Mokslo žinyčia
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Taip 1942 metų vasarą rašė devyniolikmetis Vaškų pradžios mokyklos mokytojas ir bibliotekos vedėjas Julius Šimkevičius. Prieš metus jis baigė Pasvalio gimnaziją. Po mokytojų kursų Šiauliuose pradėjo darbą, kaip jis pats sako, didelėje mokslo žinyčioje – valstybinėje Biržų bibliotekoje.
„Nuo ryto iki vakaro sėdėdavau apsikrovęs knygomis ir žurnalais, – prisimena ten praleistas dienas. – Kai už langų numirdavo pageltęs klevo lapas, kai snaigės imdavo dengti žemę, ne kartą tokiu metu gimdavo iš po mano plunksnos koks nors žodis, nesvarbu ar verkiąs kaip kūdikis, ar jaunas ir gajus kaip ta pavasarį prasikalusi paviršium žalia žolelė“.
Pirmieji žingsniai spaudoje
Jau vėliau, persikraustęs į Vaškus, arčiau tėvų, dirbdamas Vaškų bibliotekos vedėju ir pradžios mokyklos mokytoju, Julius Šimkevičius 1942 metų sausio 24 dienos „Panevėžio apygardos balse“ išspausdins „Kelias bibliotekininko pastabas skaitytojams“. Jį liūdins, kad bibliotekoje skaitytojai graibsto menkos literatūrinės ir meninės vertės knygas (Pilyponio, Zevako ir kitų panašių autorių skaitalus – aut. past.), o „mūsų originalioji kūryba guli lentynose niekieno neskaitoma. Tuo pasireiškia mūsų dvasinis ir meninis bankrotas“.
Eilėraščius rašančiam Juliui Šimkevičiui neramu, kad užmirštamas juose kuriamas grožis. Juo reikėtų daugiau domėtis ir jį pamilti, nes „mūsų rimuotas žodis, kuris gimė po Tautos Dainiaus Maironio plunksnos, visais sunkiais gyvenimo laikais buvo lietuvio malda ir paguoda. Mūsų skambiame rimuotame žodyje labai daug atrasime tikro patriotizmo, nuoširdžios mūsų lietuviškos meilės“.
Todėl Julius Šimkevičius ragina skaitytojus nemaitinti savęs bulvarine literatūra, o rinktis ir skaityti pačias geriausias knygas.
Tikriausiai tą 1941 metų vasarą Julių tapti laikraščio bendradarbiu ir pakvietė „Naujųjų Biržų žinių“ redaktorius Stasys Lipniūnas. (Oficialiai laikraštį pasirašydavo Biržų gimnazijos direktorius Stasys Rudys, Vytauto Didžiojo universitete baigęs vokiečių kalbos ir literatūros studijas, 1944 metais pasitraukęs į Vakarus – aut. past.).
Apie laikraštį būrėsi kūrybingi žmonės, Juliui Šimkevičiui pažįstami dar iš gimnazijos laikų: broliai Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai, Paulius Drevinis, Petras Zablockas, Bronius Krivickas, Jonas Mekas. Sumanė vieną laikraščio puslapį pašvęsti menui ir literatūrai. Pavadino jį „Meno dirvonų“ vardu. Tame puslapyje dažniausiai ir pasirodydavo Juliaus eilėraščiai bei straipsniai.
Poezija ir muzika – nuo jaunų dienų
1941 metų lapkričio 23 dieną Biržų „Aušros“ pradinės mokyklos salėje vykusioje meno šventėje Julius Šimkevičius violončele atliko vokiečių kompozitoriaus Hendelio „Largo“ ir Čaikovskio „Liūdną dainą“, skaitė savo eilėraščius „Nežinojimas“, „Vieną rudenį“, „Mano pasisakymas“. Bisui skaitė „Improvizaciją“.
Vakare dalyvavo nemažai vokiečių, todėl Julius paskaitė eilėraštį „Vokiečių kario kapas Rytuose“ vokiečių kalba. Vokiškai jis kalbėjo tobulai, nes dar vaikystėje tėvas Kalikstas Šimkevičius, baigęs Varšuvos konservatoriją, Kražiuose vadovavęs bažnyčios ir katalikiškos „Žiburio“ gimnazijos chorams, buvo pasamdęs sūnui vokiečių kalbos mokytoją. Todėl Julius dar vaikystėje laisvai kalbėjo trimis kalbomis, nes rusų ir lenkų kalbas išmoko šeimoje.
1936 metais tėvas Kalikstas Šimkevičius buvo paskirtas Pasvalio gimnazijos muzikos mokytoju. Jis vadovauja gimnazijos chorui, kartu su literatūros mokytoju Vladu Kulboku sukuria operetę „Poviliukas – gimnazistas.“ Su piešimo mokytoju Česlavu Kontrimu pastato Miko Petrausko operetę „Kaminkrėtys ir malūnininkas“.
Kūrybos horizontai Pasvalyje veriasi ir jo sūnui. Julius pasineria į poezijos pasaulį. Pirmą eilėraštį penkiolikmetis gimnazistas išspausdina žurnale „Jaunoji Lietuva“ 1938 metais. Mokytojo Vlado Kulboko skatinamas rašo žurnalams „Mokslo dienos“, „Skautų aidas“, „Moksleivių varpai“, „Ateitis“, „Ateities spinduliai“.
Artima jam ir muzika. Groja violončele, skambina pianinu. Koncertuoja vienas ir pritariant kitiems muzikantams ne tik gimnazijų literatų vakaruose Biržuose, Pasvalyje, Panevėžyje, bet ir Pasvalio bei Biržų bažnyčiose.
Jaunas mokytojas ir kūrėjas
Neilgai padirbėjęs Biržų bibliotekoje, vėliau – Vaškų bibliotekos vedėju ir pradžios mokyklos mokytoju, 1942 metų rudenį J. Šimkevičius grįžta į Pasvalio gimnaziją. Jau kaip vokiečių kalbos mokytojas.
Po daugelio metų jis laiške žurnalistui ir rašytojui Kazimierui Pūrui prisimins, kad jo paskyrimas gimnazijos mokytoju kai kam iš vyresnių gimnazijos pedagogų buvo staigmena ir net akibrokštas. Kaip jis, vakarykštis abiturientas, universiteto nebaigęs, gali dirbti kartu su jais, kurių ne vienas ir užsieniuose stažavosi?
Į tai atsako jau minėtas Kazimieras Pūras: „Pedagogai nė neįtarė, kad su direktoriaus (Juozo Povilonio, rašytojo, novelių rinkinio „Nereikalingi žmonės“ autoriaus – aut. past.) žinia, Julių Šimkevičių įdarbino jo buvęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Vladas Kulbokas, 1939 metų pabaigoje iškeltas dirbti į Vilnių. Karo metais jis, paskirtas Švietimo valdybos inspektoriumi, ir padarė savo buvusiam gabiam mokiniui protekciją“.
Julius išrenkamas kuriamo Pasvalio teatro režisieriumi. Dar 1940 metais vaidinęs Juozo Petrulio pjesėje „Prieš srovę“ dvarininką Grinevskį, jis atsiliepė apie šį spektaklį „kaip ryškų kultūrinį įvykį, nepilusį vandens ant naujos ideologinės doktrinos malūno“.
1943 metų sausio 16 dienos „Naujųjų Biržų žinių“ numeryje išspausdinama informacija apie kultūrinį Pasvalio gyvenimą. Čia rašoma, kad gimnazijos vaidybininkai (jų režisierius taip pat Julius Šimkevičius) repetuoja S. Čiurlionienės komediją „Pinigėliai“, o balandžio pradžioje būrelis numato pastatyti gimnazijos mokytojo Juliaus Šimkevičiaus trijų veiksmų ir dviejų paveikslų pjesę „Viesulai žengia“.
Julius Šimkevičius ruošia spaudai eilėraščių rinkinį „Ašarotos naktys“, rengia savo literatūrinių eskizų rinkinį.
Stebėtinas jauno mokytojo darbštumas. Rašo ne tik „Naujosioms Biržų žinioms“, bet ir „Naujajai Lietuvai“, „Panevėžio apygardos balsui“, „Tėvynei“, „Žemaičių žemei“.
Įdomūs ir aktualūs jo pastebėjimai apie naujausius Bernardo Brazdžionio eilėraščius, Vinco Mykolaičio-Putino poeziją, kunigą J. Lindę-Dobilą, naująją vokiečių prozą, biržėnų poetų Leonardo Žitkevičiaus, Prano Lemberto, Petro Zablocko, Eugenijaus Matuzevičiaus kūrybą.
Straipsnį apie Širvėnos pakrančių kūrėją poetą Eugenijų Matuzevičių pradeda jautriais nostalgiškais prisiminimais: „Aš menu, o rodos, dar neseniai tai buvo. Žydėdavo Biržų piliakalny mėlynos ir baltos alyvos. Suvažiuodavo iš daugelio gimnazijų draugai literatūrininkai į Biržų gimnazijos literatūros vakarus. Prieš programą išeidavome visi Širvėnos pakrantėmis pasivaikščioti ir užtraukti smagią lietuvišką dainą. (…) Kai atsiverti dienoraštį, iš tikro nori sugrąžinti tuos šviesius pavasarius atgalios ir jais dar kartą taip nuoširdžiai ir vaikiškai pasidžiaugti“.
Karo metų kūryboje – tremties tema
Jo karo metų kūryboje ryški tremties tema. Tai ir eilėraščiai „Tremties malda“ ir „Išvežtam draugui“, kuriamas eilių ciklas „Iš tremties vaizdų“, liūdnas prozos kūrinys „Laiškas išvežtai mergaitei“, novelė „Jie Algį išvežė“.
Joje du gimnazistai prie Svalios upės ruošiasi lietuvių literatūros egzaminui. Programoje nėra nei Juozo Tumo-Vaižganto, nei Maironio, nei Vydūno.
„Ir kam jų, – tarsi klausia novelės autorius. Ir pats atsako: „Juk mes turime pretendentus į staliniškąją premiją Salomėją Nerį, staliniškos konstitucijos garbintoją didijį Homerą Liudą Girą“.
Dar atviresnis Julius Šimkevičius tais metais spausdintuose savo eilėraščiuose.
Eilėraštis „Įrašas į albumą“ turi paantrašę – rašytas bolševikinio teroro laikais.
Juoda naktis mus žemę dengia,
Be mėnesio, ir be žvaigždės…
Žmogus pas mus čia žmogų engia
Be sąžinės, ir be širdies.
Eilėraštyje „Mūsų maršas“, kuris skirtas jauniesiems mokytojams, Julius Šimkevičius pareiškia:
Nebeplėš mus pasiutę čekistai.
Azijatų pas mus jau nebus.
Mūsų žemę palaimins vėl Kristus,
Purion žemėn pasėtus javus.
Lemtingas sprendimas – pasilikti Lietuvoje
Deja, viltys blėsta. Frontas ritasi atgal. Kanonados griausmas artėja prie Pasvalio. Karšta ir nerami 1944 metų vasara. Nerimas ir neaiškumas, kaip pasielgti. Trauktis į Vakarus ar likti čia, vėl sovietinių okupantų pavergtoje, bet savoje lietuviškoje žemėje?
Julius Šimkevičius pasiryžęs trauktis. Jo bendrakeleiviu siūlosi Šiaulių laikraščio redaktorius Simas Miglinas. (Jis buvo vedęs Biržų krašto Smaltiškių ūkininko Jokūbo Kėželio ir Palmiros Kuginaitės šeimoje augusią gražuolę Liviją. Ją pastebėjęs netoliese, Dauguvietynėje, atostogavęs Borisas Dauguvietis pakvietė į Kauną, į teatro studiją. Ten su ja ir susipažino Simas Miglinas. Susituokę susilaukė dukros Giedros. Vokietmečiu Miglinų šeima lankydavosi žmonos gimtinėje. Pasitraukę į Vokietiją, gyveno netoli Miuncheno, vėliau apsistojo Miunchene. Buvo pareiškę norą, kad juos palaidotų Biržų žemėje. Taip ir buvo padaryta. Šleideriškio kaime, ant Nemunėlio kranto, yra nedidelės kapinaitės. Ten Livija ir Simonas Miglinai ir palaidoti – aut. past.).
Julius Šimkevičius į Vakarus nepasitraukė. Nesutiko tėvai, kad vienintelis sūnus, artėjant senatvei, juos paliktų. Julius liko Pasvalyje.
Nutolus frontui nuo Pasvalio, su gimnazijos direktoriumi Juozu Poviloniu išvažiavo į Kauną. Povilonis gavo darbą kunigų seminarijoje, o Julius – Vilijampolės progimnazijoje. Pradėjo anglų kalbos ir literatūros studijas universitete. Bet neilgam. Povilonis netrukus buvo areštuotas. Pajutęs, kad ir jis nuolatos sekamas ir stebimas, Julius grįžo į Pasvalį.
Medeikių metai ir nebaigti kūrybiniai sumanymai
Artėjo rugsėjis, ir Julius nusprendė ieškotis darbo kurioje nors mokykloje. Biržų apskrities švietimo skyriaus vedėjas jį paskyrė į Nemunėlio Radviliškio progimnaziją. Per mūšius progimnazijos pastatas buvo sugriautas, todėl mokykla perkelta į Medeikius.
Ten, vieno ūkininko sodyboje, netoli Biržų girios, apsigyveno ir Julius Šimkevičius. Medeikiuose jam teko gyventi šiek tiek ilgiau negu metus. Tie metai buvo dosnūs kūrybiniais sumanymais ir darbais.
Jis iš vokiečių kalbos išvertė Nobelio premijos laureato Rabindranato Tagorės lyrikos rinkinį „Daržininkas“ (kitur tas vertimas minimas kaip „Sodininkas“ – aut. past.). Jį paskyrė savo mylimai kolegei mokytojai Monikai Čalkauskaitei.
Parengė savo eilėraščių rinkinį „Ką iš nakties išsinešiau.“ Jame yra ir jautrios „Vienatvės elegijos“, skirtos M. Č. (Monikai Čalkauskaitei – aut. past.).
Pabūk dar su manim nors vieną trumpą valandėlę,
Paskui galėsi iškeliauti nesugrįžtamai,
Ir aš nejučiomis, išeinat Tau,
Įsprausiu į Tavas rankas savos vienatvės gėlą
Ir ilgesį kankinantį ir pasakojantį apie nuostabius laukus birželio vakarais,
Kurie gramzdina vis gilin ir vis gilin mane – rašė Julius Šimkevičius.
Monikos Čalkauskaitės saugoti prisiminimai
Dabar gal šiek tiek nutolkime nuo jauno mokytojo ir poeto Juliaus ir prisiminkime mokytoją Moniką Čalkauskaitę, ne vieną dešimtmetį garsinusią Medeikių krašto gabių vaikų piešinius kone visame pasaulyje. Mokytoją ekspertę, Biržų garbės pilietę.
Ne kartą man teko su ja kalbėtis, bet taip ir neprasitarė apie draugystę su žymiais, tragiško likimo šio krašto kūrėjais. Sėkmingesnis buvo Virginijus Gasiliūnas, aptikęs pas mokytoją jai 1943 metų pabaigoje rašytą Broniaus Krivicko laišką.
Tačiau mokytoja Monika pageidavo, kad Virginijaus rengiamuose Broniaus Krivicko raštuose nebūtų parašyta, kam tas laiškas skirtas. (Nors vėliau Gasiliūnas yra sakęs, kad dabar, kai mokytoja M. Čalkauskaitė mirusi, jei būtų pakartotinai leidžiami B. Krivicko raštai, jis paskelbtų, kam konkrečiai Bronius Krivickas rašė šį laišką).
Biržų krašto „Sėlos“ muziejaus fonduose yra įdomūs ir išsamūs pasvalietės literatės, knygų autorės Monikos Lužytės prisiminimai apie Moniką Čalkauskaitę. Autentiški, nes mokytoja ne kartą jai yra sakiusi: „Tik tau vienai galiu tai pasakyti – niekam daugiau…“
Monika Čalkauskaitė yra pasakojusi, kad turėjo sąsiuvinį su Broniaus Krivicko eilėraščiais.
„O vieną syk pasakė štai ką, – prisimena Monika Lužytė, – Bronius jau buvo nupirkęs tris bilietus (ar užsakęs) į keltą, plaukiantį į Švediją, bilietai buvo – broliui, sau ir Monikai – kvietė ją išplaukti kartu: „Manęs tėvai neleido. Esu jiems vienintelis vaikas. Neleido… O būčiau tada išplaukusi – šeimą turėčiau, vaikus auginčiau…Bronius būtų gyvas, knygas rašytų, eilėraščius… Bet viskas susiklostė kitaip…“
Monika Čalkauskaitė savo buvusiai mokinei M. Lužytei yra pasakojusi ir apie kitą partizaną, pedagogą, poetą Julių Šimkevičių. Dar tebeturinti jo eilių sąsiuvinį. Tik baigia išblukti parašyti žodžiai, nes cheminiu pieštuku užrašyti. Nyksta linijos…
M. Lužytė pasiūlė atiduoti saugoti Pasvalio M. Katiliškio bibliotekai. Juolab kad Šimkevičius susijęs su Pasvaliu. Mokytoja sutiko. Bet paskui jos laukė akies operacija. Pablogėjo regėjimas. Sakydavo: „Kai pasveiksiu, surasiu tą sąsiuvinį…“
Bet kartą pasakė: „Neberandu“.
O gal ir nenorėjo atsisveikinti su brangaus žmogaus atminimu, nes yra sakiusi: „Aš kartais „Sodininko“ vertimą kaip maldaknygę pasiskaitau“.
Draugystė, pakeitusi likimą
Po Monikos Čalkauskaitės mirties jos archyve aptiktas Juliaus Šimkevičiaus išverstas Rabindranato Tagorės lyrikos knygos „Daržininkas“ rankraštis buvo saugomas Medeikių mokykloje. Vėliau jis perduotas Biržų krašto „Sėlos“ muziejui.
Vertėjo pavardė užtušuota. Kratų metu mokytoja dėl tos pavardės galėjo turėti rimtų nemalonumų. Nes Juliui netrukus prasidės nelegalaus gyvenimo metai.
Tai, ką jis pats jau vėliau žurnalistui ir rašytojui Kazimierui Pūrui rašytame laiške pavadins savo gyvenimo tragikomedija. Apie tai jis pasakoja 1998 metų lapkričio 25 dieną rašytame laiške.
„Kadangi labai arti buvo Biržų giria, prasidėjo kasdienės kratos, tardymai ir pan. Ir štai vieną šaltą ir darganotą naktį, pasibeldęs į mano kambario langą (gyvenau pas vieną ūkininką), atkeliavo iš girios sušilti mano bičiulis Bronius Krivickas. Mokslo metų pradžioje suruoštoje mokytojų konferencijoje buvau su juo susitikęs ir žinojau, kad jis atvyko mokytojauti iš Vilniaus į Biržus. Su Br. Krivicku buvau gerai pažįstamas iš gimnazijos literatūrinių vakarų, sekiau jo kūrybą, žavėjausi literatūriniais pasiekimais. Ir taip naujai ir nelemta draugystė prasidėjo nuo tos nakties.
Kadangi mano šeimininkai neprotestavo tokioms viešnagėms, Bronius Krivickas labai dažnai lankėsi pas mane. Aš išeidavau į pamokas, o jis, sušalęs girios bunkeryje, miegodavo mano lovoje. Ne kartą pamąstydavau, kuo tas viskas baigsis…Ir štai 1945 m. per šv. Kalėdas, atvykęs pas tėvus, sulaukiau patikimo pranešėjo iš Medeikių (tikriausiai Monikos Čalkauskaitės – aut. past.), kad atvyko į mano darbo ir gyv. spec. atstovai manęs suimti.
Taigi nuo to momento prasidėjo mano gyvenimo tikroji Kalvarija. Kur neteko pabuvoti: ir miške – partizanų gretose, ir įvairiuose bunkeriuose. Kadangi vieno susišaudymo metu žiauriai nušalau abi rankas, nusprendžiau kaip tas sūnus plaidūnas sugrįžti į namus…
Bemiegėmis naktimis dar ne kartą permąstau savo likimo stebuklą. Kitaip to nepavadinsi. Prasislapsčiau 11 metų ir 3 mėnesius. Ir tiktai tėvų namuose. O per tą laiką vėl teko patirti didžiulę tragediją – mano mamos sunkią ligą ir jos pasekmę – kojos amputaciją. Tėvas paliko su dviem fantais: vos ant kastylių vaikščiojančia žmona ir nelegaliu manimi. Negaliu ir dabar neatsistebėti jo šventa kantrybe ir ir stebuklinga Viešpaties Globa… Iš Pasvalio persikėlė gyventi į Šiaulių pedagoginę mokyklą, o iš ten į Telšius, į tokią pat mokyklą. Daug iškentėjusi motina mirė 1952 metais. Vargais negalais, padedant geriems žmonėms, pavyko ir man išsiropšti iš nelegalaus gyvenimo. Tai įvyko 1959 metais“.
Paslėptas spintoje
K. Pūras savo prisiminimų knygoje „Margo gyvenimo paveikslėliai“ pasakoja, kaip iš Pasvalio, pusę metų slapstęsis tėvų namuose, buvo išgabentas Julius Šimkevičius.
Visiems gimnazistams, dainuojantiems gimnazijos chore, buvo staigmena, kad jau įpusėjus 1946 mokslo metams jų mylimas muzikos mokytojas Kalikstas Šimkevičius išsikelia į Šiaulius.
Artimai su Šimkevičiaus šeima bendravęs gimnazijos sargas Šatas paprašė trijų gimnazistų padėti sukrauti į sunkvežimį mokytojo mantą. Pirmiausia teko įkelti sunkią, regis, trijų durų spintą. Mokytojas prašė ją kelti atsargiai, nes joje esą supakuoti brangūs indai.
Tik po ketverių metų, jau studentui K. Pūrui, buvusi jo nuomojamo kambario šeimininkė prasitarė, kad tąkart spintoje buvęs Julius…
Sugrįžimas į literatūrinę atmintį
Nelepino jo gyvenimas ir išėjus į viešumą. Mėgino stoti į Kauno medicinos institutą, universitete studijuoti literatūrą, bet dėl praeities „nuodėmių“ nebuvo priimtas.
Studijavo italų kalbą Maskvos neakivaizdiniame užsienio kalbų institute. Įsitikinęs, kad Lietuvoje į humanitarinius mokslus jam kelias užkirstas, metė italų kalbos studijas ir įstojo į Lietuvos veterinarijos akademijos zootechnikos fakulteto neakivaizdinį skyrių.
Akademijos rektorius profesorius J. Šulskis pasiūlė jam dirbti akademijos bibliotekos vedėju. Ten dirbdamas bendradarbiavo spaudoje, rašė apie žemės ūkį, gyvulininkystę, žvejybą, bitininkystę.
„Tik kažin ar kas galėjo pagalvoti, – klausia „Šiaurietiškuose atsivėrimuose“ (2002 metai Nr 1) bene svarbiausiu Juliaus Šimkevičiaus biografu tapęs Kazimieras Pūras, – kad apie gyvulėlius ir bites rašo tas pats Julius Šimkevičius, kuris karo metais spausdino eilėraščius, persunktus žmogaus dvasios ir būties tragiškumo nuojauta, būdinga M. R. Rilkės, G. Traklio, H. Carosos – jo mylimų poetų – kūrybai“.
1990-ieji – Juliaus Šimkevičiaus grįžimo į literatūrinę atmintį metai. Aštuntojoje „Sietyno“ knygoje išspausdinamas iš rankraštinio rinkinio „Ką iš nakties išsinešiau“ paties autoriaus atrinktų eilėraščių pluoštas.
Ir kuklus įžanginis Juozo Tumelio žodis apie literatą Julių Šimkevičių, išblaškytos kartos metais likusį Lietuvoje, nutylusį arba rašiusį tik sau ir artimiesiems.
Laiškai, išsaugoję praeities žmones ir įvykius
Pasvalio M. Katiliškio bibliotekoje, Juliaus Šimkevičiaus fonde, saugomi jo aštuoni laiškai, siųsti vienam iš „Sietyno“ leidėjų, filologui Virginijui Gasiliūnui.
Jis atsako į kai kuriuos smalsų bibliofilą dominančius klausimus, teiraujasi, ar jį domintų čekų rašytojo Jokūbo Dembio „Sapnų“ vertimas, gana didokas straipsnis apie jį ir jo kūrybą, ar būtų aktuali Juliaus Šimkevičiaus surinkta gausi medžiaga apie Telšių–Džiuginėnų dvare gyvenusį lenkų kilmės grafiką Juzefą Perkovskį.
Žada parašyti laišką Juozui Tumeliui. Gal jis panorės paimti tą rankraštinę medžiagą.
Kitame laiške rūpinasi, kad aštuntasis „Sietyno“ numeris būtų nusiųstas M. Č. (Monikai Čalkauskaitei – aut. past.). Rašo, jog nežino, kada įstengs atvykti į Vilnių, nes „kankina ūmėjanti kojos kaulo artrozė. Ištisai sėdžiu namuose ir tik būtiniausiais atvejais išsiruošiu į miestą“.
Kitur vėl prisimena Moniką Č., kuri kartais jam parašo laiškus. Linki V. Gasiliūnui sėkmės kelionėje į Medeikius.
„Jei pas Šventąją Sergėtoją (taip pavadina Moniką Čalkauskaitę) ir rasite kokius tai popierius, vargu ar jie bus verti prikėlimo iš mirusių. (…) Meldžiu, mažiau dėmesio skirti pradžiai…“
Dar kitame laiške prašo atleisti, kad neparašo, nes „dažnai būna sunku nušlubuoti iki artimiausios pašto dėžutės“.
Dėkoja už B. Krivicko ir M. Indriliūno paminėjimą, kurie V. Gasiliūno ir kitų bendraminčių dėka grįžta iš praeities į dabartį.
Išgyręs V. Gasiliūno, Juozo Tumelio ir prof. V. Zaborskaitės pranešimus, suabejoja, ar nebuvo šaukštelio deguto Eug. Matuzevičiaus eilėraštyje apie Mamertėlį… (Mamerto Indriliūno atminimui skirtą eilėraštį – aut. past.).
„Pats laikas pakeisti senąją gaidą. Juk ir ponia H. Korsakienė pradėjo šį „kilnų“ atsivertimą „Pergalės“ puslapiuose, o ką jau bekalbėti apie naują vagą „profesoriaus“ Aničo, pasukusio iš „mokslinio ateizmo“ į tautinės mokyklos dirvonų purenimą…“
Rašo, kad kartais bando versti čekų poetų Frantičeko Halaso ir Otokaro Bžezimo kūrybą.
„Kai kas lyg ir pavyksta, o kai kas reikalauja dailinimo. Kai būsiu tai pasiekęs, pabandysiu Jums atsiųsti“.
Mirė Julius Šimkevičius Kaune 2001 metų lapkričio 9 dieną. Iki jo septyniasdešimt aštuntojo gimtadienio buvo likusi savaitė.
Pasvalio enciklopedijos nuotr. 
Archyvo nuotr.
Archyvo nuotr.