Skrebiškių perlą niekino griaučių liekanos, o dabar kuriama grožio šventovė

Ž. Katkūnaitės nuotr.
Skrebiškių koplyčia įsikūrusi katalikų kapinių teritorijoje kaimo pakraštyje.
Daugybe istorijų apipinta Skrebiškių koplyčia gražėja. Skrebiškiečiai už tai gali būti dėkingi visuomenininkei Marytei Undzėnienei, kuri savo idėjas ir laiką investuoja ateities kartoms. Taip pat ir vieni kitiems. Nes savo rankomis ir lėšomis kruopelytė po kruopelytės atkuria buvusios koplyčios grožį. Tiesa, į paveldosauginį statusą gyventojai žiūri įtariai.

Kraupūs radiniai

Marytė Undzėnienė pasakojo, kad koplyčią privaloma išsaugoti ne tik todėl, kad ji istorinė, bet ir kad reikalinga žmonėms šiandien. Pagal turimas žinias, grafų Koscialkovskių šeima iš pradžių įrengė rūsį, kiek vėliau buvo pastatyta ir pati koplyčia. 1847 metais koplyčia buvo jau pašventinta.

Dar 2019 metais pati Marytė Undzėnienė surengė talką, kurios metu, padedama dešiniąją ranka tapusio gimnazisto Klaudijaus Ulevičiaus bei šešių pagalbininkų, rūsį sutvarkė. Tada aptiktos 16 kriptų, iš kurių 3 buvo tuščios.

Vaizdas, kurį prisimena pašnekovė, buvo kraupus. Moteris sakė, neįsivaizduojanti, kaip galima taip išniekinti žmonių kapus. Kaulai tiesiog mėtėsi ant žemės su įvairiomis šiukšlėmis, skardinėmis, buteliais, – prisimena Marytė Undzėnienė. -Tačiau mes viską sutvarkėme, rastus kaulus sudėjome į padovanotą karstą, kurį iškalėme šilku, palaidojome. Manau, padarėme tai pagarbiai ir geriausiai, kaip tik galėjome. Plėšimai greičiausiai vyko apie 1960-1970 metais. Žmonės kadaise yra kalbėję, kad kriptas išplėšė kariai, bet kiti yra pasakoję, kad patys kariai tada džiaugęsi kiekviena diena, kad gali stovėti ant žemės ir vogti jiems nebuvo tikslinga,- pasakojo moteris.

Ilgaamžiškų grindų paslaptis

Kai apsilankėme koplyčioje, darbai buvo pačiame įkarštyje. Sienos ir lubos jau nudažytos. Spalvos parinktos autentiškos. Pagrindiniai freskų motyvai – žemė, horizontas, dangus.

Įdomu, kad vietomis yra likusios autentiškos koplyčios grindys, kurioms jau per 170 metų ir vizualiai atrodo puikiai. M. Undzėnienė rodė, kad lentos buvo klojamos tiesiai ant žvyro pabarsčius kalkių. Pašnekovė sakė, kad kaip tik parsivežė lentų ir likusios grindys bus tvarkomos tokia pat technologija – po lentomis pabarstant kalkių.

Altoriaus mįslė

Koplyčią puošė XIX a. pirmoje pusėje įrengtas altorius su paveikslais. Jis čia stovi ir dabar, tačiau autentiškas ar ne, niekas tikras nėra. Pasak Biržų krašto muziejininkų, koplyčios altorius yra saugomas muziejuje, nors Marytė Undzėnienė teigia, kad muziejuje esantis altorius atvežtas iš Skrebiškių dvaro.

Remonto metu buvo rastos ir autentiškos vinys. Aiškiai matosi, jog jos rankų darbo, keturkampės. Marytė Undzėnienė mums taip pat parodė ir marmurinę lentą, kuri stovėjo ant altoriaus. Kita jos pusė – medinė. Ant jos užrašytas tekstas, deja, sunkiai suskaitomas, bet matomi metai, lotyniški žodžiai. Iššifruoti tekstą pažadėjo padėti Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė. Sunkiau su pastogėje primūrytomis girnapusėmis. Šios ne tik kad yra aukštai ir yra pasiekiamos tik su kopėčiomis, bet ir nesuprantamu tekstu aprašytos. Marytė Undzėnienė pasakojo, kad šiuo klausimu jai bandė pagelbėti sūnus. Užlipęs kopėčiomis paryškino raides. Jos nors ir atrodo aiškios, tačiau sunkiai įskaitomos.

Nenori paveldo statuso

Skrebiškiečiai nenori, kad koplyčia gautų paveldo objekto statusą. Kitaip kiekvienam darbui koplyčioje reikės paveldosaugininkų leidimo, turės būti naudojamos tam tikros medžiagos ir laikomąsi kitų nustatytų reikalavimų. Žinomas ne vienas atvejis, kai tokie objektai apleisti merdi. „Norėčiau, kad iš senovės išlikęs palikimas, kurį saugome ir puoselėjame, išliktų. Būtų smagu, kad ne tik paprastiems gyventojams tai rūpėtų, bet ir tiems, kurių sprendimai kartais gali daug nulemti“,- pasakojo Marytė Undzėnienė.

Visos lėšos, kurios yra investuojamos į koplyčią, yra asmeninės, aukojamos žmonių. Tiesa, ne tik skrebiškiečių: dosniai aukoja ir aplinkinių kaimų gyventojai, išvykę kraštiečiai ir tie, kuriems koplyčia yra svarbi.