Papasakokite šiek tiek apie savo šeimą?
Gimiau ir augau Giedriaus ir Loretos Baronų šeimoje kartu su dviem savo broliais – Evaldu ir Pauliumi. Esu jauniausia šioje trijų vaikų šeimoje. Vaikystėje, žinoma, būdavo įvairių nesutarimų su broliais, tačiau bėgant laikui mūsų ryšys sustiprėjo, ir dabar labai džiaugiuosi juos turėdama. Visada jaučiu tiek tėvų, tiek brolių palaikymą.
Labai svarbų vaidmenį mūsų šeimoje atliko ir močiutė Palmyra (amžinatilsį). Močiutė buvo tikras geraširdiškumo pavyzdys, tačiau kartu ir nestokojo griežtumo, kai reikėdavo mus su broliais prižiūrėti. Močiutė Palmyra buvo vienintelė iš mano senelių, su kuria turiu ryškių prisiminimų. Kitų senelių nepažinau – jų netekau ankstyvoje vaikystėje ir dar prieš man gimstant.
Mūsų šeima tikrai pasižymi glaudžiais, šiltais santykiais. Esu labai dėkinga tėvams, kad nuo mažens dažnai keliaudavome, leisdavome laiką kaime, gamtoje. Tai buvo ne tik turiningas laikas kartu, bet ir ugdomas įprotis domėtis bei patirti aplinką.
Ar šeimoje suformuotos vertybės lėmė tai, kad nusprendėte rinktis mokslininkės kelią?
Šeimoje pakankamai stipriai buvo formuojamas suvokimas, kad svarbiausia yra daryti tai, ko labiausiai nori. Tad tiek aš, tiek mano broliai dirbame ties savo ambicijomis, kurios kiekvieno iš mūsų yra pakankamai skirtingos.
Vyriausiasis brolis Evaldas – verslininkas, Paulius – kosmoso industrijos atstovas, o aš dar tik pradedu savo mokslinių tyrimų kelią. Visi trys turėjome laisvę ir tėvų palaikymą išsirinkti mus dominančias sritis.
Žinoma, daug lėmė ir tai, kad mokykloje susidomėjau tiksliaisiais ir gamtos mokslais. Pirmosios mano gyvenime fizikos pamokos pas mokytoją G. Girdžių Biržų „Aušros“ mokykloje įkvėpė domėtis aplinka ir bandyti suprasti įvairius gamtos reiškinius.
Jūs „Saulės” gimnaziją baigėte labai aukštais balais. Kas tai lėmė: intensyvus mokymasis, genai ar kažkas kita?
Manau, kad aukštus egzaminų įvertinimus daugiausia lėmė nuoseklus darbas – gerai mokiausi visus 12 metų. Tačiau, žinoma, intensyviausias mokymosi laikotarpis buvo 11–12 klasė. Į pasiruošimą egzaminams įdėjau tikrai daug pastangų ir laiko. Turėjau tikslą įstoti į biochemijos bakalauro studijas Vilniaus universitete, tad žinojau, kad turiu pasiekti aukštus balus. Be to, esu smalsi ir mėgstu domėtis įvairiomis temomis, tad nors ir buvo sunku, per daug versti savęs per prievartą nereikėjo.
Be to, šeimoje buvo suformuota nuomonė, kad mokykla suteikia vertingą bazinį išsilavinimą. Tai ne tik pažymiai, bet ir įgūdžiai, kurie bus reikalingi visą gyvenimą: kritinis mąstymas, disciplina, gebėjimas planuotis laiką, suprasti sudėtingas temas ir jas susieti. Tad mokymasis man buvo natūrali kasdienybės dalis.
Į ką turėtų kreipti dėmesį gimnazijų moksleiviai, norintys gerais balais baigti mokyklą?
Turėtų išsigryninti, kodėl jie siekia tų aukštų balų. Kai turi konkretų tikslą, lengviau surasti pastangų tam tikslui įgyvendinti. Tačiau taip pat nerekomenduoju sukelti sau per daug spaudimo.
Brandos egzaminai man sukėlė daug streso, nes buvau išsikėlusi sau labai aukštą kartelę. Manau, kad, pavyzdžiui, chemijos egzaminą būčiau išlaikiusi geriau, jeigu nebūčiau taip jaudinusis. Chemija buvo mano mėgstamiausias dalykas ir norėjau pasiekti aukščiausią įvertinimą, tačiau per egzaminą buvo sunku susikaupti ir įsigilinti į klausimus.
Kam neturėtų jaunimas savęs blaškyti, dalinti?
Manau, šiais laikais itin svarbu neišdalinti per daug savo laiko socialiniuose tinkluose. Turinys šiose platformose dažniausiai yra iškreiptas, ištobulintas, neatitinkantis realybės ir kartais skleidžiantis dezinformaciją. Be to, tobulėjant dirbtinio intelekto gebėjimui generuoti vaizdus, reikia itin kritiškai vertinti matomą turinį.
Nors pati naudoju socialinius tinklus, pagrinde juos taikau kaip priemonę susisiekti su šeima, draugais, stebėti jų dalijimąsi gyvenimo akimirkomis ir pasiekimais.
Kodėl Jūs pasirinkote molekulinę ir ląstelių biologiją, kuri tiria gyvybę molekuliniame lygmenyje? Juk tai toks sudėtingas mokslas?
Manau, kad kiekviena sritis yra savaip sudėtinga ir reikalauja skirtingų įgūdžių bei žinių. Tad sudėtingumo lygis man nebuvo kriterijus, į kurį kreipiau dėmesį rinkdamasi savo sritį.
Bakalauro studijoms pasirinkau biochemiją, nes chemija ir biologija mokykloje mane domino labiausiai. Tai plati, tvirtus tiksliųjų ir gamtos mokslų pagrindus suteikianti specialybė. Biochemijos studijų metu daugiausia dėmesio buvo skiriama cheminėms reakcijoms ir molekulių savybėms. Magistrantūros studijoms pasirinkau molekulinę ir ląstelių biologiją, nes norėjau geriau įsigilinti į tai, kokios yra tų molekulių funkcijos ir kaip jos veikia kartu ląstelėje.
Prieš Kembridžą Jūs mokėtės molekulinės ir ląstelių biologijos Heidelbergo Ruprechto Karlso universitete. Kaip ten pakliuvote ir kokie buvo pirmieji studijų įspūdžiai iš Vokietijos? Kaip sekėsi įsilieti į bendruomenę?
Paskutiniais biochemijos bakalauro Vilniaus universitete metais pradėjau vis daugiau galvoti apie magistrantūros studijas užsienyje. Biochemijos ar molekulinės biologijos magistrantūros programos Lietuvoje mano lūkesčių netenkino – norėjau programos, kuri suteiktų daugiau įvairių praktinių įgūdžių ir galimybių išbandyti skirtingas laboratorijas. Be to, norėjau pamatyti, kaip moksliniai tyrimai atliekami užsienio tyrimų centruose. Tuomet išsigryninau pagrindinius kriterijus, pagal kuriuos rinkausi norimą studijų vietą. Rinkausi tik tas šalis, kuriose studijos yra nemokamos, aukštai reitinguojamus universitetus ir praktika grįstas programas. Taip prasidėjo man patinkančios magistrantūros programos paieška, nuolat lydima abejonių, ar tikrai noriu išvažiuoti iš Lietuvos.
Kai sužinojau apie molekulinės ir ląstelių biologijos programą Heidelbergo universitete, supratau, kad radau tai, ko man reikia. Ši programa atitiko visus mano kriterijus. Be to, patikrinau, kad Heidelberge yra įsikūrusios bent kelios laboratorijos, atliekančios mane dominančius tyrimus. Tad užpildžiau stojimo formą, atlikau tarptautinį anglų kalbos testą, bazinių žinių testą, sudalyvavau interviu pokalbyje ir gavau studijų pakvietimą.
Atvykus į Vokietiją, studijų pradžia buvo labai kontrastinga: sudėtinga, tačiau kartu ir itin įdomi bei jaudinanti. Reikėjo įsikurti naujoje vietoje, perprasti svetimą kultūrą ir suvokti, kad namai, šeima ir draugai liko už 1700 kilometrų. Tuo pačiu metu susipažinau su bendrakursiais, kurių didelė dalis taip pat buvo atvykėliai iš įvairių šalių, tyrinėjau Heidelbergą, mėgavausi paskaitomis ir nekantravau įgyti naujų įgūdžių.
Jūs, kaip talentinga studentė, 2024 metas gavote Mariaus Jakulio Jason (MJJ) fondo stipendiją, kuri skiriama tam, kad paskatintų talentus grįžti į Lietuvą ir steigti inovatyvius verslus arba tęsti mokslinę karjerą. Ar tai paskatino Jus pasirinkti Kembridžą?
Magistrantūros studijų metu turėjau atlikti tris praktikas skirtingose laboratorijose. Gavusi MJJ fondo „Žinių“ stipendiją, nusprendžiau įgyvendinti savo mintį vieną iš šių praktikų atlikti dar kitoje šalyje. Jau kurį laiką domėjausi moksliniais tyrimais, atliekamais Kembridžo universiteto Chemijos departamente, prof. Tuomaso Knowleso laboratorijoje. Tad išsiunčiau elektroninį laišką laboratorijos vadovui ir laukiau atsakymo, ar galiu atvykti trijų mėnesių praktikai. Gavau teigiamą atsakymą, susitvarkiau reikiamus dokumentus ir dar kartą, nors ir trumpam, išsikrausčiau.
Kembridže turėjau labai gerą patirtį – ši vieta man patiko tiek akademiniu, tiek asmeniniu požiūriu. Praktikos metu susipažinau su mikroskysčių technologijos pritaikymu tyrinėjant baltymų sąveikas, ir ši sritis mane labai sudomino.
Buvo labai malonu ir netikėta, kai praktikos pabaigoje gavau laboratorijos vadovo pasiūlymą stoti į doktorantūros studijas Kembridže ir tęsti laboratorijoje pradėtus darbus.
Nusprendžiau bent jau užpildyti stojimo prašymą ir pažiūrėti, ar gausiu kvietimą studijuoti. Manau, kad jei ne MJJ fondo stipendija ir jei ne ši praktika Kembridže magistrantūros metu, tikrai nebūčiau išdrįsusi svarstyti apie doktorantūrą viename prestižiškiausių universitetų pasaulyje.
Studijos Kembridže mokamos? Ar pakanka gautos fondo stipendijos, ar netenka padirbėti tam, kad „prisidurtumėt” už studijas?
Studijos Kembridžo universitete yra mokamos. Studijų kainą bei pragyvenimo išlaidas man pilnai padengia Chemijos departamento stipendija, kurios pasiūlymą gavau stojimo metu. Labai džiaugiuosi gavusi šį visą studijų kainą padengiantį finansavimą. Bakalauro ir magistrantūros studijų metu vis derinau studijas su darbu, o dabar galiu pilnai susitelkti ties doktorantūra.
Kitu atveju studijų Kembridže tikrai nebūčiau svarsčiusi – tai yra labai brangu. MJJ fondo stipendija buvo skirta magistro studijoms, o doktorantūros studijų finansavimui ieškojau kitų būdų.
Kokia Jūsų gyvenamoji aplinka: butas, bendrabutis ar kažkas kita?
Kembridžas veikia koledžų sistema. Tai reiškia, kad studentai priklauso ne tik savo fakultetui, bet ir koledžui. Koledžai yra universiteto sudedamoji dalis – tarsi mažesnė bendruomenė universiteto viduje. Kembridže yra 31 koledžas, jie skiriasi savo dydžiu, istorija, tradicijomis.
Kiekvienas koledžas turi savo bendrabučius, biblioteką, valgyklą ir įvairias bendruomenės erdves. Trumpai – tai labai panašu į „Hario Poterio“ Hogvartso koledžus.
Aš priklausau Pembroke koledžui, kuris yra trečias seniausias Kembridžo koledžas (įkurtas 1347 metais.). Vienas žymiausių Pembroke koledžo alumnų – matematikas ir fizikas G. Stokesas, įdėjęs didelį indėlį į hidrodinamikos ir optikos mokslus.
Gyvenu savo koledžo bendrabutyje. Turiu savo kambarį, virtuvę dalijuosi su dar keturiais studentais iš Europos ir Azijos. Nors didžiąją laiko dalį praleidžiu laboratorijoje, Chemijos departamente, mėgstu koledže valgyti vakarienes ir susitikti su draugais.
Ar ilgitės gimtinės, būdama svetur?
Tikrai taip. Nemanau, kad svetima šalis kada nors galėtų suteikti tokį pilnavertį namų pojūtį, kokį suteikia Lietuva.
Dažnai grįžtate namo?
Į Lietuvą visada grįžtu kalėdiniu laikotarpiu ir dažniausiai – trumpoms atostogoms vasarą ar rudenį.
Norėčiau turėti galimybių grįžti dažniau, tačiau ne visada yra laiko tai suderinti. Esu dėkinga, kad kartais namai patys atvažiuoja pas mane – tėvai, broliai ir draugai iš Lietuvos buvo mane aplankyti tiek Heidelberge, tiek Kembridže.
Ar, be Jūsų, Kembridže mokosi dar lietuvaičių?
Lietuvių bendruomenė Kembridže yra tikrai gausi. Palyginti su kitomis Baltijos šalimis, lietuvių studentų Kembridže yra daugiausia. Pagal 2024–2025 mokslo metų duomenis, lietuvių studentų buvo 67, latvių – 15, estų – 12.
Bendraujate?
Lietuvių bendruomenės valdyba entuziastingai organizuoja įvairius renginius, kurie vyksta maždaug kartą per savaitę ar kartą per dvi savaites. Stengiuosi aktyviai dalyvauti šiuose susitikimuose – labai smagu aptarti Lietuvos politines aktualijas ir turėti galimybę pabendrauti lietuvių kalba.
Manau, kad tik pradėjusi gyventi užsienyje pilnai supratau, kokia didelė mano tapatybės dalis yra gimtoji kalba.
Kaip manote, kodėl lietuvaičius traukia šis kraštas?
Kembridžo universitetas – prestižinis, vienas geriausių universitetų pasaulyje. Tai yra ta vieta, kuri tikrai suteiks geriausią studijų kokybę ir galimybes prisidėti prie aukščiausio lygio mokslinių tyrimų. Be to, įsilieti į šalis, kurių valstybinė kalba yra anglų, yra gerokai lengviau. Tai kalba, kurios mokymuisi Lietuvos mokyklose skiriama tikrai daug dėmesio ir kurią šiais laikais naudojame bene kasdien.
Stojimas į Kembridžo universitetą susideda iš dviejų dalių. Tam, kad galėtum pradėti studijas, reikia gauti studijų pakvietimą ir finansavimą, padengiantį studijų išlaidas. Manau, kad gauti studijų pakvietimą yra „lengvoji“ dalis – daug sudėtingiau yra gauti finansavimą. Yra įvairių būdų tai įgyvendinti: finansuoti studijas pačiam (bet tai – labai retas atvejis), gauti stipendiją iš universiteto ar kitų šaltinių. Deja, Kembridžo universitetas skiria tik mažą stipendijų dalį užsienio studentams. Tačiau lietuviams pasisekė – turime galimybę gauti MJJ fondo skiriamas stipendijas bei dalyvauti Valstybinio studijų fondo organizuojamame konkurse „Kitas 100“. Abi šios stipendijos skirtos paremti studijas geriausiuose užsienio universitetuose.
Ar bendramoksliai ką nors žino apie Lietuvą? O gal painioja su Rusija?
Būna įvairiai. Dauguma bendramokslių žino tiek, kad tai yra viena iš Baltijos šalių. Tačiau esu sutikusi ir žmonių, kurie jau lankėsi Lietuvoje arba tai yra viena iš jų planuojamų aplankyti šalių. Tuomet labai smagu pasikalbėti apie Lietuvą daugiau, suprasti, kaip ją mato užsieniečiai. Džiaugiuosi, kad dauguma apie Lietuvą atsiliepia palankiai, teigia, jog tai labai graži šalis, vertina mūsų mažos šalies charakterį ir didžiulį Ukrainos palaikymą.
Deja, pasitaiko klausimų, ar mūsų valstybinė kalba yra rusų kalba. Tokiais atvejais visada stengiuosi paaiškinti lietuvių kalbos savitumą, svarbą mūsų tautiniam identitetui ir tai, kiek daug pastangų lietuviai įdėjo gimtosios kalbos išsaugojimui okupacijų laikais.
Ten susirenka žmonės iš viso pasaulio – dėl to Jums labiau įdomu ar sudėtinga?
Yra ir įdomu, ir sudėtinga. Turiu pripažinti, kad kultūrų skirtumai, kalbos barjeras kartais trukdo užmegzti artimas draugystes. Reikia daugiau laiko ir pastangų norint perprasti kitataučių bendravimo niuansus, kasdienius įpročius. Tačiau stengiuosi žiūrėti į tai kaip į teigiamą dalyką – buvimas tarptautinėje aplinkoje lavina toleranciją, empatiją, išmoko žiūrėti į situacijas iš kelių skirtingų perspektyvų.
Be to, bendravimas su žmonėmis iš įvairių pasaulio kampelių tikrai praplečia akiratį. Labai įdomu pastebėti, kaip dalykai, kurie man atrodo visiškai savaime suprantami, kitoms kultūroms gali būti neįprasti – ir atvirkščiai. Taip pat žavu pamatyti, kad nors mūsų kultūros gali būti labai skirtingos, kertinės vertybės dažnu atveju vis tik yra tos pačios. Skiriasi tik jų išraiškos formos.
Kas svarbiausia, renkantis profesiją?
Reikia rinktis tą sritį, kuri labiausiai domina. Pasikalbėti su žmonėmis, kurie dirba ar dirbo toje srityje. Dažnu atveju žmonės noriai dalijasi savo patirtimis ir gali duoti vertingų patarimų. Jeigu įmanoma – savanoriauti ar atlikti praktikas dominančiose darbo įstaigose.
Taip pat svarbu prisiminti, kad pirmasis profesijos pasirinkimas nebūtinai turi būti galutinis. Jeigu pajunti, kad tai visgi nėra tavo sritis, reikia nebijoti permainų ir stengtis susidėlioti žingsnius, kurie nuvestų norimu keliu.
Koks konkrečiai darbas laukia baigus studijas Kembridže? Dar studijos, ar jau darbas, o gal ir tas, ir tas?
Doktorantūros studijas laikau darbu. Paskaitų nebeturiu, nebent tik trumpus kursus, skirtus lavinti rašymo, rezultatų pateikimo ir pristatymo įgūdžius. Taip pat šiek tiek laiko skiriu laboratorinių darbų dėstymui Chemijos departamento bakalauro studentams. Didžiausią laiko dalį mano doktorantūros metu užima darbas laboratorijoje. Naudoju mikroskysčių technologiją tiriant baltymus, kurių struktūros pakitimai yra siejami su Parkinsono liga. Tikiuosi, kad mano tyrimai pagilins žinias apie šios ligos mechanizmus molekuliniame lygmenyje ir prisidės prie geresnės šios ligos diagnostikos.
Doktorantūrą pradėjau šių metų spalį, studijos truks apie ketverius metus. Tad kol kas konkrečių planų po studijų baigimo neturiu – pirmiausia noriu pažiūrėti, kaip viskas klostysis doktorantūros metu. Tačiau daugiau studijų tęsti neplanuoju, tikiuosi užsiimti moksliniais tyrimais.
Ar ruošiatės grįžti į Lietuvą? O gal ir į Biržus?
Baigusi studijas planuoju grįžti į Lietuvą. Mokslinių tyrimų kokybė Lietuvoje sparčiai gerėja – turime aukšto tarptautinio lygio mokslinius tyrimus atliekantį Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centrą, kuriame dirbau bakalauro studijų metu. Tikiuosi užsienyje įgytomis žiniomis ir įgūdžiais prisidėti prie Lietuvos augimo gamtos mokslų srityje.
Sugrįžti gyventi į Biržus, deja, neketinu. Mano srities darbo galimybės čia labai ribotos. Tačiau visada smagu grįžti į Biržus trumpam, aplankyti tėvus. Kiekvieną kartą užsukus į šį miestelį atrodo, kad vis kažkas naujai sutvarkyta, išgražinta.
Nors iš Biržų išsikrausčiau prieš šešerius metus, šis kraštas vis dar yra vieta, kuri labiausiai siejasi su žodžiu „namai“.
Jūsų žodis jauniems biržiečiams?
Jauniems biržiečiams palinkėčiau niekada neriboti savo svajonių. Kartais gali atrodyti, kad augant mažame miestelyje turime mažiau galimybių už didmiesčių jaunimą, tačiau tai nėra tiesa. Daugiausia lemiantys veiksniai yra atkaklumas ir drąsa siekiant savo tikslų – juk jei yra tikslas, yra ir kelias.
Dosjė:
Ieva Baronaitė, baigusi Biržų „Saulės“ gimnaziją, mokėsi biochemijos Vilniaus universitete, paskui tęsė mokslus pagal molekulinės ir ląstelių biologijos programą Heidelbergo universitete Vokietijoje, o gavusi MJJ fondo „Žinių“ stipendiją atliko praktiką Kembridžo universiteto Chemijos katedroje. Praktikos pabaigoje ji gavo laboratorijos vadovo pasiūlymą stoti į doktorantūros studijas Kembridže ir tęsti laboratorijoje pradėtus darbus. Šiuo metu ji sėkmingai tęsia doktorantūros studijas Kembridžo universitete, kurios truks apie ketverius metus.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.