Lie­tu­vą pa­žin­ti pa­no­ru­siems sa­va­no­riams pa­tin­ka Bir­žai

„Bir­žie­čių žo­dis“ pa­kal­bi­no du sa­va­no­rius, ku­rie kas­ryt sku­ba į Bir­žų kraš­to mu­zie­jų „Sė­la“. Tai iš Uk­rai­nos at­vy­kęs Alek­sand­ras Fro­lo­vas (Olek­sandr Fro­lov) ir sa­kart­ve­las (Gru­zi­ja) Gior­gi Ni­nos. Jau­ni vy­rai pa­sa­ko­jo sie­kian­tys to­bu­lin­ti ang­lų ar lie­tu­vių kal­bų ži­nias, pa­žin­ti Lie­tu­vos kul­tū­rą, jos tra­di­ci­jas.

Gru­zi­ną už­bū­rė lie­tu­vių kal­bos skam­be­sys

Gior­gi Ni­nos sa­ve lai­ko sa­kart­ve­lu (gru­zi­nu), ku­rio pro­tė­viai ki­lę iš Grai­ki­jos. Įsi­kū­rę ry­ti­nė­je Gru­zi­jos (Sa­kart­ve­lo) da­ly­je, jie kal­nuo­se, Isi­nan­da­li kai­me, pa­sta­tė Šv. Mer­ge­lės Ma­ri­jos or­to­dok­sų baž­ny­čią, kur tra­di­ciš­kai rugp­jū­čio mė­ne­sio pra­džio­je į pa­mal­das su­si­ren­ka vi­sa gi­mi­nė. Gior­gi (Geor­gi­jus) pa­sa­ko­jo, jog ry­ti­nė Gru­zi­ja – vy­ni­nin­kys­tės re­gio­nas. Jo gim­ta­ja­me kai­me yra net pen­kio­li­ka vy­ni­nių. Kai­mas dar ypa­tin­gas ir tuo, jog tu­ri to­kio pat var­do vy­ną, ku­ris ga­mi­na­mas lai­kan­tis ES rei­ka­la­vi­mų. Se­niau vy­nas bu­vo lai­ko­mas mo­li­niuo­se in­duo­se (am­fo­ro­se). Ta­čiau kraš­tą sueu­ro­pin­ti sten­gę­sis prin­cas Alek­sand­ras 19 a. įkū­rė pir­mą­ją vy­no ga­myk­lą, kur gė­ri­mas bu­vo im­tas pils­ty­ti į bu­te­lius.

Geor­gi­jus sa­kė ran­dan­tis daug pa­na­šu­mų tarp sa­vo gim­to­jo Isi­nan­da­li kai­mo ir Bir­žų. Abu kraš­tai tu­rė­jo sa­vo gar­sius di­di­kus – Bir­žai ku­ni­gaikš­čius Rad­vi­las, Isi­nan­da­li kai­mo gy­ven­to­jai ger­bia prin­cą Alek­sand­rą. Abu kraš­tai tu­ri pui­kius mu­zie­jus bei ga­li di­džiuo­tis gra­žia gam­ta. Isi­nan­da­li kai­me taip pat vyks­ta ne­ma­žai kul­tū­ri­nių ren­gi­nių, vie­nas jų – tarp­tau­ti­nis kla­si­ki­nės mu­zi­kos fes­ti­va­lis, pri­me­nan­tis Švei­ca­ri­jo­je or­ga­ni­zuo­ja­mą pa­na­šų ren­gi­nį.

Geor­gi­jus sa­ve lai­ko tiek gru­zi­niš­ko­sios, tiek pro­tė­vių do­va­no­tos grai­kiš­ko­sios kul­tū­ros at­sto­vu. Be jo­kių abe­jo­nių jau­nas vy­ras sa­vo Tė­vy­ne va­di­na Gru­zi­ją (Sa­kart­ve­lą), ku­rio­je gi­mė ir užau­go. Ten, bai­gęs vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, stu­di­ja­vo žur­na­lis­ti­ką. O no­rė­da­mas bū­ti ne­prik­lau­so­mu, iš­vy­ko į Len­ki­ją, kur bai­gė me­no va­dy­bos stu­di­jas, ra­šė apie ren­gia­mas pa­ro­das. Geor­gi­jus la­bai mėgs­ta ke­liau­ti, yra pa­bu­vo­jęs aš­tuo­nio­li­ko­je ša­lių. Ke­ti­na stu­di­jas tęs­ti Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se. Ta­čiau Lie­tu­vą lai­ko vie­na iš my­li­miau­sių, į ku­rią at­vy­ko jau ket­vir­tą­jį kar­tą. Čia anks­čiau yra vie­šė­jęs kar­tu su sa­vo šei­ma. Geor­gi­jus kal­bė­jo, jog Lie­tu­vo­je jis la­bai ge­rai jau­čia­si, jį ža­vi lie­tu­vių kal­bos skam­be­sys, to­dėl nu­ta­rė ją iš­mok­ti. Vy­ras ran­da ir ša­lių is­to­ri­nių pa­na­šu­mų – Lie­tu­vą ir Gru­zi­ją vie­ni­ja ko­va už lais­vę. Pa­sak Geor­gi­jaus, kai jis stu­di­juo­ja 20 a. Lie­tu­vos is­to­ri­ją, at­ro­do, jog var­to Gru­zi­jos is­to­ri­jos pus­la­pius. Mo­ky­da­ma­sis lie­tu­vių kal­bos, Geor­gi­jus ran­da ir kal­bi­nių pa­na­šu­mų. Pa­vyz­džiui, mū­sų žo­dis „muš­ti“ gru­zi­nų kal­ba reiš­kia „kumš­tis“.

Sve­čias jau spė­jo pa­ra­gau­ti ir lie­tu­viš­ko „Vo­ru­tos“ vy­no. Ly­gin­da­mas su gru­zi­niš­ku, pa­ju­to vi­sai ki­to­kią ga­my­bos tech­no­lo­gi­ją. Geor­gi­jui pa­tin­ka Lie­tu­vo­je ke­pa­mi ki­bi­nai ir, ži­no­ma, vie­ną kar­tą ra­gau­tas bir­žie­tiš­kas alus.

Geor­gi­jus pri­si­pa­žįs­ta esąs „pri­klau­so­mas nuo lie­tu­vių kal­bos“, ku­rios skam­be­sys jį tie­siog už­bū­ręs. Tai mo­ty­vuo­ja mo­ky­tis kal­bė­ti lie­tu­viš­kai. Geor­gi­jus tvir­ti­na, jog Lie­tu­vo­je jau­čia­si sau­giai, pa­si­ti­ki mū­sų žmo­nė­mis. Taip ma­no ir jo šei­ma. Sve­čias la­bai džiau­gia­si Bir­žų kraš­to gam­ta ir... „Port­fo­lio“ me­no ga­le­ri­ja, ko­kios ras­ti ma­ža­me mies­tu­ke ne­si­ti­kė­jęs. Taip pat mie­lai lai­ką lei­do Bir­žų At­vi­ro­je jau­ni­mo erd­vė­je. Geor­gi­jus la­bai ge­rai kal­ba ang­liš­kai, ne­blo­gai mo­ka len­kų ir vo­kie­čių kal­bas.

No­ri pa­žin­ti Eu­ro­pos Są­jun­gą ir ge­riau iš­mok­ti ang­lų kal­bą

Drau­gų Sa­ša va­di­na­mas Uk­rai­nos pi­lie­tis Alek­sand­ras Fro­lo­vas, tu­rin­tis to­to­rių, ru­sų, Ku­ba­nės ka­zo­kų, len­kų, vo­kie­čių ir uk­rai­nie­čių krau­jo, bend­rau­ja ru­sų, uk­rai­nie­čių ir ang­lų kal­bo­mis, su­pran­ta len­kų ir bal­ta­ru­sių šne­ką. Jis at­vy­ko iš Uk­rai­nos Do­nec­ko mies­to. Ten gi­męs ir ne­se­niai 29 me­tų su­lau­kęs Alek­sand­ras, pa­klaus­tas apie iš­si­la­vi­ni­mą, grei­tai iš­var­di­ja: in­ži­nie­rius–tech­no­lo­gas, bu­hal­te­ris ir jau­nes­ny­sis lei­te­nan­tas. Jis pa­sa­ko­ja apie ša­lies pa­sku­ti­nių me­tų pa­tir­tis, žu­vu­sius žmo­nes, pa­ste­bi, jog ne­ma­žai jau­nų žmo­nių iš Do­nec­ko iš­va­žiuo­ja gy­ven­ti į Ru­si­ją dėl to, jog ten jiems pa­rū­pi­na­mas gy­ve­na­mas plo­tas, dar­bas, iš­duo­da­mi do­ku­men­tai, su­tei­kia­ma pi­lie­ty­bė. Pats Alek­sand­ras pri­si­pa­žįs­ta ne­my­lin­tis po­li­ti­kos, sa­ve va­di­na kos­mo­po­li­tu ir pro­fe­sio­na­liu ke­liau­to­ju, mėgs­tan­čiu bū­ti kraš­tuo­se, kur nė­ra ka­ro. Jo gy­ve­ni­mo tiks­las – šei­ma, vai­kai.

Ke­liau­ti mėgs­tan­čiam Alek­sand­rui yra te­kę pa­gy­ven­ti ir Ru­si­jo­je, Kau­ka­zo ša­ly­se, Gru­zi­jo­je, Azer­bai­dža­ne, te­kę lan­ky­tis Veng­ri­jo­je ir Aust­ri­jo­je. Į Lie­tu­vą Alek­sand­ras at­vy­ko, no­rė­da­mas ge­riau pa­žin­ti Eu­ro­pos Są­jun­gą bei iš­mok­ti ang­lų kal­bos. Jau­nas vy­ras nu­ste­bo, kad čia su­ti­ko ne­ma­žai lie­tu­vių, ga­lin­čių kal­bė­ti ru­siš­kai. Se­niau apie mū­sų ša­lį jis ži­no­jo tik tiek, kad tai vie­na iš TSRS res­pub­li­kų su sos­ti­ne Vil­niu­mi, krep­ši­nin­ku Sa­bo­niu ir Uk­rai­nos bei Ru­si­jos krep­ši­nio ko­man­das tre­ni­ra­vu­siu Ri­mu Girs­kiu.

Alek­sand­ras pa­ste­bė­jo, jog Lie­tu­vo­je yra la­bai tvar­kin­ga, šva­ru. Jam pa­tin­ka mū­sų „ma­ža ša­lis“, ku­rio­je iš vie­nos pu­sės į ki­tą ne­rei­kia va­žiuo­ti ke­lių pa­rų.

Alek­sand­ras pa­ste­bė­jo, jog daug žmo­nių iš­va­žiuo­ja iš Lie­tu­vos ki­tur gy­ven­ti ir dirb­ti. Pa­sak sve­čio, ša­liai yra la­bai ne­ge­rai, kai ją pa­lie­ka jau­ni­mas.