Kitur – mokesčiai dar didesni
Vis dažniau galima išgirsti grįžusių emigrantų komentarų, kad jei tikrai nori dirbti – tokį patį, o kartais net ir didesnį atlyginimą nei užsienyje galima užsidirbti ir Lietuvoje. „Biržiečių žodis“ pasiteiravo biržiečio Igno Flenderio, UAB „ICM group“ – logistikos ir įdarbinimo paslaugas teikiančios įmonės – direktoriaus: kaipgi yra iš tikrųjų? Ar biržiečiai vis dar noriai lekia darbuotis į užsienį?
„Šiuo metu didelių pokyčių emigracijoje nejaučiame. Šalyse, kuriose dirbame – Nyderlanduose ir Belgijoje – mokesčiai yra ne ką mažesni nei Lietuvoje, o Belgijoje – netgi ženkliai aukštesni. Mūsų darbuotojai dirba komandiruočių principu: gyventojų pajamų mokestį (GPM) mokame toje šalyje, kurioje žmogus dirba, o socialinius mokesčius – Lietuvoje. Olandijoje mokesčiai labai panašūs į Lietuvos, o Belgijoje – netgi dvigubai didesni“, – mokestinius skirtumus komentavo I. Flenderis.
Sunkiau sudominti
Įmonės vadovas pastebi, kad išties, po Naujųjų visuomet padaugėja norinčiųjų išvykti padirbėti: baigiasi didžiosios metų šventės, prasideda naujas etapas, tad daug kam atsiranda poreikis papildomai užsidirbti.
„Kalėdiniu laikotarpiu kvietėme žmones užsidirbti šventėms – siūlėme netgi apgyvendinimą poroms, kuriose dirba tik vienas iš jų. Bet, matyt, biržiečiams gruodis yra metas būti su šeima, o ne vykti į svečią šalį, nes norinčių dirbti buvo nedaug“, – su šypsena sakė I. Flenderis.
Jaunimas iššūkių nebijo
Anot pašnekovo, daugiausia į užsienį dirbti vyksta jaunimas – drąsesni, atviresni naujoms patirtims žmonės. Tai dažniausiai – ką tik mokyklą baigę jaunuoliai ar jaunos poros.
„Jaunimas ir poros važiuoja į užsienį norėdami šiek tiek užsidirbti ir pasitaupyti „gyvenimo pradžiai“. Dažnai tokia emigracija trunka apie metus – vėliau jie grįžta į Lietuvą. Mūsų įmonė „nepririša” darbuotojų prie konkrečios užsienio šalies. Apskritai, galiu pasakyti, kad iš maždaug 600 darbuotojų, dirbusių mūsų įmonėje per pastaruosius ketverius metus, tik vienas asmuo liko dirbti užsienyje ir pasirinko vietinį – nebe lietuvišką – kontraktą“, – sakė I. Flenderis.
Palankiausi mokesčiai – Lenkijoje
Jo nuomone, tokį pasirinkimą lemia mokesčių sistema – ypač nepalanki dirbantiems užsienyje pagal lietuviškus kontraktus. „Nyderlanduose ir ypač Belgijoje mokesčiai lietuviams tikrai nepatrauklūs. Palankiausi šiuo metu – Lenkijoje. Tuo tarpu šalyse, esančiose toliau už Vokietijos, mokesčiai pernelyg dideli“, – komentavo pašnekovas.
„Žinokite, žmonės ten skundžiasi labiau nei Lietuvoje. Ir turi tam pagrindo“, – pridūrė I. Flenderis, pats su šeima gyvenantis Belgijoje. Pasak jo, šioje šalyje jau daugelį metų galioja progresiniai mokesčiai, kurie dar labiau apsunkina dirbančiųjų padėtį.
Neįkalbinėja dirbti užsienyje
Nepaisant nemažų mokesčių, užsienyje vis dar galima uždirbti solidžią sumą – apie 1900 eurų „į rankas” per mėnesį. Pasak I. Flenderio, jų įmonė nuolat sulaukia užklausų dėl darbo galimybių, tačiau, anot jo, tikslas – ne įkalbėti žmones bet kokia kaina.
„Mes visada atvirai pasakome ir pliusus, ir minusus. Jei žmogus nori važiuoti dėl įsivaizduojamų mažesnių mokesčių – visuomet patariu palaukti, neskubėti. Kaip jau minėjau, čia mokesčiai dažnai būna tokie patys arba net didesni nei Lietuvoje“, – pabrėžė pašnekovas.
Visur reikia gerų specialistų
I. Flenderis atkreipė dėmesį, kad didesnė paklausa – kvalifikuotiems specialistams, tačiau geras specialistas ir Lietuvoje gali tikėtis gero atlyginimo.
„Mūsų įmonėje šiuo metu dirba apie 12–15 savo srities specialistų – visi jie gauna tikrai gerus, „užsienietiškus“ atlyginimus“, – šyptelėjo jis.
Pašnekovas pataria norintiems išvykti atsakingai įvertinti savo prioritetus – kas jiems gyvenime svarbiausia. Pavyzdžiui, jo šeima sprendimą persikelti į Belgiją priėmė dėl aukštesnio medicininės priežiūros lygio ir palankesnės švietimo sistemos.
Nauja emigracijos kryptis – Dubajus
I. Flenderis pastebi, kad pastaruoju metu emigrantams svarbus ne tik darbo užmokestis, bet ir į gyvenimo kokybė – netgi klimatas.
„Pastebėjau, kad žmonės vis dažniau ieško ne vien atlyginimo. Tie, kuriems nepatinka niūrūs, „depresiniai“ orai, pavyzdžiui, Nyderlanduose, drąsiai renkasi Italiją, Ispaniją ar netgi Dubajų. Nustebau, kiek daug lietuvių dirba ir kuria verslus Dubajuje“, – sakė pašnekovas.
Lietuviai vyksta į Dubajų, Italiją, Belgiją, Olandiją… O kas lieka Lietuvoje? Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius Visvaldas Matkevičius ramina – tuščia vieta ilgai nebūna. Ir ją ne visada užima lietuviai…
Lietuviai „atsikando” emigranto duonos?
Ar Panevėžio regiono verslininkai vis dar susiduria su darbuotojų trūkumu ir emigracija?
„Na ne, žinokite, dabar kaip tik – atvirkščiai. Žinoma, ta emigracija buvo ir bus, juk žmonės nuolat juda. Tačiau iš esmės emigracija ne tik sustojusi, bet net pastebimas atvirkštinis procesas – žmonės grįžta į Lietuvą, ir mes tai jaučiame. Grįžę lietuviai pamato, kokia situacija, kokie atlyginimai – ir pasilieka“, – pastebėjo Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius V. Matkevičius.
Vis dėlto jis atkreipė dėmesį į du skirtingus darbo rinkos segmentus – kvalifikuotą ir nekvalifikuotą darbą.
„Kalbant apie nekvalifikuotą darbą – tai visai kitas segmentas. Turiu omenyje darbą, kurio apmokymas trunka trumpiau nei supažindinimas su darbo aplinka – kur pietauti, kur persirengti ar nusiprausti. Tokiose pozicijose jau turime nemažai dirbančių užsieniečių, imigrantų“, – aiškino V. Matkevičius, apžvelgdamas Panevėžio regiono darbo rinkos ypatumus.
Užsieniečiai padeda, bet kelia ir iššūkių
Tačiau į darbo rinką vis dažniau įsilieja ir kita darbuotojų kategorija – iš pietų šalių, ne Europos Sąjungos valstybių atvykę imigrantai. Anot V. Matkevičiaus, pagrindinė problema – kalbos barjeras.
„Jie lietuviškai nekalba, todėl darbdaviams tenka gerokai pasukti galvą, kaip išaiškinti darbo pobūdį, taisykles, saugą. Dėl to tokie imigrantai dažnai renkasi paprastesnius kelius – tampa kurjeriais, maisto išvežiotojais ar taksistais. Tam užtenka išmokti kelis lietuviškus žodžius“, – teigė pašnekovas.
Tuo tarpu ukrainiečiai – gerokai patikimesni darbuotojai, kurie padeda užpildyti nekvalifikuoto darbo spragas didesnėse įmonėse.
„Turime Panevėžyje stambesnių įmonių – vienoje iš jų dirba apie 1500 žmonių, ir nemaža jų dalis – moterys iš Ukrainos. Už tokį darbą joms mokamas kiek didesnis nei minimalus atlyginimas, bet joms to pakanka, nes savo šalyje dažnai uždirbdavo perpus mažiau“, – komentavo V. Matkevičius.
Jo teigimu, didžiosios įmonės susiduria su nekvalifikuoto darbo jėgos stygiumi, todėl ieško žmonių ne tik tarp užsieniečių, bet ir atsiveža darbuotojus iš artimų rajonų – Kupiškio, Biržų, Pasvalio.
Kvalifikuotų darbuotojų trūksta – ir trūks
Šiek tiek kitokia situacija yra su kvalifikuotais darbuotojais. Šiuo metu rinkoje trūksta tam tikrų specialistų – pavyzdžiui, inžinerinės pakraipos, IT srities profesionalų.
„Kaip aš sakau – tai yra tos sritys, kuriose darbuotojų visada trūko ir trūks. Panaši padėtis ir su mokytojais bei gydytojais – jų taip pat šiuo metu labai trūksta. Kaip yra juokavęs vienos medicinos įstaigos vadovas – praktiškai visų sričių gydytojų trūksta, ir jeigu tik būtų galimybė, priimtų visus norinčius“, – sakė V. Matkevičius.
Verslo poreikiai
Verslo atstovas išsakė mintį, kad aukštos kvalifikacijos darbuotojams darbo netrūksta ir netrūks – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Vidutinės ar šiek tiek žemesnės kvalifikacijos darbuotojų poreikis taip pat egzistuoja, tačiau šį segmentą, anot jo, galėtų užpildyti profesinės mokyklos, jei reaguotų į vietinio verslo poreikius.
Vis dėlto, kaip pastebėjo V. Matkevičius, profesinį mokslą baigę žmonės dažnai, šiek tiek pasipraktikavę, pasuka kitu keliu – tampa smulkiaisiais verslininkais ir dirba sau, užuot ieškoję darbo didesnėse įmonėse.
Ar vietiniams darbuotojams kyla grėsmė, kad jų vietas užims iš kitų šalių atvykę imigrantai, todėl patiems teks ieškotis darbo užsienyje? Pasak Visvaldo Matkevičiaus, tokios grėsmės nėra. Pastebima tendencija, kad apie emigraciją daugiausia galvoja jauni žmonės – tie, kurie išvyksta į didžiuosius miestus studijuoti ir ten kuriam laikui pasilieka, arba siekia pamatyti pasaulio ir dėl to emigruoja į kitas šalis. Tačiau, praėjus tam tikram laikui, daugelis jų grįžta.
„Todėl mūsų rūpestis – ypač svarbus mūsų regionui – pasinaudoti šia tendencija ir daryti Panevėžio kraštą kuo patrauklesnį 30–50 metų žmonių sugrįžimui“, – pabrėžė V. Matkevičius.
Asmeninė patirtis: sunkumai išginė į Vokietiją
O dėl kokių priežasčių emigraciją pasirinko biržiečiai? Zina, kelerius metus gyvenanti ir dirbanti Vokietijoje, ten prižiūrinti senjorus, teigia, kad sprendimą emigruoti dažnai lemia tiek finansinės, tiek asmeninės aplinkybės.
„Buvo sudėtingas laikotarpis po skyrybų, taip pat susiklostė aplinkybės, kai staiga prireikė gana didelės pinigų sumos. Todėl ir pasirinkau emigraciją. Viena pažįstama pasiūlė pabandyti įsidarbinti senelių namuose Vokietijoje. Taigi Liubeko mieste prasidėjo mano emigracijos kelias. Pabandžiau – sekėsi gerai, greitai grąžinau skolas. Taip ir likau Vokietijoje. Po kiek laiko atsirado galimybė dirbti vokiškoje įmonėje su vietiniu kontraktu – sąlygos dar pagerėjo“, – pasakojo moteris.
„Pripratau gyventi kitaip“
Pasak Zinos, kai atsirado galimybė stabiliai dirbti ir užsidirbti, pasikeitė ir gyvenimo kokybė.
„Mano darbo sutartis labai gera – du mėnesius dirbu, du mėnesius nedirbu, bet sutartis nenutrūksta. Tai man idealus variantas – labai tinka ir patinka. Galiu skirti laiko viskam tiek, kiek man norisi“, – džiaugėsi pašnekovė.
Visgi moteris prisipažįsta, kad buvo minčių grįžti. Buvo įsidarbinusi pagal savo specialybę – dirbo Biržų ugdymo įstaigoje, mat pagal išsilavinimą ji yra specialioji pedagogė.
„Supratau, kad tas laikas, kai nedirbau pagal savo profesiją – jau prarastas. Per kelerius metus viskas pasikeitė, o sugrįžimas į „senas vėžes“ leido suprasti, kad tokio darbo aš nebenoriu. Pripratau gyventi kitaip – laisviau, pagal visai kitokią darbo kultūrą“, – atvirai kalbėjo Zina.
„Susitraukėme” beveik milijonu
Ar iš tiesų emigracijoje gyvenantiems lietuviams apkarto svetimos šalies duona, o gal tiesiog suprasta, kad ir ten žolė ne žalesnė nei Lietuvoje?
Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo gyventojų skaičius šalyje sumažėjo beveik 803 tūkst. – tai sudaro apie 22 proc. visų gyventojų (pagal 1990 metų duomenis). Dėl natūralios kaitos – gimimų ir mirčių – gyventojų skaičius sumažėjo 310 tūkst., o dėl emigracijos – net 416 tūkst.
2025 metų rugsėjo mėnesį Lietuvoje gyveno 2,9 mln. gyventojų – tai nurodoma Europos migracijos tinklo svetainėje. Tuo tarpu 2024 metais, remiantis Migracijos departamento duomenimis, grįžtantys lietuviai sudarė apie 37 proc. visų imigrantų, o užsieniečiai – 63 proc. Primename, kad imigrantais laikomi asmenys, ketinantys pasirinktoje šalyje gyventi ne trumpiau kaip metus.
Naujausiais 2025 metų rugsėjo duomenimis, Panevėžio apskrityje gyveno 3789 imigrantai – tiek iš Europos Sąjungos, tiek iš trečiųjų šalių. Ar šie žmonės „atims“ duonos kąsnį ir darbo vietas iš vietinių? O gal kaip tik vietiniai nuspręs emigruoti – ne tik dėl sotesnio kąsnio, bet ir dėl galimybės pakeliauti, pamatyti pasaulio, sužinoti, kaip gyvena kiti?
Asmeninio albumo nuotr.
I. Butkevičiūtės nuotr.
PPPAR nuotr.