2020 m. birželio 16 d. sukanka metai, kai urna su Jono Meko (1922-2019) pelenais atgulė lietuviškose, kukliose gimtojo Semeniškių kaimo kapinaitėse šalia tėvo Povilo Meko ir motinos Elzbietos Mekienės.
Prisimenant tą, kuris niekuomet neišsižadėjo lietuviškų šaknų, nors didžiąją gyvenimo dalį gyveno JAV (iš Lietuvos emigravo būdamas 22 metų, Niujorke mirė sulaukęs 97), skelbiame evangelikų reformatų kunigės Sigitos Veinzierl pamokslą, skirtą Jono Meko laidotuvių pamaldoms, skaitytą Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčioje 2019 m. birželio 16 d.
95-oji Dovydo psalmė
Šiandieną, brangieji, girdime psalmę, kurią daugel metų skaitau labai įvairiom progom: laidotuvių, mirusiųjų prisiminimui, o dažnai ir pamaldose, mąstant apie amžinybę. Iš tiesų, Dievas yra amžinas, tačiau žmogus… Kaip yra su žmogumi? Šiandieną matome ir čia, šiandien, pelenus žmogaus, kuris yra artimas, kuris yra tėvas, senelis, brolis, pusbrolis. Tačiau yra ir pasaulio žmogus. Yra žinomas plačiai, ne tik Biržų krašte, Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Žinia, jis jau dulkėmis parkeliavo į savo tėviškę. Graži labai citata viena, kurią noriu šiandien pacituoti iš gerbiamo Jono Meko. Jis yra taip sakęs: „Iš žemės ir dangaus atėjom, į dangų ir žemę grįšim, nebent pakeliui pasiklysim.“ Kaip gražiai ir prasmingai pasakyta. Šiandiena noriu kalbėti ne tik apie dulkes, noriu kalbėti apie sugrįžimą. Noriu kalbėti apie viltį, kurią Viešpats mums paliko. Iš tiesų, laiške labai aiškiai kalba, jog Dievui viena diena nieko nereiškia. Ta žmogiškoji diena, kuri yra mums svarbi. Ir tūkstantis metų lyg viena diena. Dievui tūkstantis metų – lyg akimirka. Tai kas gi mes esame toje akimirkoje? Lyg viena diena nuėjusi, lyg viena nakties sargyba. Tu užbaigi žmonių gyvenimą miegu,…kuri auštant išdygsta, sužaliuoja ir sužydi. Tada nuvysta ir nudžiūsta. Taip nuvysta mūsų gyvenimai, taip nuvysta mūsų kūnai, taip… Išorėje lyg ir džiūstame, tačiau žmogus nėra vien kūnas. Žmogus nėra vien pelenai. Žmogus nėra vien dulkės. Dievas žmogui dar davė dvasią. Įkvėpė tą gyvybės kvapą, kad jisai…,kad jisai pažintų tą dvasią, savo Dangiškąją tėvynę. Ir mes, krikščionys, turime siekti. Turime prisiminti. Turime nuolat gręžtis – atminti tą kelią į savo Dangiškąją tėvynę. Bemaž 2010 metais, kai gerbiamas Jonas Mekas vaikščiojo savo tėviškės takais ir nuėjęs, nuvykęs į Semeniškių kaimą, kurio nėra nei kaimo, nei trobos, per žoles braudamasis, jis atrado, net neatrado, jis žinojo kelią. Ir kai vienas iš giminaičių paklausė – kaip tu gali atsiminti tą kelią? – jisai atsakė: „Kaip aš galiu pamiršti taką? Ten mano tėviškė.“ Lygiai taip mes, brangieji, negalime pamiršti tako, kur mūsų dvasinė, kur mūsų dvasios tėviškė, mums, krikščionims. Mums, tikintiems mūsų Dangiškąjį Tėvą. Žinia, psalmėje girdime ir labai aštrų žodį, kad esame Dievo įniršio bauginami. Taip, iš tiesų ta baimė kartais persmelkia mus labai giliai ir kartais toje baimėje mes įgauname ir… Ne duok Dieve, mirsime su ta baime. Nes Viešpats netrokšta, kad mes bijotume. Viešpats trokšta, kad gręžtumės į Jį, kad ieškotume to kelio į tėviškę. Kad nepasiklystume tarp žemės ir dangaus, tačiau ieškotume, kol yra laikas čia, žemėje. Ne veltui Mozė prašo Dievo: „Tad mokyk mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį.“ Žinia, kelias kažkada baigiasi. Žinia, diena kažkada baigiasi. Žinia, gyvenimas yra suskaičiuotas dienomis, valandomis ir minutėmis. Čia, žemėje. Tačiau kelias į Dievą, kelias į savo dangiškus namus, į mūsų dangiškus namus iš tiesų yra suskaičiuotas akimirkomis, kuomet mes čia gyvename. Gyvename viltim. Gyvenam meile. Gyvenam tikėjimu. Dažnai galvojam, ką nusinešime ten. Dievo žodis mums sako labai aiškų ir paprastą atsakymą: „Nusinešime tai, kiek turėjom: Dievui ir savo tarnui.“ Dievo žodis mums rodo ir primena, jog pats didžiausias įsakymas, visi pranašai, visas Dievo žodis telpa į vieną įsakymą: „Mylėk Dievą visa širdim, o savo artimą kaip pats save.“ Taigi, šiandieną, kuomet artimieji prisimena ir liūdi dėl iškeliavusio brangaus žmogaus, kuomet mes liūdime prisimindami velionį, kuris buvo ir Biržų krašto garbės pilietis, ir yra juo šiandien, prisimindami savo gyvenimus, mokydamiesi skaičiuoti savo dienas, prisiminkime tą, kuris mums davė gyvenimą. Tą, kuris ypatingai skaičiuoja mūsų dienas. Tą, kuris atsiuntė sūnų į žemę, kad jis gyventų ir mirtų už kiekvieną iš mūsų. Dar gi. Kuomet pasiėmęs sūnų pas save, atsiuntė šventą dvasią, kad toji šventa dvasia mus lydėtų, mus mokytų, mus auklėtų ir būtų tarpe mūsų. Šiandieną dar viena ypatinga diena Bažnyčiai. Tai yra Šventos Trejybės šventė. Kuomet mes suvokiame, jog Dievas, mūsų Tėvas, atsiuntė patį brangiausią, tą, ką galėjo atsiųsti į žemę – savo sūnų, kad jis mirtų, o mes gyventume. Ne laikinai, o amžinai. Pasiėmęs sūnų, kaip ir žadėjo, atsiuntė dvasią. Ir ta dvasia šiandien, kurią turime mes, mus veda gyventi. Jei gyvensim dvasioje, iš tiesų, nepaklysim. Ir anot, gerbiamo Jono, grįšim į tą tėviškę, radę tikrą kelią. Radę tą kelią, kur yra mūsų pradžia, kur yra mūsų ne tik kūniškasis, bet ir dvasinis likimas, mūsų dvasinė tėviškė danguje. Taigi, to linkiu šiandieną mums visiems, jums, artimieji, prisimenant brangų ir mylimą. Mums visiems prisimenat gerbiamą Biržų rajono pilietį. Pasaulio gerbiamą žmogų. Tą, kuris savo darbais liudijo gyvenimą. Tą, kuris niekuomet neišsižadėjo savo tėviškės – Semeniškių – savo šaknų. Tą, kuris ir šiandieną mus moko paprastumo, meilės artimui. Meilės ir aistros savo darbui, savo pašaukimui. Pasakysiu: mokykimės, sekime. Pasiimkime tai, kas mus iš tiesų palaikytų šiame gyvenime. Kad nepaklystume. Kad susitiktume. Ne čia, bet mūsų dangiškoje tėviškėje. Pasiruoškime. Amen.
Pamokslo tekstą 2019 m. birželio 19 d. iššifravo ir užrašė Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro vyresn. bibliotekininkas Evaldas Timukas. Fotografija Felikso Grunskio.