Su biržiete Olga susipažinome gatvėje. Netrukus į devintą dešimtį įkopsianti moteris ėjo lėtu žingsneliu, nešdama sunkų krepšį. “Buvau parduotuvėje, retai išeinu į miestą, tad maisto nusiperku daugiau, užtat sunkiai ir nešu. Kai vyras dar buvo gyvas, visur mane nuveždavo, jis buvo vairuotojas. O dabar tenka pėdinti pačiai...“,- pasakoja Olga ir užsimena, kad su savo pirmąja ir, kaip pati sako, paskutine gyvenimo meile atsisveikino prieš dvejus metus.
Ilgametė autobusų parko darbuotoja
Olgą Sadauskienę, bent jau iš matymo, greičiausiai pažįsta dauguma vyresnio amžiaus biržiečių. Moteris daugiau nei keturiasdešimt metų dirbo Biržų autobusų parke bilietų pardavėja, o paskui ir konduktore.
“Darbas man patiko, buvo kiti laikai, o dabar viskas pasikeitę – nebereikia nei kasininkų, nei konduktorių – visur vien kompiuteriai“,- sako Olga. Darbas jai taip buvo įstrigęs į širdį, kad moteris iki šiol pamena, kiek kainuodavo autobusų bilietai.
“Trys vienuolika“,- išrėžia nė nemirktelėjusi moteris, kai paklausiu, kiek jos darbo metais kainuodavo bilietas autobusu nuo Biržų iki Panevėžio.
“Ir kam būtinai tas septyniolika arba aštuoni centai, nerviškai veikdavo tokie skaičiai, kai reikėdavo ieškoti grąžos… Jeigu skaičius lyginis, juk viskas paprasčiau“,- prisimena Olga. Ji prisipažįsta, kad dabartinių autobusų parko darbuotojų ir vadovų nepažįstanti.
“Iš mūsų, senųjų darbuotojų, lyg ir niekas jau ten nebedirba, visi nauji, valdžia kita… Pamenu, sėdėdavome dabartinio pašto pastate, langai buvo į turgaus aikštę, o dabar kasa yra naujajame pastatėlyje, kurio seniau nė nebuvo…“- kalba Olga.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
Valstybės dieną apdovanota Kelmės ateitis