Likėnų biuvetėje – kapelos „Santaka“ melodijos

Ka­pe­li­nin­kus žiū­ro­vai nuo­lat pa­lai­kė plo­ji­mais, pa­tys dai­na­vo, net ra­men­tus nu­stū­mę į šo­ną, šo­ko. Kai ku­rie sė­dė­da­mi nors vie­na ko­je­le pa­trep­sė­jo. Lai­kas vi­siems pra­lė­kė ne­pas­te­bi­mai. Žmo­nės ne­sku­bė­jo skirs­ty­tis, dė­ko­jo ka­pe­li­nin­kams, ren­gi­nių biu­ve­tė­je or­ga­ni­za­to­rei Ri­tai Vens­kū­nie­nei. Ri­ta Vens­kū­nie­nė džiau­gė­si kon­cer­to sėk­me, kal­bė­jo, jog to­kio sma­gu­mo ne­si­ti­kė­jo. Ka­pe­los pa­si­ro­dy­mas jai pri­mi­nė Li­kė­nų ku­ror­to kles­tė­ji­mo lai­kus, ka­da vyk­da­vo di­džiu­liai kon­cer­tai, kad vi­si dai­nuo­da­vo, lin­guo­da­vo, šok­da­vo.

Pa­sak R. Vens­kū­nie­nės, Li­kė­nai – iš­skir­ti­nė vie­ta, gra­žus ir la­bai jau­kus gam­tos kam­pe­lis. Da­bar nuo­sta­bus lai­kas, daug gra­žių spal­vų gam­to­je, tad no­rė­jo­si pra­skaid­rin­ti pa­cien­tų nuo­tai­ką. Li­go­ni­nė­je jie pri­žiū­ri­mi, glo­bo­ja­mi, o grį­žu­sių na­mo da­ža­ni lau­kia vie­nat­vė. Kad li­go­niu­kai grei­čiau sveik­tų, kad nuo­tai­ka pa­ge­rė­tų, su­ma­nė pro­jek­tą „Me­nas gy­do“. Kvie­čia­mi pe­da­go­gai, ži­no­mi žmo­nės, tau­to­dai­li­nin­kai, me­ni­nin­kai. Pro­jek­to tiks­las – kad žmo­nės su­pras­tų, jog ir jie ga­li kaž­ką pa­da­ry­ti sa­vo­mis ran­ko­mis, ne­bū­ti­nai pa­ro­doms, bet sa­vo ma­lo­nu­mui, kad grį­žę na­mo tu­rė­tų nau­ją ma­lo­nų už­siė­mi­mą. Nors pro­jek­tas skir­tas li­go­ni­nės pa­cien­tams, į kai ku­riuos ren­gi­nius kvie­čia­mi ir apy­lin­kių gy­ven­to­jai. Kaip į šį kon­cer­tą.

Pro­jek­tas star­ta­vo prieš po­rą sa­vai­čių. Į biu­ve­tę kar­pi­nių meist­rė Sai­gū­nė Ro­žė­nie­nė at­ve­žė sa­vo 12 pa­veiks­lų kar­pi­nių pa­ro­dą, ku­rią ap­žiū­rė­ję li­go­niai ste­bė­jo­si, kad iš­kar­py­ta taip dai­liai, jog at­ro­do, kad iš­pieš­ta. O ta­da ir pa­tys tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­si­mo­ky­ti ir pa­ban­dy­ti kar­py­ti. Jų dar­bai bu­vo su­kli­juo­ti į vie­ną pa­veiks­lą, ku­ris įrė­min­tas ir da­bar ka­bo ir vi­sus džiu­gi­na pir­mo­jo kor­pu­so fo­jė. Li­go­niai iki šiol ne­ga­li pa­ti­kė­ti, kad jie pa­tys ga­li taip gra­žiai kar­py­ti. R. Vens­kū­nie­nė pa­sa­ko­jo, jog lapk­ri­čio mė­ne­sį nu­ma­ty­ta dai­lės te­ra­pi­ja, o gruo­džio mė­ne­sį li­go­ni­nės pa­cien­tai ga­lės lip­dy­ti iš mo­lio, net tu­rės ga­li­my­bę iš­deg­ti sa­vo dar­be­lius ir na­mo par­si­vež­ti kaip su­ve­ny­rus.

Ri­ta Vens­kū­nie­nė sa­kė esan­ti be ga­lo dė­kin­ga ka­pe­lai „San­ta­ka“ ir ki­tiems, su­ti­ku­siems ir atei­ty at­vyk­sian­tiems pra­leis­ti lai­ką su li­go­niu­kais ir jų kas­die­ny­bę nu­spal­vin­ti švie­ses­nė­mis spal­vo­mis. Be jo­kio at­ly­gio! Džiau­gė­si, kad idė­jas pa­lai­ko ir pa­de­da li­go­ni­nės ad­mi­nist­ra­ci­ja.