KAIMYNĖ LATVIJA ŠVENČIA 102 – ĄJĮ GIMTADIENĮ

Ramunės Čigienės iniciatyva, Valdemarui Valkiūnui tapus meru, užsimezgė glaudus bendradarbiavimas su kaimynine Vecumniekų savivaldybe.

Link Nepriklausomybės

Latvijos valstybė, kaip ir Lietuva susikūrė Pirmojo pasaulinio karo eigoje subyrėjus Rusijos imperijai. Bolševikinis Spalio perversmas geopolitinę situaciją regione dar labiau paaštrino, bet tai sudarė sąlygas susikurti penkioms nepriklausomoms valstybėms: Lenkijai, Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Suomijai.

Latvių kelias į Nepriklausomybę 1918 metais daug kur panašus į Lietuvos, tačiau yra ir daug skirtumų. Pirmojo Pasaulinio karo metu, 1915 metais vokiečiai okupavo Kuržemę ir įkūrė sritį, kuri įėjo į Oberostą – visų Vokietijos užimtų Rusijos vakarinių gubernijų karinėms struktūroms pavaldžią teritoriją. Beveik du trečdaliai Kuržemės gyventojų pasitraukė į Rusijos gilumą. Masiškai buvo evakuota ir Ryga, išgabenti arba sunaikinti fabrikų įrengimai, susisiekimo priemonės. Ypač nukentėjo Rygos jūrų uostas. Ne ką geriau elgėsi ir vokiečiai, tik, skirtingai negu Lietuvoje, okupantai nelietė dvarų, kurių šeimininkais Latvijoje buvo vokiečiai. P

Po 1917 metų vasario revoliucijos prasidėjusi suirutė Rusijoje tautiškai nusiteikusius latvių visuomenės veikėjus paskatino imtis aktyvios veiklos. 1917 m. kovo 12 – 13 d. Valmieroje įvyko Vidžemės atstovų susirinkimas, kurio metu buvo išrinkta Laikinoji Vidžemės Taryba. Jos vadovais tapo agronomas Karlis Ulmanis ir gydytojas Andrejs Priedkalns. Vidžemės taryba buvo pirmasis vietinės valdžios organas Latvijoje, administravęs vokiečių neokupuotą teritoriją. 1917 m. gegužės mėn. pabėgėliai iš Kuržemės susirinkę Tartu mieste įkūrė Kuržemės Laikinąją tarybą. Jos pirmininku išrinktas Janis Čakste. Kiek anksčiau – balandžio 27 d. Rezeknėje įvyko Pirmasis Latgalos latvių Kongresas, kuriame išrinkta Latgalos laikinoji taryba. Vadovais tapo Francis Trasuns ir Janis Rubulis. 1917 metais pradėjo kurtis latviškos partijos. Iki šiol tebuvo viena – socialdemokratų. Valkoje įkurta Latvių Valstiečių Sąjunga. Jos pirmininku tapo K. Ulmanis. Peterburge įsisteigė Latvių demokratų partija, o Maskvoje Latvių Nacionaldemokratų partija. Visos skelbė tikslą – suvienyti latvių žemes ir tautą. Iš pradžių Nepriklausomybės idėja nebuvo keliama – apsiribota plačios autonomijos reikalavimu Rusijos sudėtyje.

1917 m. rugpjūčio 12 d. Rygoje įvyko latvių visuomeninių organizacijų konferencija, kurios dalyviai priėmė kreipimąsi į Rusijos Laikinąją vyriausybę reikalaudami autonomijos, tačiau susilaukė priešiško atsakymo. Tuo pačiu metu tiek politiniai, visuomeniniai, tiek visos tautos atstovai pradėjo reikšti mintį, kad tik nepriklausoma valstybė gali deramai atstovauti tautos interesus. Įvykiai, susiklostę 1917 metų rudenį įrodė, jog pribrendo reikalas kurti Tautos tarybą, kuri galėtų atstovauti visą Latviją ir jos gyventojus. Po Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į Latviją tapo aišku, kad Rusija nesugebės apginti šalies ir jos ateitis priklausys nuo sąjungininkų pergalės. Antantės valstybes galėjo sudominti tik tokia organizacija, kuri turi teisę kalbėti visos tautos vardu. Jos sukūrimui 1917 m. lapkričio 16 d. į Valką susirinko Laikinųjų tarybų, politinių partijų, visuomeninių organizacijų atstovai. Tą pačią dieną buvo išrinkta Latvijos Laikinoji Tautos Taryba (LLTT), vėliau, kooptavus tautinių mažumų atstovus, pavadinta Latvijos Tautos taryba. Jos pagrindiniai uždaviniai buvo: Latvijos Steigiamojo susirinkimo paruošimas ir sušaukimas, autonomijos projekto paruošimas, Latvijos teritorinis suvienijimas, ryšių su užsienio valstybėmis užmezgimas. LLTT valdybos pirmininku buvo išrinktas teisininkas Voldemars Zamuels. Paraleliai LLTT vokiečių okupuotoje Rygoje buvo įkurtas Demokratinis blokas, kuriame vyravo socialdemokratai. Jis stengėsi ginti Latvijos gyventojų interesus kontaktuojant su vokiečių karine ir civiline valdžia.

Nepriklausomybės paskelbimas

Po Vokietijos kapituliacijos 1918 m. lapkričio mėn. 11 d., susidarė palankios sąlygos sukurti nepriklausomą Latvijos valstybę. Be to, tą pačią dieną Didžioji Britanija de facto pripažino Latvijos Nepriklausomybę. Susijungus LLTT ir Demokratiniam blokui buvo suformuota TAUTOS TARYBA (TT). Tautos tarybos steigimas įvyko 1918 m. lapkričio 17 d. Rygoje. Posėdžiui vadovavo žymus publicistas Margeris Skujeniekas. Tautos tarybos pirmininku buvo išrinktas J. Čakstė, Ministru pirmininku K. Ulmanis. Nutarta lapkričio 18 d. paskelbti Latvijos Nepriklausomybę.

Tautos tarybos veikla tęsėsi 18 mėnesių iki 1920 m. balandžio 30 d. kada darbą pradėjo Steigiamasis susirinkimas. Latvijos Tautos taryba buvo laikinas įstatymų leidžiamasis organas iki pirmojo demokratiškai išrinkto parlamento veiklos pradžios. Tautos taryba iki Steigiamojo susirinkimo sušaukimo taip pat buvo ir aukščiausias valdžios organas Latvijoje. Susirinkusi Rygos miesto teatro patalpose, 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbė save kaip vienintelę ir aukščiausiąją valdžią Latvijos valstybėje ir konstatavo, kad „Latvija, suvienyta savo etnografinėse ribose (Kuržemė, Vidžemė, Latgala) yra savarankiška, nepriklausoma, demokratinė respublika, kurios Konstituciją ir santykius su užsienio valstybėmis nustatys artimiausiu metu tautos išrinktas Steigiamasis susirinkimas. Pirmą kartą „Dieve, laimink Latviją“, nuskambėjo kaip valstybės himnas. Tautos tarybos pirmininku buvo išrinktas Janis Čakste, Ministru Pirmininku Karlis Ulmanis. Nors Nepriklausomybė buvo paskelbta, tačiau realiai dar ji neegzistavo – nebuvo karinių pajėgų, finansinių išteklių, apibrėžtų valstybės sienų, šalyje dar šeimininkavo vokiečiai.

Kovos už Nepriklausomybę

1918 m. gruodžio 1 d. į Latvijos teritoriją įsiveržė Raudonoji armiją ir beveik visą ją užėmė. K. Ulmanio vyriausybė kartu su dar negausia kariuomene (apie 400) pasitraukė į Liepoją. Latvijoje buvo paskelbta Tarybų valdžia – pradėti socialistiniai pertvarkymai, kurie iššaukė nepriteklių ir galiausiai visuotinį badą. Prasidėjo „raudonasis teroras“ – gyventojų persekiojimai, turto konfiskacija, žudynės. Gyventojai pasibaisėjo sovietų valdžia ir pradėjo jai priešintis. Į Latvijos kariuomenės pusę pradėjo pereidinėti ir Latvių šauliai, kovoję bolševikų gretose.

1919 m. sausio 7 d. Laikinoji vyriausybė, kartu su 500 karių apsistojo Liepojoje. Valdžia mieste priklausė vokiečiams, kurie į latvius žiūrėjo prišiškai. Padėtis tapo kritiška –dauguma ministrų išvyko į užsienį ieškoti pagalbos. Liko tik trys ministrai, bet jie daug nuveikė. Laikinoji Vyriausybė sugebėjo pasirašyti svarbias sutartis su Anglija, Estija ir Lietuva. Anglija pažadėjo aprūpinti ginklais. Estija leido savo teritorijoje formuoti Šiaurinės Latvijos kariuomenę, aprūpino ją ginklais ir parėmė savo pajėgomis. Lietuva slaptai paskolino 5 milijonus markių – jas portfelyje K. Ulmanis geležinkeliu iš Kauno atvežė į Liepoją. Kariuomenė padidėjo iki 4000 vyrų. Laikinoji vyriausybė ėmė spręsti agrarinius klausimus – kontroliuojamoje teritorijoje bežemiai gavo žemės.

Bolševikinė Stučkos valdžia galutinai susikompromitavo, tuo tarpu K. Ulmanio vyriausybė įgavo visuotinį pasitikėjimą. Balandžio 16 d. vokiečiai remiami latvių kolaboranto A. Niedros suorganizavo pučą , suėmė du ministrus ir sudarė savo „vyriausybę“. K. Ulmanis pasitraukė į laivą „Saratov“, saugomą anglų. Kariuomenė liko ištikima Laikinajai vyriausybei, tad nors ir laive jos nariai dirbo stiprindami valstybę. Po poros mėnesių K. Ulmanio grįžimas į krantą tapo visaliaudinė švente.

1919 m. kovo 3 d. latvių ir vokiečių pajėgos pradėjo puolimą prieš bolševikus. Pulkininko Oskaro Kalpako brigadoje buvo 7800 karių. Prie jų prisijungė apie 10000 vokiečių samdinių vadovaujamų fon der Golco. Deja, puolimo pirmosiomis dienomis žuvo O. Kalpakas. Brigados vadu tapo Janis Balodis. Iki kovo pabaigos buvo išlaisvinta beveik visa Kuržemė. Buvo galima pradėti Rygos puolimą, tačiau prasidėjo vokiečių pučas Liepojoje. Fon der Golcas, užėmęs Rygą, pradėjo taikių gyventojų terorą. Teko įsikišti J. Balodžio brigadai ir sąjungininkams. 1919 m. kovo mėn. pabaigoje Estijoje buvo suformuota Šiaurės Latvijos brigada (12000 karių), vadovaujama kapitono J. Zemitano. Ji drauge su estų kariuomene išvadavo nuo bolševikų šiaurinę Latvijos dalį, tačiau susidūrė su maištaujančia Golco kariauna. Prie Cėsių birželio 19 – 22 d. vyko aršios kautynės, kuriose vokiečiai buvo sutriuškinti. Buvo pasirašyta sutartis pagal kurią Golco kariai turėjo grįžti į Vokietiją. Į išlaisvintą Rygą liepos 5 d. atvyko Latvijos vyriausybė.

Deja, Golcas ne tik neišsikraustė iš Latvijos, bet susitarė su baltagvardiečių generolu Pavelu Bermontu bendrai kovoti prieš Latvijos kariuomenę. Turėdami daugiau kaip 45000 gerai ginkluotų karių, artileriją, jie spalio 8 d. pradėjo Rygos puolimą. Bermontui pavyko užimti pietinę Rygos (iki Dauguvos) dalį. Prasidėjo didvyriškas miesto gynimas. Jame be kariuomenės dalyvavo daugybė savanorių. Apgynę Dauguvą, latviai pradėjo puolimą ir lapkričio 11 d. išlaisvino visą Rygą. Ši data paskelbta Latvijos kariuomenės diena – Lačplėsio švente. Įsteigtas Lačplėsio ordinas „Už Latviją“.

Po Rygos išvadavimo Latvijos kariuomenėje jau buvo apie 65000 kovotojų.

Tačiau išvijus bermontininkus Latgaloje liko bolševikų pajėgos. Vyriausybė sudarė sutartį su Lenkija. Abiejų šalių kariuomenės 1920 m. sausio 3 d. išvadavo Daugpilį (jo prieigose buvo Lietuvos kariuomenė), sausio 21 d. galutinai išginė bolševikus iš Latvijos teritorijos. 1920 m. vasario 1 d. sudarytos paliaubos su Sovietų Rusija. Kova už Nepriklausomybę buvo baigta. Ji pareikalavo 3400 karių gyvybių. Galutinė Taikos sutartis su Sovietų Rusija buvo pasirašyta 1920 m. rugpjūčio 11d. Prasidėjo taikus valstybės kūrimas, kaip ir Lietuvoje – praktiškai nuo nulio.

 

LAT­VI­JOS VALS­TY­BI­NIAI SIM­BO­LIAI

Vėliava (latv. Latvijas karogs)

Eiliuotoje Livonijos kronikoje sakoma, kad 1283 metais iš Cesio padėti Rygai gintis nuo Žiemgalių atžygiavo karių būrys, kuris nešė raudoną vėliavą su balta juosta. XIX a. antroje pusėje patriotinės jaunlatvių organizacijos šias spalvas pradėjo naudoti kaip savo simbolius. Pagal tai dabartinės vėliavos eskizą 1917 metais sukūrė dailininkas Ansis Cirulis. Spalvų reikšmė. Raudona – drąsa, didvyriškumas, kilniaširdiškumas, meilė. Balta – atvirumas.

Herbas (latv. Latvijas ģerbonis)

Situacija dėl herbo sukūrimo buvo sudėtinga, nebuvo tradicinių latviškų simbolių. Grafikas R. Zarinis jį Sukūrė pagal tradicinės heraldikos tradicijas. Latvijos valstybinis herbas 1921 metais liepos 16 d. buvo patvirtintas Konstituciniame susirinkime. Kiekviena herbo dalis turi savo reikšmę. Veliavos viršutinėje dalyje pavaizduota aukso spalvos saulė mėlyname fone reiškia Laisvę. Liūtas buvo Kuržemės ir Žiemgalos hercogystės simbolis, tad liūtai vaizduoja šiuos kraštus. Grifas buvo Padauguvio hercogystės herbas. Trys žvaigždės simbolizuoja istorinius Latvijos kraštus Kuržemę (kartu su Žiemgala), Vidzemę ir Latgalą.

Himnas

Latvijos himną sukūrė kompozitorius Karlis Baumanis 1873 m. ir tais pačiais metais buvo sugiedotas per Pirmąją visuotinę latvių dainų šventę.

„Dievs, svētī Latviju, (Laimink Dieve, Latviją)

Mūs' dārgo tēviju, (Mūs brangiąją tėvynę,)

Svētī jel Latviju, (Laimink gi Latviją,)

Ak, svētī jel to! (Ak, laimink gi ją!)

Kur latvju meitas zied, (Kur latvių dukros žydi,)

Kur latvju dēli dzied, (Kur latvių sūnūs dainuoja,)

Laid mums tur laimē diet, (Leisk mums ten iš laimės šokti)

Mūs' Latvijā! (Mūs Latvijoje!)“

 

LATVIJOS NACIONALINIAI SIMBOLIAI

GĖLĖ – baltoji ramunė (latv. Pīpene)

PAUKŠTIS – baltoji kielė (latv. Baltā cielava)

VABALAS – dvitaškė boružė (latv. Divpunktu mārīte)MEDIS – paprastasis ąžuolas (latv. Parastais ozols) ir mažalapė liepa (latv. Parastā liepa)