Dėl saviapgaulės kai kam – žemė plokščia ir koronaviruso nėra?

„Biržiečių žodžio“ nuotr.
Feliksas Grunskis
Baigiame su karantinu susitaikyti. Reikia: vadinasi – reikia. Tačiau džiaugsmo nėra ir negali būti. Juk suvaržytos mūsų laisvės. Esame atskirti vieni nuo kitų atstumais. Ir kaukėmis. Tenka keisti įpročius.

***

Prisieina ir suvaržymuose atrasti šį bei tą. Nebegalime lankyti muziejų, koncertų, teatrų... Muziejininkai, dainininkai, muzikantai, menininkai nepalieka mūsų be nieko. Parodos, dainos, spektakliai atėjo į namus virtualioje erdvėje. Net baiminamasi, kad po karantino būsime susikūrę naujus įpročius. Norėsime, kad naujos dainos ir meno kūriniai mums būtų pateikiami tiesiog į lovą. Ir už dyką! Taip nebus. Nes taip būti negali. Jeigu ką dabar ir gauname veltui, tai yra tik laikina labdara. Kad per daug nenukabintume nosies. Kad nepultume į depresijas. Menininkams irgi gyventi reikia. Jie irgi nori valgyti ir oriai gyventi. Todėl nereikia stebėtis, jog kai kurie naujausi kino filmai, rodomi online per karantiną pabrango. Mat prieš suvaržymus buvo nupirkti rodyti ne tik internete, bet ir kino teatruose. Kino teatrai užsidarė, tad reikia už tai internete atsigriebti. Nors ir skelbiama, kad dėl pasaulį užklupusios nelaimės veltui padaroma daug gerų darbų, bet niekas nekalba, kad reikia atsisakyti pinigų. Atvirkščiai, pinigų atspausdinama ir į dienos šviesą kasdien paleidžiama daugiau. Duodama net už dyką buvimą, nes neleidžiama užsidirbti. Įdomūs laikai atėjo!

***

Panašu, jog pasaulio valdžios bijo, kad mes ko nors dėl tų karantinų neiškrėstume. Todėl duoda pinigų alkiui ir nerimui sumažinti. Mat šio pasaulio gyventojai prislėgti nežinomybės. Labai baugu, kai nežinai, kas mūsų laukia rytoj. Aiškinama, jog tamsos bijantieji bijo ne tiek pačios tamsos, kiek to, kas joje gali tūnoti. O mus dabar net viduryje baltos dienos apstojusios neaiškios grėsmės. Kaip jas nuraminti? Raminamės: viskas kada nors baigiasi, tad turėtų nusibaigti arba bus pribaigtas ir koronavirusas. Juk dar nėra taip buvę, kad po nakties neateitų diena. Po pavasario visada būna vasaros. Todėl reikia pasisodinti bulvių. Nes be bulviasodžio nebus ir bulviakasio!

***

Grėsmių sukelti nerimai ir baimės nėra jau tokios didelės nelaimės. Pasaulis per kelias savaites pasidarė švaresnis. Nes tuštesni miestai. Todėl virš jų giedresnis dangus. Gražu bet kartą per savaitę pamatyti skrendantį lėktuvą. Naftos pardavėjai dejuoja, kad nebėra kur dėti naftos. Jeigu taip ir toliau eisis, gali tekti primokėti, kad kas tą, vadinamą juodąjį auksą paimtų. Sunku dar šių dienų protu suvokti, kad galima gyventi be naftos! Pasirodo galima kasdien be didelio reikalo nelakstyti pirmyn ir atgal. Nors dabar ne vienam, sėdinčiam namuose ir atsiranda nemažai laisvo laiko. Taip ir norisi senu įpročiu padus pasipustyti.

***

Kai yra laiko, smagu kelerius metus atidėliotus namų darbus pradėti ir pabaigti. Pastebėta, kad užgriuvus epidemijoms, blokadoms, karantinams žmonės išranda įvairių dalykų. Yra laiko ką nors patobulinti. Meniškos prigimties žmonės sukuria net ypatingų meno kūrinių. Vadinasi: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Savotiškai susidraugaujame su baimėmis ir grėsmėmis. O kaip kitaip? Juk esame tokioje padėtyje, kad šiandienės tikrovės pakeisti negalime. O norisi, kad būtų kitaip.

***

Gal todėl kaip niekada plinta įvairios melagienos. Jos vienos už kitą labiau gundančios. Perskaitai, išgirsti, ir niežti nagai ar liežuvis kitiems tokią žinią ne žinią pranešti. Dabar kaip niekad tai lengva padaryti. Net liežuvio varginti nereikia. Vienu pelės spustelėjimu kokią nors kvailystę galima paskleisti šimtams ar tūkstančiams socialinių tinklų žmonių. Tarp jų vėl bus ne vienas, kuris padaugins tą melagieną. Ir taip atsiranda milijonai koronaviruso žinovų. Žino: kas, kur ir kam jį sukūrė. Nors niekas to nežino. Kai niekas to nežino, tada kaip grybų po lietaus atsiranda žinovų. Ir milijonai pasaulio gyventojų tiki melagiena, kad koronaviruso apskritai nėra. Jog tai pramanas. Patikima, ir pasišokinėjant einama melagienomis grįstu keliu. Kodėl? Kai viruso nelieka mintyse, nelieka nei nerimo, nei baimių. Tada energiją ir kritiką galima nukreipti į valdžią. Ją kritikuoti, protestuoti, nepaisyti jos nurodymų. Taip pasijunti visa galvas aukštesnis ir gudresnis už aplinkinius!

***

Saldus dalykas – saviapgaulė. Paprasčiau nebūna! Pavyzdžiui, prisikiši prie ausies kriauklelę ir išgirsti visą vandenyną ūžaujant! Todėl nėra labai keista, kad yra daug žmonių, kurie ir netiki, kad po pasaulį siaučia koronavirusas. Nes nori, kad to viruso nebūtų. Rusų rašytojas Levas Tolstojus yra teigęs, jog ne protas atveda mus į tikėjimą. Bet protas reikalingas tam, kad galėtum patikrinti tą tikėjimą, kurio esame mokomi. Tačiau dažnai kuo nors patikima aklai. Tada tokiam tikėjimui proto jau nereikia. Kai proto nereikia, tada viena melagiena gali užgožti kelių tūkstančių mokslininkų balsą.

***

Kai kuriems melagienų mėgėjams gali baslį ant galvos tašyti, bet neįrodysi, jog žemė ne plokščia, o apvali. Juk smagiau, kai žemės plokščia! Juk nuo tokios mažesnis pavojus nukristi! Taip ir su tuo koronavirusu. Vieni jo saugosi, o kitiems – jo nėra. Kai jo nėra, net gali juoktis iš tų, kurie jo saugosi.