V. Eidukas: prieš metus to nesitikėjau

Administracijos direktorius V. Eidukas mano, kad lyderystė – išugdoma savybė.
Šiek tiek daugiau nei metus Biržų rajono savivaldybės administracijos direktoriumi dirbantis Vidas Eidukas yra atviras – nors problemos, kurias norėjo spręsti eidamas į šį postą, nepasikeitė, vis tik politikas sulaukė iššūkių, kurių iš pradžių nenumatė. Kokie tai iššūkiai ir kaip pavyksta juos spręsti – šiame interviu.

Tapote administracijos direktoriumi truputį daugiau nei prieš metus. Eidamas į šį postą matėte tam tikras problemas. Kaip identifikuotumėte tas problemas dabar? Ar kažkas pasikeitė tame požiūryje, nes dabar esate labiau įsigilinęs nei ankščiau.

Visos problemos, kurios buvo iškeltos einant į rinkimus, išliko. Dėl to, kad eidami į rinkimus, mes tas problemas rinkome iš žmonių. Programą rašėme važiuodami per bendruomenes, kalbėdami su gyventojais. Tik dabar iškilo daug biurokratinių sunkumų tas problemas sprendžiant. Prieš metus nesitikėjau to, kad bus tokio masto biurokratinės problemos. Kai įsigilini ir pamatai, kokios yra viešųjų pirkimų procedūros, tai labai atsiliepia darbui. Per praeitus metus mes nesugebėjome kai ko įvykdyti vien dėl ilgų pirkimų procedūrų. Taip, tai yra gerai, nes neleidžia piktnaudžiauti, bet tai yra per daug griežta.

Tu parengi sąlygas, paskelbi konkursą, praeina laikas ir niekas neateina. Darbai stoja. Tuomet tu keiti sąlygas, peržiūri ir vėl skelbi. Kitas dalykas, kad tai, ką skyrė vyriausybė, kaip, pavyzdžiui, lėšas kelių infrastruktūrai, mes gauname apie gegužės pabaigą-birželį ir turime įsisavinti iki gruodžio 15 d. Tai yra labai trumpas terminas, turi greitai pasirašyti konkurso medžiagą, greitai suprojektuoti projektą, pasiskelbti konkursą ir atlikti darbus. Tai yra neįmanoma, todėl mes rengiame projektus kitiems metams, net skelbsime rangovui nustatyti konkursą. Tik numatysime jame sąlygą, kad sutartis galios esant finansavimui.

Per 2019 m. ta biurokratinė našta itin išaugo, mes gavome 33 897 raštus. Tai didelė našta, nes turi atsakyt kiekvienam.

Biržų savivaldybė turi nemažai skaudulių. Kokie jie ir kodėl, kaip manote?

Jų tikrai yra. Silpnai stovime nuotekų srityje, šildyme. Viskas atsiremia į vieną – nebuvo tęstinumo. Kai kitos savivaldybės metai po metų dirbo šiose srityse žingsnis po žingsnio, keitėsi vadovai, valdžia, partijos, bet jie žingsniavo į priekį, pas mus to pritrūko. Dabar turime tai, ką turime ir dabar mums tenka ieškoti būdų, kaip iš tos situacijos išeiti.

Aš pasižiūriu: šilumos kainos – mes dugne, indekse – mes dugne. Dugne didžiausiam. Bet jei tu esi dugne, tu gali nuo jo atsispirti ir po truputį žiūrėti, kaip ta situacija keičiasi. O kad keisti reikia, tai faktas. Pradedant nuo tų dalykų, kurie rūpi mūsų krašto žmonėms, jų gerovės ir baigiant ateities vizijomis.

Noru pasidžiaugti nauju „Autobusų parko“ direktoriumi, kuris yra atsidavęs šiam kraštui. Jis pasiūlė paslaugos pagal užsakymą idėją. Pavyzdžiui, yra maršrutas, kuriam per mėnesį susidaro 1200 km. O iš Juozeliškių kaimo, esančio tame maršrute, važiuoja vienas žmogus per savaitę. Tai didžiulės išlaidos. Mes, savivaldybė, turime dengti pavėžėjimo nuostolius. Todėl direktoriaus siūlymas važiuoti pagal užsakymą teikia naujų galimybių. Užsakyti kelionę galima būtų specialia programėle arba paskambinus dispečerei telefonu. Tuomet autobusas atvažiuotų tiesiai iki to sustojimo, kuris reikalingas tam žmogui, jį paimtų ir atvežtų.

Ar tokie brangūs projektai, kaip pašto pastato įsigijimas, neiššauks neigiamos žmonių reakcijos? Nebus palaikyta pinigų švaistymu, kai nesutvarkytos tokios svarbios sritys kaip šilumos ūkis?

Dalies žmonių ir iššaukė. Pašto pastato rinkos kaina buvo 98 tūkst. eurų, mes nusipirkome už 88 tūkst. eurų. Mes darėme žingsnius, kad pašto pastatas būtų perduotas iš balanso į balansą, kadangi „Lietuvos paštas“ yra valstybinė įmonė, valstybė turi 100 proc. jos akcijų. Kreipėmės į įvairias instancijas, bet buvo pasakyta „ne“. Kodėl mes priėmėme tokį sprendimą? Todėl, kad tai yra miesto istorija. Ir daugelis nenori matyti šio pastato miesto centre užkaltais langais ir neįveiklinto. „Facebook“ mirgėjo žmonių klausimais, kas bus šiame pastate, kėlė priekaištus, kodėl jo neatsiima savivaldybė.

Svarbu paminėti, kad biblioteka neturi patalpų. Buvo parengti du projektai, išleisti pinigai, o projektai neįgyvendinti. Dabar jie yra pasenę, juos reikia atnaujinti ir investuoti į statybą. Todėl geriau investuoti į tą pastatą. Jis, taip, reikalauja lėšų, bet investicijas galima pritraukti per įvairius fondus, per kultūros ministeriją. Taip pat reikia patalpų ir J. Meko centrui. Manau, kad 2-3 metai ir mes pajudėsime labai stipriai į priekį su tuo objektu.

Gal yra ir kitų tikslų, kurie jums per šį laikotarpį buvo ne mažiau svarbūs?

Vienas pagrindinių mano tikslų buvo suvienyti komandą. Mes dirbame kaip viena komanda, pradedant nuo referentės, baigiant manim. Kartais žmonės nori tiesiog pasirodyti gudresni vieni už kitus, užuot dirbę kartu dėl rezultato. Komandiniame darbe to nėra, visi turi siekti bendro tikslo. Suprasti, ko mes siekiame, kur mes einame.

Aš džiaugiuosi, matydamas, kai mes sėdime prie bendro stalo ir kalbamės. Aš nesu teisėjas, aš esu tik paprastas komandos narys. Kai užuot kritikavę komandos nariai vieni kitų klausia: „Kuo galiu padėt?“

Negaliu pasakyti, kad absoliučiai visi dirba pagal šią kultūrą, bet manau, kad su laiku tai ateis.

Koks jūsų požiūris į netinkamų komandos narių poelgių viešinimą?

Aš esu už tai, kad viską, kas vyksta arba nepavyksta, arba vyksta pas mus negerai, reikia viešinti. Jei mūsų darbuotojai kažką ne taip daro, reikia viešinti. Tik tai už tai. Nes viešumas iš tiesų yra geriausias ginklas bet kuriose kovose. Tačiau viešinimas turi būti objektyvus, paremtas tikrais faktais, tai neturi būti šmeižtas. Šmeižto aš nelaikau tinkamu dalyku viešinimui, nuo šmeižto mus gina valstybės įstatymai.

Papasakokite, kaip suvokiate lyderystę?

Manau, kad žmogus turi gimti lyderiu, tačiau to nepakanka, reikia išvystyti lyderystę. Yra tie žmonės, kurie tai supranta ir daro. Svarbus yra ryžtas, nebijoti priimti sprendimus ir siekti užsibrėžto tikslo. Nepaisant to, kad iš pradžių jie gali pasirodyti utopiški. Bet juk mobilus telefonas irgi kažkada buvo utopija.

Kas liečia lyderystę, viskas priklauso nuo pačių žmonių. Labai liūdna, kai žmonės nenori imtis lyderystės, nors turi visas galimybes. Tas nenoras yra suformuojamas per daugelį metų, jeigu ypač žmogus ilgai dirba vienoj vietoj jis nepraplečia savo vaizduotės, neišvyksta, nepažiūri kaip kitur kažkas yra, kuo kiti gyvena. Aš savo administracijos darbuotojams visada kaip vieną iš pavyzdžių pateikiu Akmenę. Šis rajonas buvo ant bankroto ribos, o pernai buvo įvertintas „Auksinėmis krivūlėmis“, pritraukė apie 500 mln. investicijų. Visada sakau: pažiūrėkit, kaip jie daro. Bet ten jie nebijo rizikuoti, nebijo naujų idėjų. Pas mus naujos idėjos kelią skinasi sunkiai. Bet aš nenuleidžiu nosies ir tikiu, kad mes padarysim.

„Aš pasižiūriu: šilumos kainos – mes dugne, indekse – mes dugne. Dugne didžiausiam. Bet jei tu esi dugne, tu gali nuo jo atsispirti ir po truputį žiūrėti, kaip ta situacija keičiasi.“ V. Eidukas

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.