Naujausios
Kultūros vertybė su pražuvusia istorija
Tiltas dar 1999 m. įregistruotas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Deja, mažai apie jį žinoma.
Esti tik kelios fotografijos su tilto per Apaščią Nemunėlio Radviliškyje statyba, laisvai samdomų, vietoje apmokytų darbininkų atokvėpiu (vasaros maudynės Apaščios upėje), kurios saugomos Nemunėlio Radviliškio mokyklos muziejaus „Šiaurinė santaka“ fonde.
Su kiekviena diena tilto istoriją menančių liudininkų lieka vis mažiau ir mažiau.
Pernai birželio 16 d. netekome vieno ištikimiausio Nemunėlio Radviliškio mokyklos muziejaus „Šiaurinė santaka“ lankytojo ir mecenato, istorijos liudytojo Petro Vinco Deglio. Jis atsiminė apie tarpukario Nemunėlio Radviliškį ir tiltą per Apaščią.
Džiugu, kad ši atmintis liko gyva ir šiandien. Suskubau ją užrašyti praeitų metų pavasarį, prieš gerbiamam P. V. Degliui iškeliaujant amžinybėn. „Biržiečių žodyje“ pirmą kartą publikuoju šiuos prisiminimus, kurie padeda atkurti vertingo tilto istorijos detales.
P. V. Deglio pasakojimas apie tilto statybas
„Pirmą kartą į Nemunėlio Radviliškį atsikraustėme apie 1935 m. Man tada buvo tik 4 metukai. Esu gimęs 1931 m. Čia, pakalnėj, pastovaus tilto tada dar nebuvo. Į mokyklą dar nėjau. Na, tada ir prasidėjo, matydavau.
Tilto statybai parinko pakriaušę, tą vietą, iki kurios ėjo gatvė, vokiečių metais vadinta S. Dariaus ir S. Girėno. (Prieš tiltą, nežinau, tikriausiai gatvių pavadinimų tada dar nebuvo.) Visa tai inžinieriai apsprendė. Netoli būsimo pastovaus tilto vietos, koks 100 metrų, buvo lieptas. Per vasarą lieptai, o per poplūdį – valtis. Esant poreikiui plukdydavo toks Krikščiukas. Plukdydavo iki tol, kol vėl būdavo surenčiamas tiltas. Pastovumo nebuvimas žmones vargino, reikėjo daug sąnaudų. Tiltas buvo būtinas. Ir sąnaudų mažiau reiktų. Ir Parupė būtų neatskirta nuo miestelio. Bet žmonės gyveno, išbuvo. Taigi, dar turėjom brastą prie evangelikų reformatų bažnyčios.
Kur dabar Kaminsko Romo sodyba, čia pat, šalia tilto, buvo toks pastatėlis. Medinis. Prie pat gatvės. Toje pašiūrėje buvo apsistojęs pagrindinis darbų vykdytojas, vardo nežinau, žydų tautybės.
Žinai, inžinierius ten laikė brėžinius, kitus dokumentus. Kada jau ten tą pašiūrę nuardė, kada jau viskas buvo tvarkoj su tiltu, ar šventino, nežinau, mano tėvelis Jonas Deglis prašė, jis nusiardė tą pašiūrę – stogą. Iš tos medienos tėvelis buvo malkinę pasistatęs. Tokia istorija.
Buvo toks Baronas prie tilto statybos. Paprastas darbininkas, apmokytas vietoje. Gyveno Parupėje. Darbavosi su kastuvais, mušė polius. Poliai iš sielių, kurie imti iš Nemunėlio upės. Bet kaip toj klinty tuos polius galėjo įmušti, nežinau. Šitokius rastus! Medinius polius naudojo tilto konstrukcijai skirtoms atramoms, sklepavonei.
Vienam poliui įmušti reikėjo keturių darbininkų, naudojo medines rankenas, pritvirtintas prie polio, kad būtų patogiau suimti. Vienas, antras... Tą stulpą visi vienu metu kėlė ir davė į žemę. Taip laikydavosi. Baronas buvo gavęs plaučių uždegimą, mama sakė. Žinai, moterys, kai susitinka... Vien dėl to, kad sušilęs buvo. Matyt bus vėjas perpūtęs. Vargo žmogeliai. Viskas iš lentų, kad galėtų ten betonuoti. Tiltas gelžbetoninis. Viską sutvirtinti reikėjo.
Tilto pylimų šlaitus ir vietos žmonių suvežtas žemes prie tilto ir iš Parupės pusės, sutvirtino akmenimis. Akmenis dėjo šalia vienas kito, eilėmis. Taip viską nuožulniai. Naudojo ir samanas. Bet iš kur tų samanų tiek daug gavo? Viską klojo gražiai, lygiai ir tvarkingai. Be jokios technikos, viską savomis rankomis. Dalis akmenų likę iki šių dienų, dar vis laikosi.
Pylimą – kelią, vedantį į Parupę – Apaščios upės kairiajame krante, suvežė arkliukais. Išlygino.
Turėklai vien kniedės. Svarkių nebuvo. Turėklų centruose atviros vietos, tokie plyšiai padaryti, lyg movos, kad laisvai vaikščiotų, dėl temperatūros svyravimų. Viskas veikia iki šiol, pats žinai. Po tiltu vamzdys toks yra, nežinau, tikriausiai, skirtas vandeniui nubėgti.
Tai va, atlaikė II-ąjį Pasaulinį karą. Bandė sprogdinti, dvi bombas buvo numetę. Šitokios duobės buvo išvarytos. Ten, Parupėje, kur Kraniauskas, Varna. Nedaug trūko. Buvo išvarę už kokių 200 metrų nuo tilto“.
Už Nemunėlio Radviliškio mokyklos muziejui „Šiaurinė santaka“ dovanotą ikonografinę medžiagą dėkojame Nemunėlio Radviliškio gyventojai Reginai Bučienei, Germaniškio gyventojai Aldonai Valotkaitei-Jovaišienei (g. 1939 m.), kurios tėvelis Leonas Valotka (1912-1944) buvo vienas iš tų laisvai samdomų, vietoje apmokytų tilto darbininkų, tragiškai žuvęs pokaryje (susisprogdino).
