Naujausios
Turgus nebe tas
Po pirmojo karantino labiausiai nukentėjo smulkusis verslas. Tačiau per vasarą vėl atsigavo. Žvelgdami į ateitį verslininkai vis nerimavo: o jei iš tikrųjų ta antroji banga ateis, kas tada? Ir štai, ji jau skandina visus iš eilės. Pasivaikščioti po šeštadieninį turgų – sena biržiečių tradicija. Tačiau visi apribojimai ir baimė susirgti žmones nuo jos atbaido. Turgus į save nepanašus, ištuštėjęs. Pirkėjų mažai, o prekeivių nuotaikos liūdnos.
Pustuštis paviljonas
Lauko pardavėjai, prekiaujantys drabužiais ir kitomis, žmogui nebūtiniausiomis prekėmis kalba, kad paviljonui gerai, ten maisto prekės, o jas visada perka. Deja, jis irgi pustuštis. Pirkėjų yra, tačiau ne tiek, kiek būdavo anksčiau, kai skubėdami, kad tik neišpirktų visų dešrų žmonės vieni kitiems lipdavo ant išeiginių batų... Daugiau nei dvidešimt metų žuvimi paviljone prekiaujanti Elena baiminasi:
-Nežinau, kaip išgyvensime. Žmonės viruso įbauginti, į turgų nebeina. Prekyba labai sumažėjo. O dar konkurentai latviai mums neleidžia užsidirbti... Pirkėjų ir taip buvo mažai, o dabar jų išvis nėra,- kalba moteris. Bandeles ir kitus kepinius taip pat jau du dešimtmečius žmonėms siūlantis Aurimas šiek tiek linksmesnis: antrasis karantinas nenustebino, tad jis nebe toks jau ir baisus. Bet pripažįsta – pirkėjų sumažėjo.
-Žmonių mažiau, bet gerai, kad jų išvis yra. Tokiu metu ir taip pirkėjų būdavo mažiau negu vasarą, o dabar dar tas virusas, visi bijo, tad ir nuotaikos apsipirkimui nėra,- kalba skanėstų pardavėjas. Aurimas pasakoja, kad vėlyvą rudenį visada išvažiuodavo pailsėti, o dabar keliauti nebegalima, tad dirba, kad ir kaip bebūtų.
Perka vilnones kojines
Nuo 7 ryto lauke prie prekystalio pirkėjų laukia Zenoida. Vasarą moteris pardavinėja gėles, o šaltuoju sezonu savo rankų darbo veltinius ir megztas kojines. O taip pat ant salo išrikiuoti pastarnokai, česnakai, burokėliai. Zenoida šįmet paruošė ir prieskonių: maišeliuose pačios džiovintos žolelės su smulkintomis morkomis. Nors prekeivė iš Utenos turguje tik ketvirti metai, žmonės pagyrimų jai negaili. Pro šalį ėjusi moteris stabteli ir apžiūrinėdama giria Zenoidos rankdarbius.
-Kokios gražios šlepetės. O jau kojinaitės... Juk čia kruvinas darbas. Prieš šventes būtinai ateisime apsipirkti, bus dovanoms,- pažada būsima klientė. Zenoida pasakoja, kad megztas kojines labai žmonės perka. Ypač, tada, kai tėvai deda siuntinius vaikams į užsienį, nes ten tokių nėra. O kad pirkėjų mažiau, moteris nesiskundžia.
-Žmonių mažiau, anksčiau viską išpirkdavo, o dabar nebe. Bet aš labai nepergyvenu, nebijau nieko, net karo. Aišku, pasisaugau, bet viskas Dievo rankose. Turgus kasmet ir taip eina menkyn, tad kaltas ne tik virusas,- kalba prekeivė.
Kaip bus, taip
Netoliese ekologišku medumi praeivius vilioja Vilius. Vyras turguje nuo jaunystės.
-Pirkėjų sumažėjo, bet ką padarysi. Žmonės perka daugiau, bet ateina rečiau, nes visi dabar bijo vaikščioti. Kaip bus, taip gerai, bent jau kažkiek galiu prisidurti prie pensijos,- matyt vardo reikšmė įpareigoja Vilių turėti vilties, kad ir kas nutiktų. Vyras išsitaria, kad dėl geresnės sveikatos kasdien išgeria bičių pikio. Tiesa, nedaug, tik gramelį.
Ūkininkų turguje ne vieną dešimtį metų vaisius ir daržoves pardavinėja Daina. Dabar perkamiausi – rauginti, kelių rūšių kopūstai. Moteris jaunai pirkėjai, kuri prašo kopūstų močiutei, pataria pirkti paprastus, tradicinius. Juk nauji skoniai ne visiems senukams patinka. Daina sako: pirkėjų sumažėjo trigubai.
-Jeigu žmonės bijo apsipirkinėti, tai kodėl prekybos centrai sausakimši? Juk ten didesnė galimybė apsikrėsti, o čia laukas, grynas oras ir produktai švieži,- kalba moteris.
Išeiti lengva
Galinė centrinio turgaus eilė priklauso turgaus veteranams, kai kurie iš jų čia jau virš trisdešimt metų. Pirkėjų vienas kitas, tad prekeivių nuotaika prasta.
-Kuo toliau, tuo blogiau. Stovime tik tam, kad palaikytume turgų. Per pirmąjį karantiną nedirbome, bet gavome išmokas. O dabar dirbti leidžia, bet pirkėjų nėra. Juk sąnaudos, mokesčiai tie patys. Smulkusis verslas sudaro trečdalį ekonomikos, o mes esame žlugdomi. Per tiek metų taip dar nėra buvę. Vasarą žmonės užsimiršo, atsipalaidavo, o dabar vėl visi panikuoja ir bijo išeiti,- mintimis dalinasi pardavėjai.
-Gal kažkas pasikeis ir valstybė skirs išmokas, kad išsilaikytume. Nes jeigu karantiną pratęs dar keliems mėnesiams, visi išsiskirstysime. Ir vargu ar vėl sugrįšime,- dvejoja turgaus veteranai. Tačiau vieno senosios turgaus eilės prekeivio nuomonė išsiskiria – vyras skųstis nedrįsta.
-Yra taip, kaip yra. Jeigu būtų taip blogai, seniai dirbtume ten, kur geriau. Bet esame čia. Be to, tiek metų pradirbus, taip imti ir išeiti nėra paprasta.
Reikia tikėti
Šviesios mintys visada geriau už blogas. Sakoma, kad jei žmogus tiki, kad viskas bus gerai, tai taip dažniausiai ir nutinka. Tačiau dabar giliai širdyje turbūt ir patys drąsiausi verslininkai baiminasi dėl nenuspėjamos ateities. Nesinori tikėti, kad žmonių kasdienybę išdarkiusi pandemija numarins ir mūsų numylėtą turgų. Tegu nedrįsta. Kaip gi mes be jo?