Pavargo nuo įtampos
Vabalninke, J. Naujalio gatvėje, mediniame socialinių būstų daugiabutyje gyvenanti Laima sako nebeprisimenanti nakties, kai būtų galėjusi ramiai išsimiegoti.
„Manęs dažnai klausia, kodėl mano paakiai ištinę. Kaip galiu miegoti, kai kaimynė naktimis rėkauja? Ji kviečia policiją, teigdama, kad ją kažkas puola, kad aš ją užpuolu… Kartais iškviečia ir greitąją. Ji nuolat neblaivi, o buto viduje – šiukšlynas: skudurai, atliekos, viskas voliojasi. Rūko viduje, pelenus barsto, kur papuola. Krosnis netvarkinga”,- guodėsi pašnekovė.
Prieš maždaug mėnesį tos kaimynės bute buvo kilęs gaisras – seniūnijos darbuotojai tuo metu kaip tik lankėsi ir spėjo jį užgesinti. Dūmų detektorius, anot Laimos, buvo įrengtas, tačiau kaimynė jį nuėmė, nes trukdė rūkyti ir nervino nuolatinis pypsėjimas.
„Dabar ji šildosi elektrine plytele, kuri įjungta kiaurą parą. Čia bet kada gali kilti gaisras. Mane ypač neramina mintis, kad galime sudegti. Kartu su manimi gyvena mažametis vaikas, labai dėl jo pergyvenu. Auginu daug gėlių, todėl visas palanges nukrausčiau – kad prireikus galėtume iššokti pro langą. Pavargau nuo nuolatinės įtampos“, – kalbėjo Laima.
Ir pikta, ir gaila…
Vabalninkietę neramina ir kaimynės sveikata. Esą moteriai akivaizdžiai reikia pagalbos.
„Man labai jos gaila. Būna, kad prasiblaivo ir sėdi be duonos kąsnio. Tai duodu pavalgyti, iš žmogiškumo. Bet užgeria – ir vėl viskas iš naujo… Sėdi tame bute basa, sutvarstytomis kojomis… Ar nušalo, ar kokia liga pristojo, bet ji šlubuoja. Reikėtų jai gultis į ligoninę – ir išblaivytų, ir kojas išgydytų, ir valgyti tris kartus per dieną gautų, švarioje lovoje gulėtų. Atsigautų žmogus, gal pasaulį kitomis spalvomis pamatytų ir nuspręstų keisti gyvenimo būdą. Bet ji nenori. Sako, jai ir taip gerai“, – pasakojo Laima.
Kai sudegs, bus per vėlu
Moteris, prašydama iš socialinio būsto iškeldinti kaimynę, kreipėsi ir į Vabalninko seniūniją, ir į savivaldybės administraciją. Deja, nuo to niekas nepasikeitė. Kaimynė, kaip gyveno, taip ir tebegyvena tame bute, ir niekas nė neketina jos iš ten iškraustyti.
„Apskritai nesuprantu, kaip į namą, kuriame gyvena mažametis vaikas, galėjo atkelti moterį, kuri jau ne vieną kartą yra sudeginusi socialinį būstą, kuris jai buvo suteiktas. Kaip savivaldybė, seniūnija nemato, kad ta moteris kelia pavojų sau ir aplinkiniams? Kai nutiks nelaimė, badytis pirštais, kas kaltas, bus per vėlu“, – įspėjo vabalninkietė, pridurdama, kad jeigu tik galėtų, nors ir šiandien išsikraustytų iš socialinio būsto, tačiau šiuo metu kito pasirinkimo kitur gyventi neturi.
Greitąją kviečia, ligoninėn nenori
„Biržiečių žodžio“ žurnalistei pavyko pakalbino ir pačią Laimos kaimynę Nijolę Morkūnienę. Moteris, duris pravėrusi drebančiomis rankomis ir kojomis, išdėstė savo poziciją – esą jai čia gyventi tinka ir patinka.
„Būna, kad užgeriu, todėl nesusitvarkau. O kai išsiblaivau, tai apsitvarkau. Paskutiniu metu buvau šiek tiek „užliejusi”. Kai ką prisimenu, o kai ko ir nelabai prisimenu, tai daug ko negaliu pasakyti. Paskutiniu metu labai skauda kojas. Nežinau, kas yra, bet tiek skauda, kad negaliu einant priminti. Užsikurčiau krosnį, bet neturiu sveikatos atsinešti malkų, todėl įsijungiau elektrinę plytelę. Kai nebegaliu kęsti skausmo, išsikviečiu greitąją. Bet į ligoninę gultis nenoriu. Kas man padėtų – artimųjų neturiu. Tik sūnų, bet jis šiuo metu, lyg ir, išvežtas, sėdi „parų“. Bet man nepatikdavo, kai jis atvažiuoja, nes pasičiumpa mano pinigus. Jeigu reikia pagalbos, kaimynų pasiprašau“, – apie savo gyvenimą pasakojo N. Morkūnienė.
Rizika yra visada
Vabalninko seniūnijos seniūnas Laimutis Braždžionis aiškino, kad į socialinių būstų skirstymo reikalus neturi teisės kištis, o ir nerimą keliančios kaimynės iškeldinimas vargu ar būtų Laimai išsigelbėjimas.
„Deja, socialiniuose būstuose gyvena toks gyventojų kontingentas, su savotišku gyvenimo būdu, kad nepabijosiu pasakyti – jeigu iškeldintų Morkūnienę, tai vietoj jos ateitų kokia nors Perkūnienė, su savo įpročiais. Todėl gali būti dar blogiau. Gyventojai, kuri kreipėsi į spaudą, patarčiau, kad jeigu yra galimybė, o aš asmeniškai girdėjau, kad tokia tikrai yra, tai pačiai pasistengti persikraustyti kitur. Visiems patarčiau Kalėdų proga – rūpintis savo šeima, vaikais. Nes pavojaus rizika socialiniuose būstuose visada yra“, – kalbėjo Vabalninko seniūnas.
Beje, jis teigė neturintis žinių, kad „seniūnijos darbuotojai gesino Morkūnienės butą“.
Nėra laisvų socialinių būstų
N. Morkūnienė, minėtame socialiniame būste gyvenanti apie metus laiko, pasak seniūno, yra pilnateisė to namo gyventoja.
„Nei pirmas, nei paskutinis netvarkingas socialinis būstas, kurį tenka matyti. Rūkyti namuose nedraudžiama, alkoholį vartoti – irgi, o vat šiukšlinti tai draudžiama, bet prie kiekvieno gyventojo auklės nepastatysi. Elektrinė plytelė – realus buitinis prietaisas, kurio uždrausti naudoti aš neturiu teisės. Prievartos gydyti žmogų, jeigu jis nenori – nėra. O N. Morkūnienės gyvenimo būdą žino visi. Dėl nerimo, kas gali nutikti, – daug kas gali nutikti, bet būstus skirsto ne seniūnas, o Biržų rajono savivaldybė. Mes būstus tik prižiūrime. Šiai dienai, kiek žinoma, laisvų socialinių būstų Vabalninke nėra, nes pas mus atvažiuoja į socialinius būstus apsigyventi žmonės iš viso rajono, nes čia kur kas daugiau socialinių būstų nei kitose seniūnijose. Socialiniame bendrabutyje taip pat nėra laisvų butų“, – teigė L. Braždžionis.
Siūlė pagalbą, ir ne kartą
Vabalninko seniūnijos socialinio darbo organizatorė Danguolė Šaripova sakė:
„Gyventojai teisūs. Ten rizikos pavojus išlieka dėl netinkamo moters gyvenimo būdo. Pagalbos yra, ir ji veiktų, jei tik pats žmogus norėtų, bet, deja, nenori žengti net pirmo žingsnio – pabandyti… Mes, kaip socialiniai darbuotojai, tikrai siūlėme jai pagalbą, ir ne kartą. Gaila, kad žmogus nenori keistis“.
Pažadėjo sustiprinti kontrolę
Pasak savivaldybės administracijos direktorės Jurgos Bagamolovienės, vabalninkietės Laimos išdėstyta problema yra žinoma.
„Visiškai suvokiama ir aišku, kad kaimynai nenori tokios pavojingos kaimynystės, bet mes juk nesame pajėgūs pristatyti atskirų namų žmonėms, kurių niekas kaip kaimynų šalia nenorėtų turėti. Ką mes galime padaryti dabar – tai sustiprinti kontrolę. Seniūnija visa tai žino, socialinės darbuotojos žino, o toliau spręsime, ką daryti, kad būtų galima kaip įmanoma labiau neutralizuoti grėsmes. Užtikrinsime, kad seniūnija stengtųsi kiek įmanoma labiau situaciją pakontroliuoti“, – pažadėjo administracijos direktorė.
Belieka laukti… Gal situacija pagerės ir neatsitiks tai, ko labiausiai bijoma.
V. Leščinskienės nuotr.
V. Leščinskienės nuotr.
V. Leščinskienės nuotr.