PILNI STALČIUKAI INFORMACIJOS?
Yra įvairių aiškinimų, tik nelabai kas iš tikrųjų žino, kaip veikia mūsų smegenys. Bandyta įsivaizduoti, kad mūsų žinios galvose sudėliotos į atskirus stalčiukus. Tada tiktų tas pasakymas apie užkritimą. Darinėjant stalčiukus galėjo koks žinomas dalykas iš jo iškristi, po stalu nusiristi? Gal kai kurie stačiukai persipildė ir šviežios naujienos nebetelpa? Irgi galimas dalykas. Juk dabar, nori nenori, į galvas kasdien kemšama šūsnys žinių. Reikalingų ir nereikalingų reklamų. Pranešimų apie nelaimes. Įvairių politikų pasisakymų… O galvos – ne guminės! Net sumanus ir protingas mūsų kompiuteris pradeda šaukti, kad informacija nebetelpa. Prašo dalį failų išvalyti. Tada kai ką išmetame į kompiuterio šiukšlinę. Ją ištuštiname. Ir kompiuteris lengviau atsikvepia. O ką su galva daryti?! Kaip ją išvalyti?
– Man yra pavykę atmintį atgaivinti su durų stakta. Pasitaiko, jog einant iš vieno kambario į kitą, užmiršti, kokiu tikslu ėjai. Tada sugrįžti atgal pro durų angą, ir atimtis sugrįžta. Durų stakta turi paslaptingų galių, – pusiau juokais, pusiau rimtai pastebėjo Stasys.
Yra įvairių būdų, kaip elgtis, kad ko nors neužmirštume. Galima įsidėti kokį daiktą į kišenę ar piniginę. Randi jį, ir prisimeni priežastį, kodėl jis ten atsidūrė. Galima ant nosinės užrišti mazgelį. Ne vienas žmogus į parduotuvę eina su rašteliu. Kad nupirktų tai, ko reikia ir nenusipirktų, ko nereikia. Kiekvienas savaip su savo galva tvarkosi. Vieniems pavyksta geriau, kitiems prasčiau. Yra žmonių, kurie atsimena dešimtis istorinių datų. Yra ir tokių, kuriems reikia atmintį įtempti, kad prisimintų artimųjų ir draugų gimtadienius.
Nors yra sakymas, jog galva kartais būna tuščia, bet ji tikrai tokia niekada nebūna.
GALVOSE – ĮVAIRIAUSI PRISIMINIMAI
Galvos pilnos prisiminimų. Yra prisiminimų, kurie maloniai nuteikia. Yra prisiminimų, kurie sugraudina. Vienus priminimus norisi kuo ilgiau išsaugoti. Kitus norisi pamiršti. Tačiau dažnai pastarieji, kaip nelabieji, išnyra iš praeities viduryje nakties.
– Turiu ir aš tokių įkyrių prisiminimų, – prisipažino Stasys. Ir papasakojo, kaip vieną tokį nuo širdies nuritino: – Gal prieš dvidešimt metų vieną pažįstamą apkaltinau padarius blogą darbą, nors, pasirodo, jis taip nebuvo pasielgęs. Vengdavau tą vyrą susitikti. Tačiau kartą susistabdžiau jį gatvėje, ir atsiprašiau. Jis tokio įvykio net neprisiminė. Nusijuokė ir pasakė: atleista! Ir man velniškai palengvėjo. Viena nuodėme nuodėmių sąrašas sutrumpėjo.
Mumyse esantys prisiminimai keičiasi. Kartais atmintis su mumis žaidžia. Kaip katė su pele. Vienus įvykius nuveja tolyn, paslepia. Po kurio laiko iš nebūties be jokio reikalo ištraukia. Būna, jog laiko tėkmėje net vietomis sukeičia. Ar net patį prisiminimą pakeičia.
– Su vienu bičiuliu kartu tarnavome sovietinėje armijoje, – prisiminė Stasys. Ir šaipėsi: – Kai kokiame nors susibūrime pradedame dalintis tarnystės prisiminimais, tai jis tokių nebūtų dalykų pripasakoja. Klausausi tarsi ištraukų iš Remarko romano apie karą. Patikėčiau, jeigu kartu nebūčiau tame dalinyje buvęs.
Pastebėta, kad mes savo prisiminimus linkę keisti. Pataisome taip, kad geriau prieš save ir kitus pasirodytume. Įsikalame tai sau į galvą. Tada ir atsitinka taip, kad primename tai, ko iš tikrųjų nebuvome patyrę.
IŠVADA
Kaip elgtis, kad mūsų protai mums nekrėstų pokštų. Yra patarimas visada ir visur sakyti tik tiesą. Tada nereikės baimintis, kad tai, ką pasakei, neatsiminsi. Patarimas geras. Bet juk labai saldus būna nekaltas melas.