Naujausios
Lemtis arba kaip yra sakoma „toks tokį traukia“, Aidą suvedė su biržiečiu Rimantu. Pasirodo, kad Rimantas yra „užkietėjęs“ keliautojas dviračiais ir su tokiu azartu pasakojo Aidui apie keliones, kad Aidas susižavėjo ir prasitarė: „Ir aš norėčiau...“ Taip viskas ir prasidėjo...Rimantui pritarus, Aidas nulėkė Kaunan ir iškart nupirko padėvėtus du dviračius: sau ir žmonai. Žmona Vanda pradžioje į dviračius žiūrėjo nepatikliai: „Gal kada nors ir užsėsiu...“ Prieš tris metus Aidas išvyko dviračiu į pirmąją savo kelionę. Ne vienas, o kartu su biržiečių grupele. Jų tikslas buvo pasiekti Kolkos iškyšulį. Tada sukorė apie 700 kilometrų. O grįžus iš šios kelionės ir ėmus pasakoti įspūdžius, žmonai sukilo baltas pavydas: „ Grįžo su tokia euforija, kad nesusilaikiau neištarusi: ei, noriu ir aš!“ Vandutė šypsosi, kad jos mama buvo ir siuvėja, ir virėja, ir daržininkė, kuri kaime anksčiausiai užsiaugindavo pomidorų ir agurkų, bet dukrai tai „nelipo“. Bet ant kelionių dviračiais – užkibo! Pernai vasarą pradėjo, galima sakyti, tokias lyg ir treniruotes. Sėsdavo sekmadienio pavakare abu su vyru ant dviračių ir mindavo pedalus į Biržus, o apsukę gražų ratą grįždavo į Germaniškį. O įpusėjus vasarai išsiruošė su biržiečiais į tolimesnę kelionę, į Saremų salą. Vandutė negali atsidžiaugti ne vien išvyka, bet ir kelionių vadovu Rimantu, kuris visą kelionę globojo naująją keliautoją, vis rūpinosi, ar nepavargo, gal reiktų jau stoti poilsiui? Aišku, Vandutei teko ir nuo dviračio nuvirsti važiuojant neseniai nugreideriuotu žvyrkeliu. Juk ne juokai minti ilgus kilometrus, bet dar kiekvienas ant dviračio kiekvienam vežtis užsikabinus krepšius: du gale, du priekyje, ir dar „ridikulis“ ant dviračio vairo. Kas tame „ridikulyje“? Ogi, piniginė, telefonas, koks niekniekis, o vadovui Rimantui – smulkus vietovių žemėlapis.
Vandutė stebisi, kad Estijoje užvažiavus į kempingą, šis neužrakintas nors šeimininkų nėra. Kempinge šaldytuvai, tualetai, dušai, telefonas, o prie jo – kempingo šeimininko numeris. Skambink ir „prisiduok“, kad atvykai. Net miške stovinčioje autobusų stotelėje, kuri gražiai nudažyta, durys, langai, o viduje vanduo, gėlės vazonuose. Kaip gyvenamas namas! Nei kempingų, nei stotelių niekas nenusiaubs, „bomžai“ neapsigyvens. Rodos, kad pakliūta į kitą pasaulį!
Šią vasarą abu Marcinkevičiai su draugais keliavo Lietuvos pakraščiu iki Druskininkų. Druskininkuose Vandutei kelionę pakoregavo darbas ir ji privalėjo gryžti namo, na o likusieji traukė per visą šalį iki Lietuvos pajūrio. Gražų ratuką apsuko, „sukarta“ beveik 1200 kilometrų. Per dieną pedalais pramindavo apie 60 – 100 kilometrų. Bet ne vien pedalus mina, bet įdomesnes vietas apžiūri sustoję: muziejus, bažnyčias, įvairius paminklus aplanko. Kiekviena diena suplanuota: kiek kilometrų nuvažiuoti, ką pamatyti ir kur pernakvoti.
„Neapsakomas jausmas kai važiuoji mišku ir girdi paukščių čiulbesį, užuodi pelkių kvapą, miškas pakvimpa žemuogėmis...su mašina važiuojant visa tai nepatirtum“ – pasakoja Vandutė sužavėta kelionių dviračiais. – „Štai kartą papuolė į tokią liūtį, kad net mašinos stojo į šalikeles. O dviračiu važiuojant niekur nepasislėpsi, ir niekur neįlysi. Automobiliuose žmonės jiems siganalina ir kelia nykščius į viršų!“ Bet ant kūno rūbai greit išdžiūsta, nėr ko verkšlenti! Tai tokie nerealūs pojūčiai, kad apsakyt neįmanoma! Tai reikia pajusti! Ir visas nuovargis, visi nubrozdinimai lieka užnugary, o lieka tik smagūs ir malonūs prisiminimai.
„Euforija!” – Vandutės ir Aido akys švyti nuo prisiminimų antplūdžio. Norėtųsi ir kitas šalis aplankyti. Pavyzdžiui, Lenkiją, Baltarusiją, o gal Kaliningradą, bet viską gadina „tas virusas“. Kur čia benuvažiuosi? Gal ateinančią vasarą bus kitaip, gal korona pasitrauks?
Visai sutemus palieku Marcinkevičių šeimos namus, kuriuose gyvena kelionių euforija ir svajonė aplankyti dar nematytas vietas. Einu per mingantį kaimą, o mintyse linkiu, kad jiems šios svajonės išsipildytų su kaupu.
