Apie reitingus bei mokslo ir Konstitucijos reikalus

„Biržiečių žodžio“ nuotr.
Feliksas Grunskis
Toks jaus­mas, jog gy­ve­na­me nuo­la­ti­nia­me per­mai­nų lau­ke. Ypač ryš­ku ma­tant, kaip ru­duo prie­ši­na­si žie­mos atė­ji­mui. Žie­ma šie­pia dan­tis, o ru­duo pa­šau­kia At­lan­to cik­lo­ną, ir silp­ną gruo­dą išar­do. Po­li­ti­ko­je ir­gi vi­so­kių po­sū­kių.

Rei­tin­gai

Vi­suo­me­nės nuo­mo­nė kei­čia­si, kaip vėt­run­gės pa­dė­tis ru­dens vė­ju­je. Paaiš­kė­jus, jog JAV tei­sėt­var­ka mū­sų gar­siai iš­vy­kė­lei Ne­rin­gai pa­nai­ki­no da­lį kal­ti­ni­mų, smu­ko mū­sų Pro­ku­ra­tū­ros rei­tin­gai. Taip spren­di­mai už At­lan­to su­men­ki­no pa­si­ti­kė­ji­mą sa­viš­kais. Pa­tys sau ir­gi ko­jas kai­šio­ja­me. Dėl iš­rink­tų­jų Vik­to­ro ir Ra­mū­no peš­ty­nių smu­ko Sei­mo rei­tin­gai. Nors at­ro­dė, jog par­la­men­to rei­tin­gams že­miau ne­bė­ra kur kris­ti. Dėl gais­ro Aly­tu­je nu­ken­tė­jo kai ku­rių mi­nist­rų rei­tin­gai. Mat paaiš­kė­jo, jog aukš­ti žmo­nės per ma­žai gais­ri­nin­kams pa­dė­jo. To­dėl pa­sta­rie­siems rei­kė­jo did­vy­riš­kai su lieps­no­mis ir nuo­din­gais dū­mais vos ne vie­niems ga­li­nė­tis. Žmo­nės ug­nia­ge­siams ne­šė val­gy­ti, au­ko­jo pi­ni­gų. Ir ko­vo­to­jų su ug­ni­mi rei­tin­gai šo­vė į pa­dan­ges. Šiek tiek ap­klau­sų da­ly­viai su­ma­ži­no ir Pre­zi­den­to Gi­ta­no Nau­sė­dos aukš­tus rei­tin­gus. Spė­ja­ma, jog ša­lies va­do­vo rei­tin­gai tru­pu­tį smuk­te­lė­jo to­dėl, kad jis grįž­da­mas iš vi­zi­to Ja­po­ni­jo­je, su žmo­na Dia­na pa­ke­liui nu­skri­do į kai­my­ni­nę Pie­tų Ko­rė­ja, kur pa­svei­ki­no stu­den­tę duk­te­rį su gi­mi­mo die­na. Ne­va Pre­zi­den­tas tu­rė­jo sku­biai skris­ti į Lie­tu­vą, nes tuo me­tu Aly­tu­je de­gė pa­dan­gos. Va­je! O jei­gu bū­tų paaiš­kė­ję, jog po­nai Nau­sė­dos, grįž­da­mi iš Ja­po­ni­jos ne­su­te­ko ap­lan­ky­ti duk­ters, kaip ta­da bū­tų su rei­tin­gais? Bū­tų jie pa­ki­lę ar dar že­miau smu­kę? Jau tie rei­tin­gai! Vie­ną die­ną sa­vo iš­rink­tuo­sius su di­ti­ram­bais ant po­sta­men­tų ke­lia­me, o ki­tą die­ną - nuo jų ver­čia­me. Gal to­dėl, kad, pa­sak liau­dies, mū­sų bur­na taip su­tver­ta, jog ta pa­ti bur­na ir ver­kia, ir juo­kia­si, ir mel­džia­si, ir kei­kia­si? Ga­li bū­ti ir dar ki­taip. Pa­žįs­ta­mas bir­žie­tis Drą­su­tis, pa­klaus­tas, ko­dėl taip kruopš­čiai kne­bi­nė­ja­si prie vie­no dar­be­lio, juk šį triū­są var­gu ar kas įver­tins, at­sa­kė, jog taip jį mo­kęs dirb­ti tė­vas. Jis sa­kęs: jei­gu pa­da­ry­si de­šimt dar­bų ge­rai ir vie­ną blo­gai, dau­ge­lis ta­vo ge­rus dar­bus pa­mirš, o at­si­mins tik tą blo­gą­jį. Gal taip, gal ki­taip. Ta­čiau ne pro ša­lį kliau­tis pa­ta­ri­mu: ką da­rai, da­ryk ge­rai.

Moks­las

Uni­ver­si­te­tų, gim­na­zi­jų, mo­kyk­lų dės­ty­to­jai ir mo­ky­to­jai de­juo­ja, jog jų dar­bas men­kas ver­ti­na­mas, pra­stai už jį at­ly­gi­na­ma. Moks­las žmo­gui rei­ka­lin­gas. Pa­sak sta­tis­ti­kų, Lie­tu­vo­je be­veik nė­ra be­raš­čių. Dau­gu­ma tu­ri vi­du­ri­nio­jo moks­lo dip­lo­mus. Mū­sų vals­ty­bė Eu­ro­pos Są­jun­go­je pir­mau­ja pa­gal tris­de­šimt­me­čių, tu­rin­čių aukš­tą­jį ar pro­fe­si­nį iš­si­la­vi­ni­mą, skai­čių. Ap­są­la šir­dis nuo to­kių skai­čių. Ta­čiau šir­dį su­du­ria, so­cia­li­niuo­se tink­luo­se pa­žįs­ta­mų žmo­nių ko­men­ta­rus pa­skai­čius. Ko­men­ta­ruo­se daž­nai ne­pri­pa­žįs­ta­ma lie­tu­viš­ka abė­cė­lė. Jei­gu abė­cė­lė pri­pa­žįs­ta­ma, tai no­si­nės ra­šo­mos ne tik kur rei­kia, bet ir ten, kur ne­rei­kia, ar vi­sai ne­ra­šo­mos. Pai­nio­ja­mos il­gio­sios ir trum­po­sios bal­sės... Ir ne­sup­ra­si: ar iš di­de­lio raš­to išė­jom iš kraš­to, ar moks­lai per vie­ną au­sį įė­jo, o pro ki­tą - išė­jo.

Kons­ti­tu­ci­ja

Priei­na­me prie iš­va­dos, kad ga­lė­tų bū­ti ge­res­ni moks­lo rei­ka­lai. Pa­na­šu, jog ga­lė­tų bū­ti ge­res­ni ir Kons­ti­tu­ci­jos rei­ka­lai. Nors vi­suo­me­nė ak­ty­viai da­ly­vau­ja Kons­ti­tu­ci­jos eg­za­mi­nuo­se, nors mū­sų iš­rink­tie­ji pri­sie­kia, pa­dė­ję ran­ką ant Kons­ti­tu­ci­jos, pa­gal ją gy­ve­nant vis ky­la klau­si­mų. Bū­na: vie­ną die­ną mū­sų įsta­ty­mų lei­dė­jai prii­ma ko­kį įsta­ty­mą, o ki­tą die­ną jau bė­ga į Kons­ti­tu­ci­nį Teis­mą klaus­ti: ar ne­nu­si­žen­gė Kons­ti­tu­ci­jai? Gal prieš pri­sie­kiant ant Kons­ti­tu­ci­jos, prieš tai rei­kė­tų ją per­skai­ty­ti ir Kons­ti­tu­ci­jos eg­za­mi­ną iš­lai­ky­ti? Ta­da rin­ki­muo­se ga­lė­tu­me bal­suo­ti ne tik už gra­žias akis ir gra­žias kal­bas, bet tik už ge­rus Kons­ti­tu­ci­jos eg­za­mi­no pa­žy­mius? Gal. Grei­čiau­siai vis­kas liks, kaip bu­vę. Da­ry­si­me, kaip da­rę, nors gal­vo­si­me, kad bus ki­taip.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.