ja Ast­ra Kor­sa­kie­nė dė­ko­jo už ga­li­my­bę sce­no­je ma­ty­ti vi­sų se­niū­ni­jų me­no žmo­nes. Vi­ce­me­rė lin­kė­jo, kad skam­ban­tys dai­nų po­smai nu­plau­tų vi­sus kas­die­ni­nius rū­pes­čius ir vi­si kar­tu su­lauk­tu­me jau­kių šven­čių.

Šven­ti­nę pro­gra­mą pui­kio­mis ka­lė­di­nė­mis Bir­žų kraš­to dai­no­mis ir tra­di­ci­niais mū­sų šo­kiais pra­dė­jo Pa­bir­žės folk­lo­ro an­samb­lis „Že­my­na“, va­do­vau­ja­mas Auš­ros But­kaus­kie­nės. Pa­si­ro­dy­mą tę­sė Kir­do­nių vo­ka­li­nio an­samb­lio „Pri­si­mi­ni­mai“ (va­do­vė Vai­do­ta Ma­li­naus­kie­nė) at­li­kė­jos, jaut­riai ap­dai­na­vu­sios žmo­gaus kas­die­ny­bė­je iš­gy­ve­na­mus jaus­mus.

Pa­bir­žės kraš­to dai­ni­nin­kes kei­tė Pa­pi­lio, Kvet­kų, Skre­biš­kių ir ki­tų kai­mų me­no mė­gė­jai. Gau­sių plo­ji­mų su­lau­kė šau­nio­sios „Ro­vė­jū­nės“, džiu­gi­nan­čios šven­ti­ne lai­ky­se­na, dra­bu­žiais ir pui­kiu dai­nų at­li­ki­mu (vad. Vi­gi­li­ja Ma­cie­nė).

Vie­nin­gu­mu nu­ste­bi­no Pa­če­riaukš­tės kraš­tas. Ruoš­da­mie­si pa­si­ro­dy­mui, su­si­vie­ni­jo vi­sos se­niū­ni­jos kul­tū­ros dar­buo­to­jai, bib­lio­te­ki­nin­kai, bend­ruo­me­nių pir­mi­nin­kai ir net vie­na bend­ruo­me­niš­kiau­sių se­no­lių po­ra. Sce­no­je jie at­ro­dė lyg vie­na di­de­lė šei­ma, be­si­rū­pi­nan­ti po mar­gą pa­sau­lį iš­si­bars­čiu­siais vai­kais ir anū­kais, ku­rie lyg vai­kiš­ki lėk­tu­vė­liai (lei­džia­mi žiū­ro­vų pu­sėn) par­skren­da tik šven­čių pro­ga.

Pa­ro­vė­jos se­niū­ni­jos pa­si­ro­dy­mą pra­dė­jo dai­nin­ga­sis Pa­ro­vė­jaus sky­riaus miš­rus vo­ka­li­nis an­samb­lis „Me­lo­di­ja“, va­do­vau­ja­mas Vy­tau­to Ka­va­liaus­ko.

Šir­vė­nos se­niū­ni­jos pro­gra­mą pra­dė­jo ma­žie­ji kra­tiš­kie­čiai, pa­trau­kę žiū­ro­vų žvilgs­nį vai­kys­tės gro­žiu. Žiū­ro­vų dė­me­sio ne­sto­ko­jo vie­nin­te­lis kon­cer­to vy­rų due­tas iš Ang­li­nin­kų. Sma­gia me­lo­di­ja pa­trau­kė Nau­sė­džių šo­kė­jos.

Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio at­sto­va­vo dvie­jų ko­lek­ty­vų sma­gūs mu­zi­kan­tai ir dai­no­rė­liai (vad. Zi­ta Bė­lia­kie­nė).

Pas­ku­ti­niai į sce­ną ko­pė Va­bal­nin­ko kraš­to gau­sus bū­rys me­no mė­gė­jų, at­si­ve­žęs ir sa­vo pa­si­ro­dy­mo ve­dė­ją.

Va­bal­nin­kie­čiai di­džia­vo­si sa­vo mies­tu, gar­bin­gai ne­ša­ma jo vė­lia­va ir vie­nu iš se­niau­sių Lie­tu­vo­je folk­lo­ro an­samb­liu „Sau­la­la“, ki­tą­met švę­sian­čiu gy­va­vi­mo 60-me­tį. Tur­kiš­ki šo­kių mo­ty­vai bu­vo jus­ti, išė­jus Ra­mon­ga­lių li­ni­ji­nių šo­kių gru­pės „Šo­ko­la­das“ mo­te­rims (vad. Da­lia Balt­ru­šai­tie­nė). Jos tvir­ti­no, jog Ra­mon­ga­liai vi­sai ne už­kam­pis, o įdo­mių, ta­len­tin­gų, veik­lių žmo­nių kraš­tas. Ko­lek­ty­vo na­rės re­pe­tuo­ja va­ka­rais, nes kai ku­rios jau­nos mo­te­rys lai­ko re­pe­ti­ci­joms tu­ri tik grį­žę po dar­bų Pa­ne­vė­žy­je. Nors ūkio dar­bai da­bar­ti­nių šei­mi­nin­kių ne­var­gi­na, bet rū­pes­čių ir be to, sa­ko, už­ten­ka. O jei no­rė­tų sau paū­ki­nin­kau­ti, ne vi­sa­da ga­li, nes kiau­les, pa­sak jų, ma­ro li­ga iš kai­mo iš­gu­jo.

Kai­mas jau­čia­si pa­mirš­tas

Re­gis, kon­cer­te ne­sti­go sma­gių dai­nų ir šo­kių, bet ne vie­nas me­no mė­gė­jas, va­do­vas ar kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rius pri­si­pa­ži­no šir­dy jau­čian­tis ne­ri­mą dėl kul­tū­ros na­mų atei­ties. Dau­ge­ly­je kai­mų ne­li­ko me­di­ci­nos punk­tų, par­duo­tu­vių, net bib­lio­te­kų. Kai­mas jau­čia­si pa­mirš­tas ar net pa­smerk­tas. Kul­tū­ros na­mų ži­bu­rė­liai – vie­nin­te­lė vil­tis, vie­nin­te­lė švie­se­lė, kad yra kur ir su kuo su­si­bur­ti, kad kaž­kam kai­mo žmo­gus dar yra rei­ka­lin­gas ar net – kaž­kas jo pa­si­ges.

Va­bal­nin­ko kraš­to kul­tū­ros ir is­to­ri­jos fon­do pir­mi­nin­kė, vi­suo­me­ni­nin­kė, kul­tū­ri­nio dar­bo en­tu­zias­tė Da­lia Balt­ru­šai­tie­nė sa­kė, jog žmo­nės no­ri da­ly­vau­ti kul­tū­ri­nia­me gy­ve­ni­me, svar­bu, kad jie tu­rė­tų va­do­vą. An­ciš­kiuo­se, Va­bal­nin­ke, Šu­kio­ny­se vyks­ta daug ren­gi­nių. Di­de­lė da­lis – vie­ni­jan­tis su bend­ruo­me­ne. Po­nia Da­lia gy­rė ama­tų meist­rę, mo­ky­to­ją Zi­tą Kum­pe­lie­nę, ku­riai pa­de­dant Ad­ven­to va­ka­rais ku­ria­mi šiau­di­niai žais­lai, ku­riais Kū­čių iš­va­ka­rė­se bus pa­puoš­ta Va­bal­nin­ko baž­ny­čia. Ko trūks­ta kai­mams? Var­gi­na pra­sti ke­liai, kai rei­kia va­ži­nė­ti į re­pe­ti­ci­jas. Di­džiau­sia ne­są­mo­nė, pa­sak D. Balt­ru­šai­tie­nės, bū­tų su­ma­ny­mas ma­žin­ti kul­tū­ros dar­buo­to­jų eta­tus, nes tai vie­nin­te­liai žmo­nės, pra­ju­di­nan­tys kai­mie­čius, da­ran­tys ren­gi­nius, pri­trau­kian­čius ne tik sa­vo, bet ir kai­my­ni­nių ra­jo­nų gy­ven­to­jus.

Šir­vė­nos se­niū­ni­jos kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Re­da Ar­na­šie­nė pa­ste­bė­jo, jog į šven­tę yra siun­čia­mi stip­riau­sie­ji ko­lek­ty­vai. Se­niū­ni­jo­je dar vei­kia ke­tu­ri kul­tū­ros na­mai – Kra­tiš­kiuo­se, Nau­sė­džiuo­se, Obe­lau­kiuo­se ir Ang­li­nin­kuo­se. Jų va­do­vai stip­rūs, pui­kiai dir­ba. Kai­mas, pa­sak po­nios Re­dos, tik­rai ne­mirš­ta, pui­kiai tvar­ko­si, yra gra­žių jau­nų šei­mų, dir­ban­čių, au­gi­nan­čių ma­žus vai­kus.

R. Ar­na­šie­nė džiau­gė­si dar gy­vuo­jan­čia Kra­tiš­kių pa­grin­di­ne mo­kyk­la ir dėl to su­bu­ria­mais vai­kų ko­lek­ty­vais. Ji gy­rė Ang­li­nin­kų vy­rų due­tą, ki­tus me­no mė­gė­jus, į re­pe­ti­ci­jas at­vyks­tan­čius sa­vo trans­por­tu, sa­vo lė­šo­mis. Svar­biau­sia, pa­sak or­ga­ni­za­to­rės, kad bū­tų iš­sau­go­ti kul­tū­ros na­mai, nes už­da­ro­mos bib­lio­te­kos (nuo sau­sio ir Ang­li­nin­kuo­se). Ža­da­mos mo­bi­lios bib­lio­te­kos, bet kai­mas, pa­sak R. Ar­na­šie­nės tuo ne­ti­ki, nes už­da­rius me­di­ci­nos punk­tą, bu­vo ža­dė­tas ir mo­bi­lus gy­dy­to­jas, de­ja, duo­tas žo­dis taip ir li­ko ne­te­sė­tas. Kul­tū­ros na­mai ir bend­ruo­me­nė – vie­nin­te­liai švie­su­liai kai­me.

Ren­gi­nys baig­tas bend­ra dai­na, o Bir­žų kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rius vi­sus me­no mė­gė­jus pa­kvie­tė šven­ti­niam pa­si­bu­vi­mui.