Ko­ro­na­vi­ru­sas: šiuo me­tu sau­go­tis tu­ri­me vi­si, sen­jo­rai – la­biau­siai

Iš na­mų ei­ti tik bū­ti­nais at­ve­jais, kai mais­tu ar vais­tais ne­ga­li pa­si­rū­pin­ti ar­ti­mie­ji – to­kios tai­syk­lės ar­ti­miau­sias ke­lias sa­vai­tes griež­tai tu­rė­tų pai­sy­ti sen­jo­rai, ypač ser­gan­tys lė­ti­nė­mis li­go­mis. To im­tis bū­ti­na, kad la­biau­siai nau­jo­jo ko­ro­na­vi­ru­so (CO­VID–19) pa­žei­džia­mi žmo­nės – mū­sų tė­vai, se­ne­liai, pro­se­ne­liai – bū­tų ap­sau­go­ti, o ke­lias kar­to­tis ki­tų ša­lių sce­na­ri­jui Lie­tu­vo­je – už­kirs­tas.

Vals­ty­bės ly­gio ekst­re­ma­lio­sios si­tua­ci­jos ope­ra­ci­jų va­do­vo Au­re­li­jaus Ve­ry­gos tei­gi­mu, da­bar vi­siems, o ypač mū­sų se­no­liams svar­bu su­pras­ti, kad nė­ra ir ne­ga­li bū­ti jo­kių svar­bes­nių rei­ka­lų nei pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi, sa­vo svei­ka­ta ir gy­vy­be. Bū­tent vy­res­nio am­žiaus žmo­nės yra tie, ku­rie „pra­ban­gos“ su­si­rgti sau leis­ti ne­ga­li.

„Sen­jo­rai vi­suo­met ska­ti­na­mi gy­ven­ti ak­ty­viai, da­ly­vau­ti veik­lo­se. Ta­čiau ne da­bar. Da­bar griež­tai tu­ri bū­ti at­si­sa­ko­ma vaikš­čio­ji­mų į kad ir ne­di­de­lius su­si­ti­ki­mus, į mal­dos na­mus, bet ko­kių ki­tų už­siė­mi­mų. Gal­būt nu­skam­bės iš­ties žiau­riai, bet mū­sų se­no­lių gy­vy­bės yra ta kai­na, ku­rią, kaip ro­do sta­tis­ti­ka ki­to­se ša­ly­se, ten­ka mo­kė­ti lai­ku neį­ver­ti­nus si­tua­ci­jos rim­tu­mo. Tad pri­myg­ti­nai pra­šau ir vi­sų jau­nes­nių žmo­nių, tu­rin­čių ar­ti­mų­jų, pa­si­rū­pin­ti jais. Šiuo me­tu pa­pras­tas po­kal­bis apie grės­mes, pa­si­siū­ly­mas pa­si­rū­pin­ti mais­to pro­duk­tais ar su­mo­kė­ti mo­kes­čius in­ter­ne­tu yra tai, kas ga­li už­kirs­ti ke­lią itin liūd­noms pa­sek­mėms“, – sa­ko A. Ve­ry­ga.

Šiuo me­tu itin svar­bus ir ki­tas as­pek­tas. Šei­mos, su vai­kais ato­sto­ga­vu­sios pa­veik­tos te­ri­to­ri­jo­se, jo­kiu bū­du ne­tu­rė­tų kreip­tis pa­gal­bos dėl jų prie­žiū­ros ar­ti­miau­sias dvi sa­vai­tes, kol ša­ly­je ne­veiks ug­dy­mo įstai­gos.

„Vie­na­reikš­miš­kai ir griež­tai – se­ne­liai nė­ra tie pa­gal­bi­nin­kai, į ku­riuos bū­tų ga­li­ma kreip­tis pa­gal­bos, jei ne­se­niai par­grį­žo­te iš pa­veik­tų te­ri­to­ri­jų. Sup­ran­tu ne­pa­to­gu­mus ir pa­na­šius da­ly­kus, bet ar gy­vy­bė yra ta kai­na, ku­rią ryž­tu­mė­tės mo­kė­ti. Vei­kiau­siai ne. Tad dar kar­tą ra­gi­nu vi­sus iš­girs­ti, kad vy­res­nio am­žiaus žmo­nės yra tie, ku­rie tu­ri sau­go­tis pa­tys ir ku­riuos, kiek ga­li­me, tu­ri­me sau­go­ti mes, ap­lin­ki­niai. To­kio draus­min­gu­mo, su­si­tel­ki­mo vi­sų ir pra­šau“, – sa­ko A. Ve­ry­ga.

Eu­ro­pos li­gų pre­ven­ci­jos ir kont­ro­lės cent­ro duo­me­ni­mis, la­biau­siai nau­jo­jo ko­ro­na­vi­ru­so pa­žei­džia­mi vy­res­ni nei 60 me­tų am­žiaus, ser­gan­tys to­kio­mis li­go­mis kaip hi­per­ten­zi­ja, dia­be­tas, šir­dies ir krau­ja­gys­lių sis­te­mos li­gos ir ki­to­mis.

Dau­giau­siai mir­čių, skai­čiuo­jant nuo vi­sų at­ve­jų, fik­suo­ja­ma 80–ies me­tų ir vy­res­nių am­žiaus po­pu­lia­ci­jo­je.