Niekada nenukabinkite nosies

Prieš 20 me­tų Jūs, Iri­na, su vy­ru ir tre­jų me­tu­kų duk­ry­te Ilo­na ant tė­čio pe­čių iš Bal­ta­ru­si­jos at­si­kraus­tė­te gy­ven­ti į Lie­tu­vą, į Nau­sė­džius. Ko­dėl?

Bir­žų kraš­te, Ži­liš­kiuo­se, bu­vo ma­no tė­ve­lio Bro­niaus Grins­kio gim­ti­nė. Mums, jau­niems, ta­da at­ro­dė, kad Lie­tu­va kaip tik ta ša­lis, ku­ri pa­lan­ki įsi­tvir­tin­ti, įleis­ti šak­nis ir pra­si­gy­ven­ti. Lie­tu­vo­je 1999 me­tais ir­gi ra­do­me chao­są, griu­vo ko­lū­kiai ir t. t., bet šis chao­sas at­ro­dė mums pa­lan­kes­nis, priim­ti­nes­nis, tei­kian­tys vil­ties už anuos, tuo­me­ti­nius bal­ta­ru­siš­kus chao­sus.

Lai­ko tuš­čiai ne­lei­do­te. Iš pir­mų die­nų pra­dė­jo­te mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos ir ap­si­spren­dė­te rink­tis že­mės ūkį, ūki­nin­kau­ti.

Ku­rio­je ša­ly­je gy­ve­ni, ta kal­ba ir tu­ri kal­bė­ti. Sten­giau­si kuo grei­čiau iš­mok­ti lie­tu­viš­kai. Ka­bi­no­mės į že­mę. Nau­sė­džiai nuo Bir­žų nu­to­lę ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų, mies­te dar­bo neieš­ko­si.

Pa­si­rin­ko­te gy­vu­li­nin­kys­tę. Pie­ni­nin­kys­tės ūky­je tu­rė­jo­te 100 gal­vi­jų. Ūkis ta­po Jū­sų gy­ve­ni­mo da­li­mi. Bet nuo šių me­tų, po 20 me­tų, Iri­na Ša­ku­ro – ne­be ūki­nin­kė. Fer­mos tuš­čios. Lik­vi­duo­ti ūkį skaus­min­gas spren­di­mas?

Mes pa­var­go­me ko­vo­ti, ti­kė­tis ir lauk­ti. Ar mes vie­ni? To­kių ūki­nin­kų šian­dien Lie­tu­vo­je dau­gy­bė. Man šiau­šia­si plau­kai, kiek Lie­tu­vo­je su­dau­žy­tų ūki­nin­kų šei­mų, li­ki­mų. Įgy­to tur­to neuž­ten­ka pa­deng­ti sko­loms. Svei­ka­tos ne­bė­ra, o įsi­dar­bin­ti pen­kias­de­šimt­me­čiams nė­ra kur. Mes pa­čiu lai­ku ūkio at­si­sa­kė­me. Tai skaus­min­ga. O iš ki­tos pu­sės tai sa­vo­tiš­ka gy­ve­ni­mo pa­tir­tis. Aš nie­ka­da ne­nu­ka­bi­nu no­sies...

Keis­ki­me po­kal­bio te­mą. Su vy­ru au­gi­na­te gra­žią šei­mą. Au­gi­na­te ne vien­tur­tę Ilo­ną, bet ir sū­nų Ig­ną, duk­rą Ive­tą, sū­nų Il­ją. Vai­kai – iš­skir­ti­niai, ta­len­tin­gi. Kuo jie šie­met džiu­gi­na?

Vy­res­nė­lė Ilo­na bai­gia Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­tą, bū­si­mo­ji gy­dy­to­ja. Ig­nas stu­di­juo­ja Edin­bur­go uni­ver­si­te­te, Ive­ta šiais me­tais pra­dė­jo lan­ky­ti "Sau­lės" gim­na­zi­ją. Mū­sų pa­ts pa­čiau­sias Il­ja dar pra­di­nu­kas, bet ir­gi džiau­gia­mės jo pa­sie­ki­mais – Il­ja pa­te­ko į "Dai­nų dai­ne­lės" ant­rą­jį eta­pą.

Iri­na, Jūs kaip ir kiek­vie­na mo­ti­na, la­bai karš­tai my­li­te sa­vo vai­kus. Ar la­bai sun­ku bu­vo prieš pen­ke­rius me­tus į Kau­no KTU gim­na­zi­ją iš­leis­ti sa­vo Ig­ną. Jis ta­da bu­vo toks ma­žas...

Taip, be ga­lo my­liu sa­vo vai­kus ir lin­kiu jiems vi­so ko ge­riau­sio. Bet ma­no mei­lė ne ak­la – su­pran­tu, kad jie tu­ri siek­ti, to­bu­lė­ti. Ir jei­gu tik at­si­ran­da ga­li­my­bė to­bu­lė­ti, mo­ti­nai nuo­dė­mė lai­ky­ti vai­ką prie sa­vęs, o vai­kui nuo­dė­mė ne­pa­si­nau­do­ti to­kiu šan­su. Ma­ne su­pra­to ne vi­si, su­lau­kiau prie­kaiš­tų: ko­kia aš mo­ti­na, kad vai­ką taip anks­ti iš­stū­miau iš na­mų... Su­ti­ki­te: mes vi­sos mo­ti­nos. Tas ne­ri­mas, at­sa­ko­my­bė už vai­kus nie­kur ne­dings, kol mū­sų šir­dys plaks. Džiau­gia­mės: mū­sų Ig­nui Kau­no KTU gim­na­zi­jo­je la­bai se­kė­si, jis da­ly­va­vo ir ta­po ne vie­no tarp­tau­ti­nio kon­kur­so pri­zi­nin­ku. Sėk­mė jam at­vė­rė var­tus į pla­tų pa­sau­lį – jis jau stu­di­juo­ja už­sie­ny­je. Jis tu­rė­jo ga­li­my­bę rink­tis iš ke­tu­rių uni­ver­si­te­tų, bet pa­si­rin­ko Edin­bur­go uni­ver­si­te­tą, nes šis uni­ver­si­te­tas jam su­tei­kė sti­pen­di­ją.

Iri­na, šie me­tai bu­vo iš­šū­kis ir Ta­vo va­do­vau­ja­mam mo­te­rų šo­kių ko­lek­ty­vui "Lie­pa". Jūs kon­cer­ta­vo­te tarp­tau­ti­nia­me fes­ti­va­ly­je Pra­ho­je. Ats­to­va­vo­te ne tik Bir­žų ra­jo­ną, bet ir Lie­tu­vą. Gast­ro­lių ini­cia­to­rė – Jūs. Ar sun­ku bu­vo mo­te­ris įti­kin­ti?

Ko­lek­ty­vui tai bu­vo di­džiu­lis iš­ban­dy­mas ir iš­šū­kis. Ruo­šė­mės ir iš­vy­ko­me. Mo­te­rys ma­ni­mi ir sa­vi­mi pa­ti­kė­jo. Įti­kin­ti tu­rė­jau. Juk gy­ve­na­me kai­me, kam mes įdo­mūs, kam rei­ka­lin­gi? Bet jei­gu ga­li ki­ti, ga­li­me ir mes, kai­mie­tės. Rei­kia tik pa­ti­kė­ti sa­vo sva­jo­ne, kad nie­ko nė­ra neį­ma­no­mo...

Ko pa­lin­kė­tu­mė­te tiems, ku­riems šian­dien svy­ra ran­kos?

Jei­gu Die­vas Jums už­trenks du­ris, tai bū­ti­nai ati­da­rys lan­gą. Tai ir lįs­ki­te pro tą lan­gą. Gy­ve­ni­me ne­bū­na taip, kad ne­liks pa­sku­ti­nio šan­so, rei­kia tik pa­ma­ty­ti ir pa­si­nau­do­ti tuo pa­sku­ti­niu šan­su.