L. Judickaitė: nebūkime provincialūs – mums to visai nereikia

Lijana, sveikinu su gražiu jubiliejumi. Išduok, ką padovanojai sau šia proga?

Iš tiesų, padovanojau dovaną sau. Priėmiau sprendimą studijuoti kvantinę psichologiją. Tai ne tik dovana sau, tai investicija į save, į savo gyvenimą, jo kokybę. Tai nebuvo spontaniškas noras, tai mano jau baigtų įvaizdžio dizaino studijų Rygoje, pratęsimas. Prieš pusantrų metų baigiau tarptautinį pripažinimą gavusią Konstantino Bogomolovo mokyklą. Man patiko jų holistinis požiūris į, atrodo, labai paprastus dalykus.

Supratau, kad kuriant sėkmingą įvaizdį tik 20 procentų sudaro apranga, o likę 80 – psichologija. Todėl dabar studijuoju psichologiją tvirtai žinodama ir tikėdama, kad galiu dar labiau įsigilinti į savo klientą. Aišku, tai padės sukurti dar labiau išgrynintą žmogaus įvaizdį, kuris atitiktų jo vidų.

Įvaizdžio dizainas tai ne tik išorė. Jis labai tampriu ryšiu susijęs su mūsų vidiniu pasauliu. Su drąsa priimti save tokį, koks esi.

Pati perėjau šį nelengvą, bet labai įdomų etapą ir vis dar esu jame.

Sakai, kad buvo sunku priimti save tokią, kokia esi. O aš kaip tik norėjau tavęs paklausti, kaip turėti drąsos būti savimi? Man tu atrodai itin drąsi moteris.

Labai malonu girdėti tokius žodžius! Manau, kad visi mes esame vienodai apdovanoti stipriomis savybėmis ir galimybėmis. Juk saulė virš mūsų šviečia vienodai.
Manau esame per daug susikaustę ir bijome daryti tai, kas mums patinka, o tai yra mūsų gyvenimo variklis.
Aš visada žinojau, ko noriu. Žinojau, kad studijuosiu dizainą, dar studijų metu supratau, kad noriu turėti tokią erdvę, kurioje susitiktų laisvi ir mylintys savo gyvenimą žmonės.

Lijana, dar šiek tiek pakalbėkim apie įvaizdį. Kaip tu jį supranti? Kalbi apie psichologiją, o daug kas įvaizdžio kūrimą laikytų tiesiog snobizmu.

Anksčiau ir aš turėjau klaidingą supratimą apie žmogaus įvaizdį. Dabar gilindamasi į kvantinės psichologijos žinias suprantu, kad tai labai daug galimybių atnešantis procesas. Bet su viena sąlyga: žmogus turi labai norėti keistis ir nebijoti pripažinti, kad nėra tobulas. O kai į visa tai pasineri, aplinka pradeda sparčiai keistis.
Sakau tai su dideliu užsidegimu, nes pati esu šiame maloniame vyksme.

O kaip dėl kūno grožio? Ar, tavo nuomone, verta susigrąžinti jaunystę, dailinti bruožus chirurgų pagalba?

Aš bijočiau (juokiasi). Suprantu plastines operacijas tokiais atvejais, kai reikia naikinti didelius defektus – randus ir panašiai. Iš tiesų, man grožis yra natūralumas. Kokiame amžiuje esi, taip turi ir atrodyti. Mes ne žvaigždės, ne estetiniai produktai, kuriuos vartoja masės. Žiūrovai reikalauja tobulos išvaizdos. Mes esame žemiški, mums nereikia dirbtinumo.

Tad kam dar reikalingas įvaizdis?

Jis reikalingas ne tam, kad pasirodytume, kiek galime nusipirkti, o kad susitvarkytume savo spintą, savo mintis ir dar net sutaupytume – išleistume mažiau. Įvaizdžio dizaineris gali patarti, į ką verta investuoti, ko geriau atsisakyti. O pats svarbiausias aspektas - padeda atrasti save.

O ką manai apie dėvėtų rūbų parduotuves?

Tai puikus dalykas. Kai kam nereikia švaistyti pinigų, o galima nusipirkti dėvėtų rūbų parduotuvėse. Pastebiu, kad mūsų žmonės dažnai drovisi ten pirkti, nedrįsta. Moterys blusturgiuose jaučiasi nejaukiai, susikausčiusios. Mums reikia daugiau išlaisvėti. O išlaisvina įvairios patirtys, susipažinimas su skirtingais požiūriais.

Tokias baimes ir vardinių ženklų vaikymąsi galima pavadinti provincialumu.

Tai vienas iš provincialumo ženklų. Provincialumas… Nereikia mums jo. Būkime neprovincialūs! Provincialumas nėra susijęs su vietove ar žmogaus amžiumi. Aš matau parduotuvėje bobutes, kurios yra tokios šviesios, stiprios moterys, jos nieko nebijo. Jos išgyveno, turėjo sunkumų, ištvėrė pokarį, joms nėra ko bijoti.

Kas tave įkvepia kasdienybėje?

Šiandien mane įkvėpė garsas, kurį išgirdau atsikėlusi. Net įsirašiau jį, kad galėčiau vis paklausyti – taip gera jį girdėti! Tai lyg seno medžio, lyg kokio paukščio skleidžiamas garsas, sunku atskirti tiksliai. Jis primena man filmą “Sengirė”.

Gyveni netoli Biržų girios…

Taip. Ir ten nuolat lankomės, mūsų šeimai ji labai svarbi. Aš, turbūt, praeitame gyvenime gyvenau kur nors miškuose ar džiunglėse, man visada labai gera tokiose vietose. Vaikai neretai atkreipia dėmesį į problemas: „Mama, žiūrėk, čia medžius iškirto...“ Arba: „Mama, surinkim šiukšles.“
Mano aštuonmetė Mona labai jautriai reaguoja į tokius dalykus. Pernai surengiau jos parodą „Portfolio“, kurioje buvo eksponuojami jos darbai, skirti būtent taršos, ekologijos temoms.

Ekologijos idėjas provincijoje žmonės dar vertina gana stereotipiškai. Laiko mados reikalu.

Taip, iš dalies ekologija yra mada, bet, šiuo atveju, ji gelbėja žmoniją. Aš taip pat stengiuosi sąmoningiau gyventi, bet tikrai ne dėl mados. Prieš pirkdama stengiuosi pagalvoti, ar man tikrai to reikia, taupyti vandenį, elektrą. Aš jaučiu vidinį pasitenkinimą, nes manau, kad elgiuosi teisingai, gyvenu pagal savo vertybes. Mano elgesio nelemia tai, ar elgiasi kiti taip pat, ar ne.
Mes be gamtos negalime, o ji be mūsų puikiai išsiverčia. Mes, žmonija, teršiame, eikvojame. Aš nesakau to apie kitus – pati esu tame sraute. Tenka nuolat save stebėti.

Lijana, dar šiek tiek pakalbėkime apie „Portfolio“ galeriją. Ar yra Biržuose meno kūrinių pirkėjų?

Tai mano trečias kūdikis, kuris iš tiesų yra pirmas, nes gimė anksčiausiai.
Biržuose yra daug žmonių, kurie gali pirkti, tačiau to neužtenka. Kad pirktum, menas turi būti vertybė. Yra iš manęs pirkusi pedagogė – pedagogai tikrai neuždirba daug.
Meno kūrinys – tai emocija, jausmas. Tai ne duonos kepalas, kurį pasidėsi ant stalo, tai prabangos prekė. Aišku, geriausia turėti ir duonos, ir paveikslą. Ir nebūtinai jis turi būti brangus. Visa esmė slypi emocijose, kurias jis teikia.
Pirkimas dėl mados, dėl to, kad vienas ar kitas autorius madingas - tai tiesiog snobizmas.
Dar būdama studentė labai mėgau lankytis šiuolaikinio meno galerijose, muziejuose. Man patinka būti tarp paveikslų, būti mene.

Turi du vaikus – aštuonerių Moną ir penkerių Andriejų. Motinystės patirtis visai kitokia. Kai kurios moterys abejoja, ar vaikai nepaverš jų laisvės.

Mano gyvenimas yra nuolatinis augimas, tačiau kai atsirado vaikai – jie atnešė gyvenimui pilnatvę. Negimdžiusioms moterims, kurios abejoja, ar verta tai daryti, aš visada patariu susilaukti vaikų, jei gali. Pagimdžiusi aš įgavau jėgos, tik tada iš tiesų pajutau stiprybę, ką gali moteris. Esu dėkinga Visatai už vyrą ir vaikus – stebuklingus kūrinius. Jie mano mokytojai, užauginę ir atvedę mane ten, kur esu.

Lijana, ką tau reiškia keturiasdešimtmetis, šis moters pilnatvės amžius?

Jauni būdami turime gražų kūną ir šviežią mąstymą. Brandoje esi jau daug perėjęs ir patyręs. Tikiu, kad dar po 40 metų būsiu taip pat laiminga ir jausiu pilnatvę.