ADOLFO MEKO VAIKYSTĖS LABIRINTAI

R. Paliulienės archyvo nuotr.
J. ir A. Mekai su savo mama (straipsnio autorės probobute).
„Miela mama. <...>. Tu mus užauginai gerais žmonėm.<..>. Labai dažnai apie tave galvojam ir visus gerai prisimenam. <...>. Mes dažnai kalbam tarp savęs, kad mes tik todėl abu laimingi, kad mums tik todėl vis sekas kad mes buvom gerai užauginti. Kad ir neklausydavom kai kada, kas buvo mamos arba tatas sakyta, įėjo giliai į širdį“ – tai ištrauka iš J.Meko laiško mamai.

Ypatinga proga

Šiais metais rugsėjo 30 dieną minėsime mūsų kraštiečio, gyvenusio JAV, garsaus filmų kūrėjo, Bardo koledžo (JAV) profesoriaus, redaktoriaus, aktoriaus, keleto prozos knygų autoriaus Adolfo Meko (1925.09.30-2011.05.31) 100-ųjų gimimo metinių jubiliejų, kuriam ir skiriamas šis straipsnis.

Straipsnyje remiuosi Jono ir Adolfo Mekų rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotomis mintimis apie jų vaikystę ir gyvenimą tėvų namuose.

Iki šiol Lietuvoje Adolfo Meko asmenybei dėmesio buvo skiriama mažiau, nei jo vyresniajam broliui Jonui Mekui (1922.12.24-2019.01.23), su kuriuo jie kartu išvyko iš Lietuvos, gyveno Vokietijos karo pabėgėlių stovyklose ir Amerikoje. Lietuvos spaudoje bei akademinėje literatūroje Elzbietos ir Povilo Mekų santykiams su savo vaikais iki šiol taip pat nebuvo skirta pakankamai dėmesio, nors tėvai dažnai prisimenami pačių Jono ir Adolfo Mekų kūryboje.