Lebeniškių cerkvės bokšte – alpinistas ir rašytojas

Re­gi­nos VAI­ČE­KO­NIE­NĖS nuo­tr.
Le­be­niš­kių Šv. kan­ki­nio Ni­kand­ro cerk­vė.
Dau­giau kaip pu­sę am­žiaus ne­ma­tęs meist­rų, Le­be­niš­kių Šv. kan­ki­nio Ni­kand­ro cerk­vės bokš­tas su­lau­kė pa­gal­bos. Du meist­rai, al­pi­nis­tas Kęs­tu­tis ir ra­šy­to­jas Al­gi­man­tas, vi­są sa­vai­tę tvar­kė var­pi­nę. Var­pi­nė­je jau žio­jė­jo dvi sky­lės. Pro jas į cerk­vės vi­dų sun­kė­si van­duo.

Kle­bo­no Fio­do­ro rū­pes­čiai ir pla­nai

Prieš ket­ve­rius me­tus Le­be­niš­kių Šv. kan­ki­nio Ni­kand­ro pa­ra­pi­ja su­lau­kė nau­jo kle­bo­no. Iš Vil­niaus ti­kin­tie­siems pa­tar­nau­ti or­to­dok­sų (sta­čia­ti­kių) vys­ku­pi­ja at­siun­tė ku­ni­gą Fio­do­rą Gu­ri­lio­vą. Jau­nas dva­si­nin­kas nuo pat pir­mų die­nų pra­dė­jo bur­ti ne­gau­sią bend­ruo­me­nę, daž­niau lan­ky­ti šį ato­kų kraš­tą, bend­rau­ti su žmo­nė­mis.

– Po ku­ni­gys­tės šven­ti­mų tar­na­vau Vil­niu­je. At­vy­ki­mas į Vi­sa­gi­no de­ka­na­tą (šiam de­ka­na­tui pa­val­di ir Le­be­niš­kių pa­ra­pi­ja) man la­bai pui­ki pra­kti­ka. Tar­nau­ju še­šių pa­ra­pi­jų ti­kin­tie­siems. Kur ma­ne pa­siun­tė, ten ir tu­riu gi­lin­tis į pro­ble­mas. Cent­ras – Pa­ne­vė­žio Kris­taus pri­si­kė­li­mo cerk­vė. Šie­met at­li­ko­me ir šios cerk­vės kos­me­ti­nį re­mon­tą. Ma­no mi­si­ja – iš­sau­go­ti vi­sų cerk­vių au­ten­tiš­ku­mą. Jų gra­žin­ti ne­no­riu, bet no­riu, kad jos iš­lik­tų, sto­vė­tų ir tar­nau­tų ti­kin­tie­siems. Baž­ny­čia at­si­ran­da, kai bū­na rei­ka­lin­ga ir nyks­ta, jei­gu ji tam­pa ne­rei­ka­lin­ga. Le­be­niš­kių cerk­vė – rei­ka­lin­ga, – "Bir­žie­čių žo­džiui" kal­bė­jo kle­bo­nas Fio­do­ras Gu­ri­lio­vas.

Kle­bo­nas Fio­do­ras Gu­ri­lio­vas, ar­ba kaip ti­kin­tie­ji sa­ko tė­vas Fio­do­ras, gi­męs Mask­vo­je. Fi­zi­kų šei­mo­je. 1990 me­tais su tė­vais at­vy­ko ir ap­si­gy­ve­no Vil­niu­je. "Bir­žie­čių žo­džiui" ku­ni­gas pa­sa­ko­jo: jo tė­vai fi­zi­kai gy­ve­ni­mą au­ko­ja ti­kin­čių­jų bend­ruo­me­nei: tė­vas bu­vo įšven­tin­tas į ku­ni­gus, o mo­ti­na – li­tur­gi­nių dra­bu­žių siu­vė­ja.

Praė­ju­sį ant­ra­die­nį at­vy­kęs pa­si­do­mė­ti, kaip se­ka­si meist­rams, kle­bo­nas Fio­do­ras su dar­bo dra­bu­žiais su­ko­si dar­bų ver­pe­te.

– Meist­rai dir­ba už at­ly­gi­ni­mą, tai tal­ki­nu jiems tik pra­bė­gom. Bet ta­da, kai pa­ra­pi­jie­čiai dir­ba sa­va­no­riš­kai, kar­tu su jais dar­buo­juo­si ir aš. Šią va­sa­rą šie meist­rai, Kęs­tas ir Al­gi­man­tas, tvar­ko ir ki­tas Vi­sa­gi­no de­ka­na­to cerk­ves. Į Le­be­niš­kius meist­rai sa­vai­tei at­sku­bė­jo iš In­tur­kės cerk­vės. Dar­buo­sis sa­vai­tę. Re­mon­tas bu­vo la­bai rei­ka­lin­gas. Prieš ke­le­rius me­tus už­li­pau ant cerk­vės sto­go ir var­pi­nės bokš­te ra­dau dvi sky­les. Pro jas į cerk­vę sun­kia­si van­duo. Me­die­na iš­pu­vu­si, kei­čia­me nau­ja, – pa­sa­ko­jo kle­bo­nas Fio­do­ras.

Dva­si­nin­kas su­si­rū­pi­nęs: cerk­vės sto­gas ir­gi pa­rū­di­jęs. Pra­kiurs. La­bai no­rė­tų­si sto­gą per­da­žy­ti. Nu­da­žius sto­gą, tek­tų lo­py­ti ir sie­nas. Pro kiau­ras sie­nas į cerk­vę ver­žia­si drėg­mė. Prieš da­žy­mą bū­ti­na bū­tų rū­dis nu­plau­ti. Prob­le­ma, iš kur gau­ti lė­šų. Ir van­dens. Ge­gob­ras­tuo­se, pa­vyz­džiui, kiek­vie­ną ry­tą van­de­nį vež­da­vo ūki­nin­kas. Rei­kė­tų tvar­ky­ti ir cerk­vės tvo­rą. Gąs­di­na ir įski­lu­si sto­ra lie­pa. Ją rei­kia nu­pjau­ti. Me­dis pa­vo­jin­gas. Jei­gu per aud­rą lie­pa virs ant cerk­vės, tai su­dau­žys var­pi­nės bokš­tą.

– Or­to­dok­sų bend­ruo­me­nės sa­va­no­riai iš Vo­kie­ti­jos su šei­mo­mis va­ži­nė­ja po Eu­ro­pą ir re­mon­tuo­ja me­di­nes cerk­ves. Tik kur juos ap­gy­ven­din­ti? Tek­tų pa­si­rū­pin­ti mai­ti­ni­mu. Ne­ži­nau, pa­vyks ar ne­pa­vyks? – atei­ties pla­nais da­li­no­si dva­si­nin­kas.

Pa­sak dva­si­nin­ko, šie­met Le­be­niš­kių cerk­vės re­mon­tui lė­šas sky­rė Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė (meist­rų at­ly­gi­ni­mams), o sta­ty­bi­nės me­džia­gos pirk­tos iš Vi­sa­gi­no de­ka­na­to pa­ra­pi­jie­čių au­kų.

Ant bokš­to al­pi­nis­tas ir ra­šy­to­jas

– Meist­rai cerk­ves re­mon­tuo­ja nuo praė­ju­sių me­tų. Ge­ri, ne­pap­ras­ti meist­rai. Jie ne­si­kei­kia. Lais­va­lai­kiu ko­pia į kal­nus, kny­gas ra­šo. Kęs­tu­tis – iš Anykš­čių, o Al­gi­man­tas – iš Pas­va­lio kraš­to, – su­pa­žin­di­no su meist­rais ku­ni­gas Fio­do­ras.

Anykš­tė­nas Kęs­tu­tis Ši­pa­lis ir pa­sva­lie­tis Al­gi­man­tas Sta­li­lio­nis – meist­rai pro­fe­sio­na­lai. Aukš­ta­li­piai. Ke­lis de­šimt­me­čius drau­ge dar­buo­ja­si sta­ty­bo­se, re­mon­tuo­ja baž­ny­čias, cerk­ves.

– Va­sa­rą – sta­ty­bo­se, o žie­mą – ar­chy­vuo­se. Iš ra­šy­mo ne­pra­gy­ven­si, – pa­sa­ko­ja Pas­va­lio kraš­to is­to­ri­jos rin­kė­jas ir po­pu­lia­rin­to­jas, tri­jų kny­gų au­to­rius Al­gi­man­tas Sta­li­lio­nis.

Al­gi­man­tui šis kraš­tas pa­žįs­ta­mas. Prieš 25 me­tus ke­lia­vęs dvi­ra­čiu po šias apy­lin­kes. Ne at­si­tik­ti­nai. Al­gi­man­tą su­do­mi­no Pum­pė­nų se­niū­ni­jo­je ras­ti įdo­mūs ak­mens kry­žiai. Paaiš­kė­jo, kad jų meist­rai – le­be­niš­kie­čiai ak­men­ta­šiai.

– Re­mon­tas ne­su­dė­tin­gas. Bet vi­suo­met įdo­mu pri­si­lies­ti prie šven­tų da­ly­kų. Šia­me kraš­te aš pir­mą kar­tą, – pa­sa­ko­jo dar­bų va­do­vas Kęs­tu­tis Ši­pa­lis. Sen­ti­kis ir pu­siau že­mai­tis. Al­pi­nis­tas. Kęs­tu­tis "Bir­žie­čių žo­džiui" pra­si­ta­rė ir apie nau­ją sa­vo su­ma­ny­mą, – Anykš­čiuo­se ku­rian­tis dirb­ti­nio lai­pio­ji­mo uo­lą.

Dvy­nė Vil­niu­je

Meist­rų dar­bu pa­ten­kin­tas ir Le­be­niš­kių pa­ra­pi­jos se­niū­nas Vla­di­mi­ras Ria­bo­vas.

– Cerk­vės var­pas šau­kia mal­dai, su­tin­ka ir pa­ly­di mi­ru­siuo­sius. Bet jam gre­sia di­de­lis pa­vo­jus. Grės­mę ke­lia ši lie­pa. Aud­ra ga­li ją nu­vers­ti tie­siai ant var­pi­nės ir re­mon­to kaip ne­bū­ta, – pa­ra­pi­jos kle­bo­nui Fio­do­rui pri­ta­ria ir cerk­vės se­niū­nas Vla­di­mi­ras Ria­bo­vas.

Le­be­niš­kių Šv. kan­ki­nio Ni­kand­ro cerk­vė sta­ty­ta 1909 me­tais pirk­lio I. Mar­ko­vo lė­šo­mis (5000 rub­lių). Lapk­ri­čio mė­ne­sį cerk­vė­je – iš­kil­mės. Ti­tu­li­niai Šv. kan­ki­nio Ni­kand­ro at­lai­dai.

Ku­ni­gas Fio­do­ras Gu­ri­lio­vas at­krei­pia dė­me­sį: Le­be­niš­kių šv. kan­ki­nio Ni­kand­ro ir Vil­niaus Šv. Kons­tan­ti­no ir My­ko­lo cerk­vės in­ter­je­ras toks pat. Cerk­vių ar­chi­tek­tai tie pa­tys: V. Ada­mo­vi­čius ir A. Špa­kovs­kis.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.