Biržų šunys emigruoja į Suomiją

Bir­žų kraš­te ne­lai­mė­liams pa­mes­ti­nu­kams, šu­nims ir ka­tėms, pa­si­se­kė. Iš pra­žū­ties ir nea­py­kan­tos spąs­tų juos gel­bė­ja vie­šo­sios įstai­gos "Ma­žas drau­gas" va­do­vė pa­ne­vė­žie­tė An­dže­li­ka Jaš­ku­vie­nė. An­dže­li­ka mies­te ir kai­muo­se su­tel­ku­si ir sa­va­no­rių gru­pe­lę. Vie­na iš jų – rin­kuš­kie­tė Aly­tė Ur­bo­nie­nė. Aly­tės ir ki­tų sa­va­no­rių trum­pam pri­glaus­ti šu­ne­liai na­mus ran­da už Lie­tu­vos ri­bų. Suo­mi­jo­je.

Drau­gys­tės paieš­kos

Šil­tas Aly­tės Ur­bo­nie­nės akių žvilgs­nis, šyp­se­na glos­to ne tik žmo­gų. Ji gy­vū­nė­lius my­lė­ju­si nuo ma­žens. Bet dir­bu­si pa­šte ir ne­ga­lė­ju­si skir­ti daug lai­ko au­gin­ti­niams.

– Kai tik išė­jau į pen­si­ją, nu­spren­džiau: pa­si­do­va­no­siu sau šu­niu­ką. Jis ma­ne kiek­vie­ną die­ną iš­ves į lau­ką pa­si­vaikš­čio­ti, neuž­si­sė­dė­siu na­mie. Šu­niu­ką įsi­gi­jau. La­bai mie­lą, bet smal­sų. Smal­su­mas jį ir pra­žu­dė. Žu­vo, – pa­si­guo­džia Aly­tė.

Žu­vu­sio šu­ne­lio vie­tą už­pil­dė pa­mes­ti­nu­kas ke­tur­ko­jis. Jis bu­vo vie­no dau­gia­bu­čio šei­mos vai­kų už­gai­da. Greit vi­siems pa­bo­do ir at­si­dū­rė už du­rų. Cy­pė ko­ri­do­riu­je die­ną, nak­tį. Aly­tei pa­gai­lo ir par­si­ne­šė šu­niu­ką Mar­gį į kam­ba­rį. Su­sid­rau­ga­vo. Bet Mar­gis ki­bi­no ka­tes. To­dėl jis bu­vo iš­kraus­ty­tas į ko­lek­ty­vi­nį so­dą.

Tarp žy­din­čių gė­lių

Pir­miau­sia Aly­tė ir kvie­čia į ko­lek­ty­vi­nį so­dą. Ko­lek­ty­vi­nia­me so­de Aly­tės sū­nus Ma­rius be­glo­biams šu­ne­liams su­ren­tė va­sar­na­mį. Va­sar­na­mis tarp žy­din­čių gė­lių. Kai at­šals orai, šu­ne­liai kel­sis į šil­tes­nę pa­sto­gę.

– Ma­no ka­riuo­me­nė. Pa­si­ro­dy­kit, pa­si­ro­dy­kit, – džiu­giai ran­ko­mis skės­te­li Aly­tė. Jos au­gin­ti­niai glau­džia no­sy­tes, viz­gi­na uo­de­gy­tes. Vie­nas beuo­de­gis. Ant­ras šlub­čio­ja. Tre­čias – be ko­je­lės.

– Ma­no se­ne­liu­kai. Do­riu­kas iš Pas­va­lie­čių, Ru­du­tė iš Pask­ra­tiš­kių. Mer­fis iš bend­ra­bu­čio. Se­nų jau nie­kas ne­beims. Nors Ru­du­tė dar bu­vo su­ra­du­si nau­ją šei­mi­nin­kę, bet ši per­si­gal­vo­jo ir su­grą­ži­no ją vėl at­gal. At­seit, ne­lo­ja. Ru­du­tė pa­niu­ru­si. O ma­no nau­jo­kai – jau­nu­čiai. Iš­ke­liaus, neuž­si­bus. Ma­no spir­giu­kai žvirb­liu­kai, – mei­liai kal­bi­na Aly­tė ma­žiu­lius šu­niu­kus. Vie­nas at­si­ra­dęs prieš sa­vai­tę, dar be­var­dis. Jo drau­gas Lėp­sis ras­tas Juos­ta­vie­čių ke­ly­je prieš dvi sa­vai­tes, – pa­sa­ko­ja Aly­tė.

Nau­ja­ku­riai šu­ne­liai iš­vy­dę šei­mi­nin­kę pra­de­da iš­dy­kau­ti. Skrai­do pū­kai ir mai­šo sku­tai. Nau­jo­kai se­no­lius er­zi­na. Lėp­sis su­si­pran­ta ir kad pra­dės at­gai­lau­ti, mei­lin­tis.

Komp­li­men­tai An­dže­li­kai

– Jei­gu žmo­gus ge­ros šir­dies ir ap­ke­lia. Žmo­nės skam­bi­na me­rui, An­dže­li­kai, man… Va­žiuo­kit, gau­dy­kit, kur no­ri­te ten dė­ki­te. Ve­ža man ir ki­tiems sa­va­no­riams. Pas ma­ne ne­lai­mė­lių sto­te­lė. Bū­na, kad šu­ne­liai nu­trūks­ta, pa­klys­ta. Pas ma­ne bu­vo pa­te­kę du pa­bė­gė­liai ke­tur­ko­jai nuo Pa­ro­vė­jos. At­si­ra­do jų šei­mi­nin­kai. Kaip jie džiau­gė­si, kad au­gin­ti­niai at­si­ra­do, – pri­si­me­na Aly­tė.

Ji dė­kin­ga: „Ma­žas drau­gas” va­do­vė An­dže­li­ka rū­pi­na­si gy­vū­nė­lių svei­ka­ta, rek­la­ma. Spe­cia­lia­me tink­la­la­py­je vie­ši­na­mos jų nuo­trau­kos, is­to­ri­jos, ieš­ko­ma šei­mi­nin­kų.

– Daž­nas įsi­vaiz­duo­ja to­kią au­gin­ti­nio kas­die­ny­bę: šuo pri­riš­tas lau­ke prie bū­dos. Jis tu­ri bū­ti sar­gus, vis­ką pa­ste­bė­ti, lo­ti. Kar­tais šu­ne­liai bū­na skriau­džia­mi, mu­ša­mi. Jie sle­pia­si net nuo pa­ties šei­mi­nin­ko. At­vyks­ta mū­sų An­dže­li­ka, šuo ją pir­mą kar­tą ma­to, bet ne­si­sle­pia, pa­ts at­bė­ga. Šu­nys at­si­me­na skriau­das. Vie­ną kar­tą bu­vęs šei­mi­nin­kas no­rė­jo sa­vo au­gin­ti­nį pa­glos­ty­ti ir šuo jam įkan­do, – pri­si­me­na Aly­tė Ur­bo­nie­nė.

Pa­sak Aly­tės, kai ku­rie žmo­nės gal ir tu­ri ge­rą šir­dį, bet neįs­ten­gia gy­vū­nais pa­si­rū­pin­ti, neišd­rįs­ta ieš­ko­ti pa­gal­bos. Štai vi­sai ne­se­niai vie­na­me kai­me vie­na mo­te­ris lai­kė 14 šu­nų. Prob­le­ma – kaip tiek šu­nų iš­mai­tin­ti? Mo­te­ris pirk­da­ma šu­nims mais­tą net pra­si­sko­li­no. Glau­dė kaip iš­ma­nė. Pa­sa­ko­jo: gy­ve­na prie ka­pi­nai­čių. kaip tik žmo­nės va­žiuo­ja į ka­pi­nai­tes taip ir at­ve­ža, pa­lie­ka jai: ar šu­niu­kų va­dą, ar be­si­lau­kian­čią ka­ly­tę… Ke­lis šu­niu­kus An­dže­li­ka iš mo­ters paė­mė, ki­tiems pa­li­ko mais­to. Ža­dė­jo už­suk­ti, pa­si­do­mė­ti kaip se­ka­si. An­dže­li­ka, pa­sak Aly­tės, ran­da lai­ko su­žiū­rė­ti ir kaip au­gin­ti­niams pas nau­juo­sius šei­mi­nin­kus se­ka­si. Jei­gu au­gin­ti­nis ne my­li­mas, skriau­džia­mas jis vėl pai­ma­mas ir jam ieš­ko­ma nau­jų glo­bė­jų.

Iš ko­lek­ty­vi­nio so­do mus iš­ly­di ka­ti­nas Aliu­kas. Aliu­kas prieš tre­jus me­tus ras­tas leis­gy­vis kon­tei­ne­ry­je. Iš­gy­dy­tas. Ru­bui­lis. Bet vie­ni­šius. Jis nie­kaip ne­pri­tam­pa aš­tuo­nių ka­čių drau­gi­jo­je dau­gia­bu­čio bu­te ir ver­žia­si pro du­ris į lau­ką pas šu­nis į ko­lek­ty­vi­nį so­dą.

Ka­čių dar­že­ly­je

Aly­tė Ur­bo­nie­nė gy­ve­na ke­tu­rių kam­ba­rių bu­te. Vie­nas kam­ba­rys už­leis­tas ka­tėms. Sa­vo­tiš­kas ka­čių dar­že­lis.Jų aš­tuo­nios. Neį­ti­kė­ti­na, bet čia pa­vyz­din­ga tvar­ka. Jo­kio ka­čių kva­po. Ka­tims ke­lio­se dė­žu­tė­se – tua­le­tai. Bet gud­ruo­lės vi­suo­met pa­si­ren­ka tą dė­žu­tę, ku­rio­je šva­res­nis krai­kas. Ka­tėms – mie­ga­mie­ji, kars­ti­nės, žais­lai… Aly­tė su au­gin­ti­nė­mis bend­rau­ja. kai ji žiū­ri te­le­vi­zo­rių, jos sė­di ant jos ke­lių, glau­džia­si prie ko­jų. Aš­tuo­nios ka­tės su­ta­ria. Vie­nas ka­ti­nas – nau­jo­kas. Mies­tie­tis, bet lau­ki­nu­kas, su­gau­tas gau­dyk­le. Vis dar neat­si­gau­na po pa­tir­to stre­so. Sle­pias po vo­nia. Nak­tį iš­slen­ka pa­val­gy­ti, at­lik­ti į dė­žu­tę sa­vo rei­ka­lų.

Pas­kui Aly­tę se­kio­ja ma­žas ka­čiu­kas. Smil­ga. Smil­gos bro­liu­kas Dū­me­lis iš­ke­lia­vo į Bir­žus, o Tig­riu­kas ra­do šei­mi­nin­kus Vil­niu­je.

– At­si­ra­do pas ma­ne naš­lai­tė­liai rug­sė­jo 3 die­ną. Iš kai­mo. Mo­te­ris atė­jo į ga­nyk­lą melž­ti kar­vės ir ra­do tris ma­žus ka­čiu­kė­lius. Skam­bi­na ir siū­lo: „At­ve­ši­me tau tris ka­tu­kus”. Klau­siu jos: „Ko pa­tys ne­lai­ko­te?” O ji man: „Kur dė­ti? Iš­mes­ti?” Vež­ki­te, – sa­kau – pri­si­me­na Aly­tė. Ir ste­bi­si: ar toks ma­žas, švel­nus pa­da­rė­lis nu­si­pel­nė smur­to?..

Pas Aly­tę be­glo­bius gy­vū­nus vel­ka ne tik suau­gu­sie­ji, bet ir vai­kai. Kai Aly­tė pa­siū­lo vai­kams gal ir jie ga­lė­tų pri­glaus­ti ka­ti­nu­ką, šie at­šau­na: „Ne, ma­my­tė lie­pė ne­šti pas jus…”

Aly­tės vie­na drau­gė la­bai ne­mė­go ka­čių. Bet Aly­tė jai vie­ną ka­ty­tę pa­do­va­no­jo ir mo­te­ris sa­vo au­gin­ti­nę la­bai pa­mi­lo. Kai abi mo­te­rys su­si­tin­ka vi­sa kal­ba apie ka­tes tik ir su­ka­si.

Ke­liai

Aly­tės Ur­bo­nie­nės pri­glaus­tos be­glo­bės ka­tės su­ran­da na­mus Lie­tu­vo­je. Tik vie­na ka­ty­tė iš­ke­lia­vu­si į Da­ni­ją.

Gy­vū­nų glo­bė­ja tu­ri sa­vo au­gin­ti­nių nuo­trau­kų al­bu­mė­lį, re­gist­ruo­ja kur jos au­gin­ti­niai iš­vyks­ta. Aly­tė su­tin­ka: skir­tis sun­ku.

– Net 25 šu­ne­lius iš­lei­dau į Suo­mi­ją. Suo­miai – iš­si­gel­bė­ji­mas. Jie kil­nia­šir­džiai. Su­ra­do vie­tos ir kiem­sar­giams iš Lie­tu­vos. Nes­var­bu, se­nas jis ar jau­nas, svei­kas ar li­go­tas. Kiem­sar­gis jiems bi­čiu­lis, kar­tu su šei­mi­nin­ku mie­gan­tis lo­vo­je. Šu­ne­liai ap­gaub­ti mei­le, rū­pes­čiu, – ti­ki­na Aly­tė.

Aly­tė pa­sa­ko­ja: be­glo­bių gy­vū­nų gel­bė­to­ja An­dže­li­ka Jaš­ku­vie­nė ke­lio­nei į Suo­mi­ją ruo­šia šu­niu­kus jau ke­le­rius me­tus. Kai suo­mių šei­ma iš­si­ren­ka šu­niu­ką, jis skie­pi­ja­mas, či­puo­ja­mas, ste­ri­li­zuo­ja­mas, kruopš­čiai tik­ri­na­ma svei­ka­ta ir t. t. Pa­si­ruo­ši­mas trun­ka ke­lis mė­ne­sius. Suo­miai or­ga­ni­zuo­ja ir su­si­ti­ki­mus su bu­vu­siais gy­vū­nų glo­bė­jais. Į vieš­na­gę bu­vo nu­vy­ku­si ir Aly­tė. Ke­tur­ko­jai au­gin­ti­niai ją at­pa­ži­no, sku­bė­jo pa­si­tik­ti…

Sa­va­no­rė da­li­na­si vieš­na­gės vaiz­dais. Ši kan­ki­nė ka­ly­tė, ku­riai bir­žie­tis šei­mi­nin­kas vie­la bu­vo su­ža­lo­jęs le­te­nė­lę, kad ne­pa­varg­tų ko­jy­tė avi spe­cia­lų ba­tu­ką. Kad ne­suš­lap­tų kai­lis ir ne­žvarb­tų per lie­tų, šu­ne­liai dė­vi spe­cia­lius marš­ki­nė­lius.

– Suo­miai vei­sia gry­na­veis­lius šu­nis, juos dre­suo­ja. Mū­sų kiem­sar­giu­kai se­kio­da­mi jiems iš pa­skos ir­gi iš­moks­ta įvai­riau­sių gud­ry­bių. Pa­vyz­džiui, var­guo­lis Rek­sas, ku­ris Bir­žų kraš­te šei­mi­nin­kų bu­vo už­gui­tas lan­kė spe­cia­lius kur­sus ir da­bar jau tik­riau­siai tar­ny­bo­je – ieš­ko pa­kly­du­sių žmo­nių. Rek­so ga­bu­mai at­si­sklei­dė tik emig­ra­vus į Suo­mi­ją, – pa­ste­bi Aly­tė.

Gra­žių pa­vyz­džių pa­si­tai­ko ir Lie­tu­vo­je. Sa­va­no­riai to­kias re­tas, įsi­min­ti­nas aki­mir­kas va­di­na ste­buk­lais. Kol kas daž­nas lie­tu­vis rink­da­ma­sis sau au­gin­ti­nį ke­lia jam są­ly­gą: kad au­gin­ti­nis bū­tų gra­žus.