Su šypsena prie darbų

Vyto Nevieros nuo­tr.
Edi­ta Če­po­kie­nė Pa­če­riaukš­tės bend­ruo­me­nės kie­me­ly­je per Bir­žų mies­to šven­tę.
Pa­če­riaukš­tie­tei Edi­tai Če­po­kie­nei ne­trūks­ta dė­me­sio. Ji – kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė, se­niū­nai­tė. Edi­tai ne­se­niai pa­ti­kė­tos ir Bir­žų ra­jo­no kai­mo bend­ruo­me­nių są­jun­gos pir­mi­nin­kės pa­rei­gos. Bend­ruo­me­niš­ku­mo ly­de­rę Edi­tą ČE­PO­KIE­NĘ "Bir­žie­čių žo­džio" skai­ty­to­jams pri­sta­to ko­res­pon­den­tė Re­gi­na VAI­ČE­KO­NIE­NĖ.

Pra­šy­tu­me pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve.

Ma­no gim­ti­nė ne Bir­žų kraš­te. Čia tik pra­leis­da­vau va­sa­ras pas mo­čiu­tę. Taip jau su­si­klos­tė gy­ve­ni­mas, jog ma­no ma­ma, liau­diš­kai sa­kant "nu­te­kė­jo" į Pa­ne­vė­žio ra­jo­ną, o aš "ati­te­kė­jau" vėl at­gal į Bir­žus. Ta­čiau čia, Bir­žų kraš­te, tiek gi­mi­nių, kad vi­sus ap­lan­ky­ti klau­si­mas ar sa­vai­tės už­tek­tų? Esu ki­lu­si iš Gri­ga­liū­nų gi­mi­nės. Per pa­sta­rą­jį gi­mi­nės su­si­ti­ki­mą mū­sų bu­vo su­si­rin­kę virš 200! Siun­čiu di­džiau­sius lin­kė­ji­mus vi­siems, ir lau­kiu ki­to su­si­ti­ki­mo!

12 me­tų mo­kiau­si Kre­ke­na­vos My­ko­lo An­ta­nai­čio gim­na­zi­jo­je, po to įsto­jau ir bai­giau Tarp­tau­ti­nį ISM va­dy­bos ir eko­no­mi­kos uni­ver­si­te­tą, eko­no­mi­kos stu­di­jas.

Su sa­vo vy­ru pra­dė­jau drau­gau­ti dar mo­kyk­los lai­kais, po pen­ke­rių me­tų drau­gys­tės, kai bu­vau ant­ro kur­so stu­den­tė su­mai­nė­me žie­dus ir ta­pau po­nia Če­po­kie­nė. Ka­dan­gi stu­di­ja­vau Kau­ne, tai ir su vy­ru kū­rė­mės Kau­ne. Įsi­gi­jo­me bu­tą, su­si­ra­do­me dar­bus, ta­čiau kai gal­vo­da­vo­me apie vai­kus, at­si­min­da­vo­me sa­vo vai­kys­tes kai­me. Ne­no­rė­jo­me kad mū­sų vai­kai aug­tų "ant ce­men­to". Kaip ta­rėm, taip pa­da­rėm. Sug­rį­žo­me gy­ven­ti į vy­ro gim­tą­jį kai­me­lį Pa­če­riaukš­tę. Po 10 me­tų mums gi­mė sū­nus Vy­tis. Kaip da­bar pa­me­nu 2018-ųjų ko­vą... Ir bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ke ir ma­ma ta­pau tą pa­tį mė­ne­sį.

Ar ne­nuo­bo­du kai­me? Už­sie­nis ne­vi­lio­ja?..

Kai­me gy­ven­ti tik­rai ne­nuo­bo­du. Veik­los dar dau­giau nei mies­te, nes pra­mo­gas tu­ri su­si­gal­vo­ti pa­ts, o mies­te vis­kas pa­dė­ta ant lėkš­tu­tės, tik mo­kėk pi­ni­gus ir kaip sa­kant ne­tin­gėk išei­ti iš na­mų. Nors pa­me­nu sa­vo va­do­vo ir ko­le­gų nuo­sta­bą, kai pa­sa­kiau, kad Vil­nių ir Kau­ną (ka­dan­gi dar­bo rei­ka­lais dau­giau­siai bū­da­vau šiuo­se mies­tuo­se), no­riu pa­keis­ti į net ne į ki­tą mies­tą, o į ma­žą kai­me­lį. "Ką tu ten veik­si? – jie ma­nęs klau­sė. Jei­gu mums ir Lie­tu­vos mies­tai neį­do­mūs, tai ką jau be­kal­bė­ti apie už­sie­nį? Mes su vy­ru – kai­mo vai­kai... Mums rei­kia lau­kų, miš­kų, ra­my­bės, pie­vos prie na­mų, šilt­na­mio, dar­žo, so­do... Nu­va­žia­vę į did­mies­tį, jau­čia­mės ne­ge­rai...tas šur­mu­lys jau­čiam ati­ma jė­gas ir iš­de­ri­na žmo­gų...

Pa­če­riaukš­tė nyks­tan­tis ar kles­tin­tis kam­pe­lis? Ar kai­me ma­žė­ja gy­ven­to­jų, jau­nų šei­mų?

Sun­ku at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą. Nyks­tan­čiu kam­pe­liu tik­rai ne­pa­va­din­čiau – juk kai­me ma­žų vai­kų pil­na, jau­nų šei­mų taip pat ne vie­na. Bet ir kles­tin­čiu pa­va­din­ti sun­ku. Vi­si at­si­me­na P. Poš­kaus lai­kus, "va ta­da tai kai­mas kles­tė­jo" esu gir­dė­ju­si ne kar­tą taip sa­kant žmo­nes. Ti­kiuo­si, kad vis dau­giau šei­mų su­pras, jog lai­mė ne pi­ni­guo­se ar tur­tuo­se, o šei­mos har­mo­ni­jo­je, svei­kuo­se vai­kuo­se ir grįš į kai­mus gy­ven­ti, kur gry­nas oras, pa­čių užau­gin­ti vai­siai, dar­žo­vės ar ki­tos gė­ry­bės. O kai man sa­ko, kad dar­bų nė­ra, tai ga­liu drą­siai pa­sa­ky­ti: yra, tik rei­kia ne­tin­gė­ti dirb­ti!

Bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kei ir se­niū­nai­tei ko­kie pa­žįs­ta­mi žmo­nių skau­du­liai, ko­kie džiaugs­mai?

Di­džiau­si skau­du­liai – ne­tek­tys... Praė­ju­sie­ji me­tai pa­žy­mė­ti ne vie­nu išė­ju­siu bend­ruo­me­nės na­riu. Skau­džiau­sia ir sun­kiau­sia, kai nie­ko pa­da­ry­ti ne­be­ga­li. Vi­sos ki­tos bė­dos, kaip sa­kau, iš­spren­džia­mos. Na, o džiaugs­mai di­džiau­si –- gim­ta­die­niai! 2018metais šven­tė­me bend­ruo­me­nės 15-os me­tų ju­bi­lie­jų, 2019m. – kul­tū­ros na­mų 50-me­tį. To­kie ren­gi­niai džiaugs­mas kiek­vie­nam! Taip pat eks­kur­si­jos, nes kiek­vie­nas mėgs­ta pa­ke­liau­ti, lai­mė­ti pro­jek­tai, gra­žė­jan­ti ap­lin­ka, te­rei­kia ap­si­dai­ry­ti ir džiaug­tis kuo tik­rai ra­si­me.

Kiek ten­ka ste­bė­ti -- esi stra­ka­liu­kė, po­zi­ty­vi. Spin­du­lė­lis rūš­ka­no­je pa­dan­gė­je. Ar nie­ka­da šir­dies neuž­gu­la liū­de­sys, abe­jo­nės. Kur ta­da ieš­kai šir­džiai užuo­vė­jos ir pa­guo­dos?

Uoj, la­bai ge­rai pa­ste­bė­jo­te ir klau­si­mas la­bai taik­lus... Tik­rai tą spin­du­lė­lį daž­nai už­go­žia ki­ti tam­sūs ir niū­rūs de­be­siai, ta­da pa­dan­gė­je ne­beš­vie­čia sau­lu­tė... At­ro­do, ati­duo­di vi­są sa­vo šir­dį, ati­duo­di vi­są sa­vo lais­va­lai­kį ar­ba net ati­mi lai­ką iš šei­mos, žo­džiu ver­tie­si kar­tais ir per gal­vą, o at­si­ran­da vis tiek kas ne­pa­ten­kin­ti, pyks­ta, kad kaž­ką už­mir­šai, ne­pa­mi­nė­jai ar kad per ma­žai da­rai... Ir jau pa­ste­bė­jau, kad daž­niau­siai tie žmo­nės pa­tys nie­ko ne­vei­kia. Žo­džiu, neiš­sip­le­čiant apie tuos pik­tus de­be­sius, o at­sa­kant į ant­rą da­lį klau­si­mo, tai užuo­vė­ją ir pa­guo­dą vi­sa­da ran­du sa­vo vy­ro glė­by­je. Jau 12-a me­tų. Vy­ras vi­sa­da pa­lai­ko, ska­ti­na ei­ti pir­myn, jis ma­ni­mi ti­ki, ir sa­ko man kad GA­LIU. Jei ne jis, aš tik­rai jau ke­lis kart bū­čiau pa­lū­žus. Ačiū JAM už tai.

Prik­lau­sai "Šimt­me­čiu­kų" ma­my­čių gru­pei, ku­rios su­si­bū­rė ir su­si­tin­ka daž­niau­siai Kir­do­nių dau­gia­funk­cia­me cent­re. Ne­se­niai ra­šė­me apie jū­sų su­si­ti­ki­mus "Bir­žie­čių žo­dy­je".

Lan­kau­si ir drau­gau­ju su ma­my­tė­mis nuo pat pir­mų­jų su­si­ti­ki­mų. Be ga­lo džiau­giuo­si, kad yra kas man pa­de­da ne tik bend­ruo­me­nių jū­ro­je, bet ir mo­ti­nys­tės var­guo­se ne­pas­kęs­ti. Vi­sa­da pa­tars, pa­dės, pa­guos, jei rei­kės. Vi­sos ma­my­tės – kū­ry­biš­kos, iš­ra­din­gos, ener­gin­gos ir veik­lios. Jei kar­tais trūks­ta min­čių, tik už­si­mink ir jau spėk gau­dy­ti skrie­jan­čius pa­siū­ly­mus.

Ko­kias sva­jo­nes puo­se­lė­ja­te?

Esu bai­gu­si mu­zi­kos mo­kyk­lą. De­šimt me­tų gro­jau akor­deo­nu, o va da­bar jau pra­bė­go dau­giau kaip de­šimt me­tų, kaip ne­su lai­kiu­si šio inst­ru­men­to ran­ko­se ir nie­ko ne­be­mo­kė­čiau pa­gro­ti. Tu­riu gi­ta­rą, kul­tū­ros na­muo­se sto­vi pia­ni­nas, šiais inst­ru­men­tais taip pat gro­jau ne vie­nus me­tus, no­rė­tų­si pa­si­prak­ti­kuo­ti, vėl at­nau­jin­ti tu­rė­tus įgū­džius, ta­čiau pa­ra tu­ri 24 va­lan­das, ir man jų neuž­ten­ka vis­kam. Ten­ka rink­tis, to­dėl lais­va­lai­kį bei po­mė­gius ten­ka ati­dė­ti į to­kį lai­ką, ku­rį va­di­na­me "kaž­ka­da"... Sva­jo­nės, ma­no že­miš­kos – dau­giau vai­kų ir dau­giau lai­ko su šei­ma.

Sau į ko­man­dą ren­kie­si ko­kius žmo­nes?

Ko­man­dą ne vi­sa­da pa­si­rink­si pa­gal sa­vo no­rus, bet aš sten­giuo­si kad žmo­nės bū­tų veik­lūs ir po­zi­ty­vūs. Abe­jo­ju ar ku­riai nors ko­man­dai pa­dė­tų toks, ku­ris nie­ko ne­no­ri da­ry­ti, ne­ma­to tam pra­smės ir pan. Tu­riu pa­si­džiaug­ti: šiuo me­tu Pa­če­riaukš­tės ta­ry­ba su­dė­ta iš veik­lių ir taip pat daug dir­ban­čių bend­ruo­me­nei žmo­nių. Daž­niau­siai po su­si­rin­ki­mo, kiek­vie­nas išei­na ga­vęs po už­duo­tį, o kar­tais net ke­lias.

Ne­se­niai ta­pai Bir­žų ra­jo­no kai­mo bend­ruo­me­nių są­jun­gos pir­mi­nin­ke. Kaip įsi­vaiz­duo­ji kai­mo bend­ruo­me­nių veik­lą? Ar tę­si­te tra­di­ci­ją -- kai­mo bend­ruo­me­nių są­skry­džius? O gal ban­dy­si­te veik­lą paį­vai­rin­ti nau­jais su­ma­ny­mais?

Taip, ta­pau ir są­jun­gos pir­mi­nin­ke. Esu jaut­ri, šias pa­rei­gas taip pat pa­ly­dė­jo ma­no aša­ros, nes su­pra­tau, kad tai dar dau­giau lai­ko atims iš ma­no šei­mos. Sū­nui dar nė­ra 2 me­tu­kų, ma­mos jam la­bai rei­kia kaip ir se­su­tės ar­ba bro­liu­ko. Bet ne­bu­vo dau­giau no­rin­čių, tad su­ti­kau, nes jau­čiau pa­rei­gą. Kai­mo bend­ruo­me­nių veik­los dau­ge­ly­je bend­ruo­me­nių jau da­bar yra la­bai gra­žios ir jau ta­pu­sios tra­di­ci­jo­mis. Ma­nau svar­bu tai iš­sau­go­ti, ne­sus­to­ti. Dėl są­skry­džio taip pat - tai tra­di­ci­ja, ku­rios bū­ti­na lai­ky­tis. Ta­čiau tu­riu ir nau­jų su­ma­ny­mų, kaip paį­vai­rin­ti bend­ruo­me­nių veik­lą. Sau­sio mė­ne­sį ren­giu at­ski­rus ma­žes­nius su­si­ti­ki­mus su bend­ruo­me­nė­mis (pa­gal se­niū­ni­jas) ir tų su­si­ti­ki­mų me­tu ne tik ar­ti­miau su­si­pa­žįs­ta­me, ta­čiau ap­ta­ria­me ir nau­jas idė­jas, su­ma­ny­mus, me­tų dar­bus.

Ta­vo nuo­mo­nė apie bend­ruo­me­nes kai­me. Ar bend­ruo­me­nėms už­ten­ka vy­riau­sy­bės, val­džios dė­me­sio, ar įsi­klau­so­ma ir pai­so­ma bend­ruo­me­nės nuo­mo­nės. Ar veik­los ne­var­žo biu­rok­ra­ti­niai ap­ri­bo­ji­mai ir t. t.? Ar bend­ruo­me­nės tu­ri atei­tį? Ir kaip ją įsi­vaiz­duo­ja­te?

Kai bend­ruo­me­nės kū­rė­si, apie 2002-2004 me­tus, aš dar bu­vau tik pra­di­nu­kė, ta­čiau man pa­sa­ko­jo, jog tais lai­kais bend­ruo­me­nės bu­vo tik­ra jė­ga - įsi­ves­da­vo van­den­tie­kio, nuo­te­kų tra­sas, me­lio­ra­ci­jos sis­te­mas ir pan. Bū­da­vo vi­sai ki­to­kios su­mos ski­ria­mos pro­jek­tams. O da­bar? Pro­jek­tams ski­ria­ma ne­daug, rei­ka­lin­gas pri­si­dė­ji­mas sa­vo­mis lė­šo­mis, o kai ku­rie pir­mi­nin­kai ne­tu­ri rei­kia­mų ži­nių, kaip pro­jek­tus ra­šy­ti, tad pa­gal­ba net la­bai rei­ka­lin­ga. Džiau­giuo­si, jog da­bar­ti­nė Bir­žų ra­jo­no val­džia pa­lai­ko bend­ruo­me­nes ir klau­so­si mū­sų bė­dų. Dėl biu­rok­ra­ti­nių ap­ri­bo­ji­mų, tai čia jau sa­vi­val­dy­bė ne vi­sa­da pa­dė­ti ga­li, jei Lie­tu­vo­je toks įsta­ty­mas, jo ne­pa­kei­si. Bet ko­kiu at­ve­ju aš ir šiuo at­žvil­giu esu po­zi­ty­vi ir ti­kiu, jog bend­ruo­me­nės tu­ri atei­tį, tiek kiek pa­čios jos no­ri. Ne­da­ry­ti nie­ko yra la­bai leng­va, o štai da­ry­ti - va kur už­duo­tis!

Sa­vo veik­lo­je pa­ti ski­na­tės ke­lius ar tu­ri­te kaž­ko­kių pa­vyz­džių, as­me­ny­bių, ku­rios drą­si­na, įkve­pia?

Ma­ne la­biau­siai įkve­pia Ni­jo­lė Ša­tie­nė, am­ži­ną atil­sį jai. Kai da­bar­ti­niam jau­ni­mui t.y. sa­vo bend­raam­žiams pa­pa­sa­ko­ju apie sa­vo veik­lą, jie tik pa­klau­sia: "Kiek tau už tai mo­ka?" Kai at­sa­kau, kad nie­kas nie­ko ne­mo­ka, ta­da ma­nęs pra­de­da klau­si­nė­ti: "Kam tau to rei­kia? Ko­dėl už dy­ką dir­bu?" Pra­de­du pa­sa­ko­ti apie mei­lę žmo­nėms, sa­vo kraš­tui, ge­rų dar­bų svar­bą ir pan... Ta­čiau man re­gis, taip ir lie­ku ne­sup­ras­ta. Ta­da aš pri­si­me­nu Ni­jo­lę, ir pa­gal­vo­ju, kad jei ji dar bū­tų gy­va, ji ma­ne tik­rai su­pras­tų. Ji bu­vo ne tik bend­ruo­me­nių są­jun­gos pir­mi­nin­kė, Šu­kio­nių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė, bet ir Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­rė, ji sie­kė pa­tek­ti į Sei­mą ir ži­nau, kad tą da­rė ne dėl sa­va­nau­diš­kų tiks­lų, o dėl žmo­nių, taip pat ir aš. Pas­ta­ruo­ju me­tu daug ma­ne drą­si­na ir pa­lai­ko bu­vu­si bend­ruo­me­nių są­jun­gos pir­mi­nin­kė Vi­da Ja­si­ne­vi­čie­nė. Ačiū la­bai už tai.

Vi­siems neį­tik­si ir ne­pa­tik­si. Ar skau­di­na kri­ti­ka?

Mi­nė­jau: esu jaut­ri, ir aša­ros kar­tais pa­si­ro­do, kur vi­sai ne­no­rė­čiau jų ro­dy­ti, ypač tiems, ku­rie gal­būt spe­cia­liai to sie­kė. Bet yra kaip yra, esu ko­kia esu, ir to ne­la­bai pa­kei­si. Tai tik pa­ro­do, kad man tai rū­pi ir yra la­bai svar­bu. O jei kri­ti­ka konst­ruk­ty­vi, ji tik au­gi­na, o ne skau­di­na.

Svar­biau­sia ma­nau tai, kad aš ne­lai­kau sa­vy­je blo­gų emo­ci­jų ir ki­tą die­ną vėl su šyp­se­na ima­mės dar­bų. Ne­lai­kau pyk­čio nie­kam, ir ne­si­ga­di­nu sau svei­ka­tos, juk ji ir svar­biau­sia.

Lin­kė­ji­mai sau ir gau­siai sa­vo šei­mai (bend­ruo­me­nei, se­niū­nai­ti­jai, ra­jo­no kai­mo bend­ruo­me­nių są­jun­gai)...

Lin­kė­ji­mus la­bai no­rė­čiau per­duo­ti ži­no­ma sa­vo šei­mai –- vy­rui Gied­riui ir sū­nui Vy­čiui Če­po­kams. Ačiū už kant­ry­bę, kai ma­my­tės nė­ra na­mie,

Lin­kė­ji­mai ma­my­tei Ra­suo­lei Ma­tu­lie­nei (bu­vus Sa­ka­laus­kai­tė) ir uoš­vie­nei An­ge­lei Če­po­kie­nei (bu­vus Ga­siū­nai­tė) už anū­ko sau­go­ji­mą, kai tik rei­kia lėk­ti bend­ruo­me­nės rei­ka­lais, o tė­čio nė­ra na­mie.

Vi­siems ar­ti­mie­siems už pa­lai­ky­mą ir pa­gal­bą. Ačiū Pa­če­riaukš­tės bend­ruo­me­nės ta­ry­bai, mū­sų kai­mo me­no va­do­vei Vi­li­tai Va­si­liaus­kie­nei, ačiū Sei­mo na­riams Vik­to­rui Rin­ke­vi­čiui ir Aud­riui Ši­mui, už vi­sa­da iš­ties­tą pa­gal­bos ran­ką, kai tik pa­pra­šo­me. Ačiū Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei už bend­ra­dar­bia­vi­mą ir pa­gal­bą. Ačiū Pa­če­riaukš­tės se­niū­ni­jos bend­ruo­me­nėms už su­si­vie­ni­ji­mą bend­ruo­se ren­gi­niuo­se. Ačiū VŠĮ " Pa­gal­bos cent­ras" ko­lek­ty­vui, ŽŪB "Ar­se­ta" ir ki­tiems drau­gams, ku­rie vi­sa­da pa­de­da, kai pra­šo­me pa­gal­bos.

Ačiū vi­siems bend­ruo­me­nių pir­mi­nin­kams (ėms) už sa­vo bend­ruo­me­nių ve­di­mą pir­myn.

Pir­myn!..

 

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.

Susijusios naujienos