Klausučių parko šiurpnakčiai

Klau­su­čių gy­ven­to­jai, bend­ruo­me­nė pa­vyz­din­gai tvar­ko sa­vo te­ri­to­ri­jas, bet prie pat plen­to – akib­rokš­tas. Ap­leis­tas par­kas. Tik jo pra­džio­je – tal­kos ženk­lai, ša­kų krū­vos. Kuo gi­lyn, tuo vė­jo­var­tų dau­gyn. Ke­lios tan­kiai su­so­din­tos eg­lai­čių ei­lės. Ar po ke­lių de­šim­čių me­tų ne­kils ar­šių dis­ku­si­jų dėl jų? Ne vi­sos jos ir iš­gy­vens. Jau da­bar vie­na ki­tą go­žia, kai ku­rios skurs­ta. Par­ke ir pa­mink­las žu­vu­siems. Su pen­kia­kam­pe žvaigž­de...

"Bir­žie­čių žo­džio" už­kal­bin­ta šio par­ko kai­my­nė Ef­ru­zi­na Ja­šins­kie­nė me­na: par­ke di­die­ji me­džiai pa­so­din­ti dau­giau kaip prieš 40 me­tų, ko­lū­ki­niais lai­kais. Ef­ru­zi­na pa­ti tuos me­de­lius lais­čiu­si. Par­ke, prie pa­mink­lo, pa­sak Ja­šins­kie­nės, vyk­da­vo įvai­riau­si mi­nė­ji­mai. Mi­nė­ji­mai jau se­niai ne­be­vyks­ta, bet vie­tos bend­ruo­me­nė čia tal­kas ren­gia, grėbs­to la­pus.

– Me­džiai pa­se­no. Vėt­ra juos ver­čia su vi­so­mis šak­ni­mis. Ne vi­si tu­ri so­čiai mal­kų. Jei­gu ati­duo­tų ir mes paim­tu­me, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Ji tei­si: jei­gu žmo­nėms duo­tų va­lią iš­vers­tus me­džius sa­vo ini­cia­ty­va tvar­ky­ti, par­ko vaiz­das pa­si­keis­tų. Bet...

Klau­su­čių uly­tė­lės bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Jur­gi­ta Vens­kie­nė "Bir­žie­čių žo­džiui" pa­sa­ko­ja: bend­ruo­me­nė, se­niū­ni­ja tvar­ko tik sa­vo, vals­ty­bi­nės reikš­mės že­mę, o ki­ta da­lis, kur iš­vir­tę me­džiai, pri­va­ti te­ri­to­ri­ja, tu­ri sa­vi­nin­ką. Anks­tes­nis sa­vi­nin­kas jau mi­ręs, bet kaž­kas da­lį par­ko pa­vel­dė­jo. Pa­vel­dė­to­jui pri­klau­sy­tų rū­pin­tis. Pa­sak Jur­gi­tos Vens­kie­nės, eg­lai­tes pa­so­di­no jau am­ži­ną atil­sį bu­vęs par­ko sa­vi­nin­kas. Kraš­to švie­suo­lis, ger­bia­mas, mo­kė­jęs gin­ti sa­vo tie­są, to­dėl val­džia ir da­vu­si jam va­lią. Kaip no­rė­jęs, taip eg­lai­tes so­di­nęs. Tos ža­liuo­jan­čios ūg­te­lė­ju­sios eg­lai­tės ant vals­ty­bi­nės že­mės ir pri­va­čios val­dos ri­bos.

– Vals­ty­bi­nė­je že­mė­je vie­nas me­dis bu­vo nu­vir­tęs, Šir­vė­nos se­niū­ni­jos dar­bi­nin­kai jį su­tvar­kė. O vi­si ki­ti iš­vir­tę me­džiai ne­be mū­sų, – kal­bė­jo Jur­gi­ta Vens­kie­nė.

Šir­vė­nos se­niū­ni­jos se­niū­nas Sau­lius Ei­gir­das ap­gai­les­ta­vo: šiuo me­tu se­niū­ni­jo­je trūks­ta dar­bo ran­kų. Pa­šal­pų ga­vė­jai ven­gia ati­dir­bi­nė­ti vi­suo­me­nei nau­din­gų dar­bų. Kai bu­vo pa­lan­kūs orai ter­mi­nus ati­dė­lio­jo, o da­bar že­mę mer­kia lie­tūs.

– Gan­dai, kad ki­tais me­tais jau už so­cia­li­nes pa­šal­pas ne­be­rei­kės ati­dir­bi­nė­ti, mums ne­tei­kia op­ti­miz­mo, – pri­pa­žįs­ta se­niū­nas.

Kad pa­tys gy­ven­to­jai vals­ty­bi­nė­je že­mė­je vėt­ros iš­vers­tus me­džius ga­lė­tų pa­nau­do­ti sa­vo reik­mėms, se­niū­nas ne­su­tin­ka. Anot jo, no­rin­čių at­si­ras daug, me­džių vi­siems neuž­teks ir pra­si­dės ne­su­sip­ra­ti­mai ir prie­kaiš­tai. Pir­me­ny­bė bū­tų tei­kia­ma neį­ga­liems, so­cia­liai rem­ti­niems, kai­mo bend­ruo­me­nei. Sau­liaus Ei­gir­do ži­nio­mis, vie­ti­nė kai­mo bend­ruo­me­nė mal­ko­mis ap­si­rū­pi­nu­si.

Se­niū­nas ne­ga­lė­jo įvar­din­ti kam pri­klau­so da­lis ap­leis­to par­ko. As­mens duo­me­nis sau­go įsta­ty­mas, duo­me­nys įslap­tin­ti.

Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Vie­šo­sios tvar­kos sky­riaus ve­dė­jas Ri­čar­das Sa­bas "Bir­žie­čių žo­džiui" pa­ža­dė­jo iš­siaiš­kin­ti, kas šios ap­leis­tos par­ko da­lies šei­mi­nin­kas. Jei­gu pa­vyks su­ras­ti bend­rą kal­bą, par­kas iš­gra­žės.