Būk savimi ir neprarask žmogiškos šilumos

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Pa­ra­dok­sų pa­sau­ly­je gy­ve­na­me, ir tai pa­ro­do ne­tgi „Eu­ro­vi­zi­ja“ – pa­te­ko­me į fi­na­lą, bet iš 25 at­li­kė­jų li­ko­me 22 vie­to­je. Kai skel­bė re­zul­ta­tus, mū­sų at­li­kė­jo prie sta­liu­ko su sa­vo ko­man­da net ne­bu­vo – už­tru­ko tua­le­te… Tur­būt ne­daug pra­ra­do, n...

Pa­ra­dok­sų pa­sau­ly­je gy­ve­na­me, ir tai pa­ro­do ne­tgi „Eu­ro­vi­zi­ja“ – pa­te­ko­me į fi­na­lą, bet iš 25 at­li­kė­jų li­ko­me 22 vie­to­je. Kai skel­bė re­zul­ta­tus, mū­sų at­li­kė­jo prie sta­liu­ko su sa­vo ko­man­da net ne­bu­vo – už­tru­ko tua­le­te… Tur­būt ne­daug pra­ra­do, nes ir pa­ts juo­kė­si, kad keis­tai vyks­ta ta „Eu­ro­vi­zi­ja“… Tik­riau­siai pa­na­šu į M.A.M.A. ap­do­va­no­ji­mus, kai su­si­ren­ka sa­va „cheb­ra“ pa­švęs­ti… Na, bet pa­bur­no­ja­me ir vėl lau­kia­me ki­tų me­tų, vėl ren­ka­me at­sto­vą – nei gir­dė­tą, nei ma­ty­tą – ir vėl ste­bi­mės, ko­dėl už mus nie­kas ne­bal­sa­vo… Tai jau tam­pa lie­tu­viš­ka tra­di­ci­ja…

Ko­men­tuo­ti tai mes tik­rai mo­ka­me… Pa­vyz­džiui, ar ge­rai žai­dė­jai žai­džia krep­ši­nį, ir ko­dėl tre­ne­rio Ša­rū­no Ja­si­ke­vi­čiaus mes­tas sa­ki­nys: „Lie­tu­vo­je – tik vie­na ko­man­da“ po Stam­bu­lo „Fe­ner­bah­če“ per­ga­lės prieš Kau­no „Žal­gi­rį“ su­kė­lė tik­rą aud­rą… Ar tik „Žal­gi­ris“ yra ta eki­pa, ku­ri vie­nin­te­lė rū­pi Lie­tu­vai? Ga­li­ma sa­ky­ti, kad mes­tas juo­ke­lis nu­vil­ni­jo pa­si­pik­ti­ni­mo ban­ga, nors te­rei­kė­jo nu­mo­ti ran­ka ir pa­si­lik­ti sa­vo nuo­mo­nę – juk žmo­gus tie­siog pa­juo­ka­vo. Ta­čiau vi­si esa­me to­kie su­si­reikš­mi­nę, kad tik pa­tys sau svar­būs. Na, svar­bes­ni ne­bent tie, ku­riems LRT už ko­men­ta­rus pi­ni­gus su­mo­ka ir pa­skui neiš­duo­da „vals­ty­bi­nės pa­slap­ties“, kas tie ko­men­ta­to­riai…

Bir­žų pa­dan­gė­je vis­kas daug pa­pras­čiau – ko­men­tuo­ja kas ką ne­tin­gi, pie­šia pie­ši­nu­kus dirb­ti­nio in­te­lek­to pa­gal­ba… Tik čia vis­kas aiš­kiau – ži­no­mo plau­ko po­li­ti­kai tai da­ro, nors ir pa­si­ra­ši­nė­ja sla­py­var­džiais… Nau­jos su­kur­tos feis­bu­ki­nės ar ge­riau sa­ky­ti fei­ki­nės gru­pės, skir­tos po­li­ti­nei ko­vai, ku­ri ne­nu­mal­do­mai ar­tė­ja, ir tai va­din­sis sa­vi­val­dos ir me­ro rin­ki­mai. Tik ko­dėl rei­kia slėp­tis už ano­ni­mo įra­šų, jei­gu pla­nuo­ji pud­rin­ti rin­kė­jams akis ir su jais kaž­kaip gy­vai bend­rau­ti? Ko­dėl ku­ria­mi du pa­sau­liai – feis­bu­ki­nis ir rea­lis­ti­nis, par­ti­nis? Juk es­mė ta pa­ti – ki­ti blo­gi, o mes ge­ri. Bet ar tik­rai? Įro­dy­ki­te rin­kė­jui, sa­vo var­dais ir pa­var­dė­mis pa­si­ra­ši­nė­da­mi ko­men­ta­rus, kal­bė­da­mi at­vi­rai, o ne ap­si­mes­da­mi kaž­ko­kiu tei­suo­liu, ku­ris net į Ta­dą Blin­dą ne­pa­na­šus, tik į ne­lai­min­gą kir­šin­to­ją, ku­riam ne­nu­si­se­kė vers­las, gy­ve­ni­mas, par­ti­jų kū­ri­mas ir už­dar­bis už… na, pa­tys jūs ži­no­te… Tik­ras dvip­ras­my­bių pa­sau­lis… Vis­ką už pi­ni­gą ir įta­ką pa­da­rys, o pa­skui mu­šis į krū­ti­nę sa­ky­da­mas – var­dan Bir­žų ir bir­žie­čių…

Keis­tos dvip­ras­my­bės… Kaip jas iš­gui­ti iš mū­sų gy­ve­ni­mo, kaip at­pa­žin­ti gė­rį ir ap­lenk­ti blo­gį? Į ran­kas pa­te­ko raš­tas, pa­va­din­tas „De­si­de­ra­ta“… Pir­mo­ji su­ras­ta šio žo­džio reikš­mė – ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų klu­bas… Ta­čiau šį­kart – ne apie tai, ne apie pri­klau­so­my­bes… Tai yra ži­no­mo ame­ri­kie­čių poe­to ir tei­si­nin­ko Mak­so Ehr­man­no (Max Ehr­mann) 1927 me­tais pa­ra­šy­tas pro­zi­nis teks­tas. Pa­va­di­ni­mas reiš­kia „Da­ly­kai, ku­rių de­ra trokš­ti“…

No­ri­te, pa­skai­ty­siu. O jūs ga­lė­si­te iš­si­kirp­ti ir prieš mie­gą ra­miai dar kar­tą pa­skai­ty­ti, juo­lab kad iš ang­lų kal­bos ver­tė ku­ni­gas Ar­vy­das Žy­gas.

„Šio gy­ve­ni­mo ir sku­bė­ji­mo sū­ku­ry­je pa­ts ra­miai ženk ir vi­suo­met at­si­mink, ko­kia ra­my­bė ga­li dvelk­ti ty­lo­je. Kiek įma­no­ma, ne­da­ry­da­mas prin­ci­pi­nių komp­ro­mi­sų, sten­kis pa­lai­ky­ti ge­rus san­ty­kius su vi­sais žmo­nė­mis. Pa­sa­kyk sa­vo tie­są ty­liai ir aiš­kiai. Išk­lau­syk ki­tus, net nuo­bo­džius ir ne­mo­ky­tus, nes ir jie tu­ri sa­vo su­pra­ti­mą. Venk triukš­min­gų ir ag­re­sy­vių žmo­nių, nes jie su­žei­džia dva­sią. Jei­gu tu sa­ve ly­gin­si su ki­tais, ga­li tap­ti iš­di­dus ar­ba ap­kar­tęs, nes vi­suo­met bus žmo­nių, di­des­nių ir ma­žes­nių už ta­ve.

Džiau­kis sa­vo lai­mė­ji­mais taip, kaip ir sa­vo pla­nais. Do­mė­kis sa­vo gy­ve­ni­mo pa­šau­ki­mu, ne­žiū­rint, koks jis bū­tų pa­pras­tas – tai tik­ra­sis tur­tas, kuo­met kin­ta gy­ve­ni­mo lai­mė.

Būk at­sar­gus pa­sau­lio rei­ka­luo­se, nes vi­sur ga­li su­tik­ti ap­gau­lę. Ta­čiau ne­leisk, kad tai ap­nik­tų ta­ve, kad ne­ma­ty­tum, kiek daug ver­ty­bių tik­rai yra, kiek daug žmo­nių sie­kia aukš­tų idea­lų, ir gy­ve­ni­mas vi­sa­da pil­nas he­roiz­mo. Būk sa­vi­mi ir ne­pra­rask žmo­giš­kos ši­lu­mos. Taip pat ne­būk ci­niš­kas mei­lė­je – tuo­met, kai pa­sau­lis bū­na pil­nas nu­si­vy­li­mų ir dy­ku­mos, mei­lė, kaip žo­lė, nuo­la­tos at­si­nau­ji­na.

Nuo­šir­džiai priimk bė­gan­čių me­tų pa­mo­kas ir ma­lo­niai at­si­svei­kink su jau­nys­tės da­ly­kais. Bran­dink dva­sios stip­ry­bę, ku­ri bus ta­vo sky­das, jei­gu iš­tik­tų stai­gi ne­lai­mė. Ne­var­gink sa­vęs vi­so­kiais įsi­vaiz­da­vi­mais. Dau­ge­lis bai­mių gims­ta iš nuo­var­gio ir vie­nat­vės. Nors rei­kia lai­ky­tis svei­kos dis­cip­li­nos, vi­sų pir­ma būk švel­nus ir sau.

Tu esi vi­sa­tos vai­kas, ne ma­žiau reikš­min­gas ne­gu me­džiai ir žvaigž­dės: tu­ri tei­sę čia bū­ti. Ir ne­žiū­rint į tai, ar tau su­pran­ta­ma, ar ne, vi­sa­ta vys­to­si taip, kaip tu­ri bū­ti. To­dėl būk ra­my­bė­je su Die­vu, kaip tu Jį su­vo­ki, ir ne­svar­bu, ko­kie bū­tų ta­vo dar­bai ir sva­jo­nės, šio pa­sau­lio triukš­min­go­je su­maiš­ty­je sau­gok ra­my­bę sa­vo sie­lo­je. Su vi­sais nu­si­vy­li­mais, sun­ku­mais ir su­du­žu­sio­mis sva­jo­nė­mis vis tiek tai yra nuo­sta­biai gra­žus pa­sau­lis. Būk links­mas. Sten­kis bū­ti lai­min­gas“.

Tai, kas pa­sa­ky­ta prieš 99 me­tus, da­bar taip ak­tua­lu ir svar­bu, kad svar­bes­nių žo­džių neį­ma­no­ma su­ras­ti. Tik pa­si­kar­to­ti – bū­ki­me links­mes­ni ir lai­min­gi.