Dvasininko mintys

Šio sek­ma­die­nio Die­vo žo­dis mus ra­gi­na at­ver­ti akis, tu­rė­ti pla­tes­nį žvilgs­nį. Štai su­si­rin­kę si­na­go­go­je vi­si ste­bė­jo­si Jė­zaus mo­ky­mu, Jo skel­bia­ma ge­rą­ja nau­jie­na. Ste­bė­jo­si tiek raš­to aiš­kin­to­jai, tiek su­si­rin­kę žmo­nės, nes Jė­zaus žo­džiai bu­vo už­de­gan­tys šir­dį, bu­vo pil­ni tik­ru­mo ir pa­lie­čian­tys. Dar tiks­liau pa­sa­kius, Jė­zaus žo­džiai vi­siems kė­lė vi­di­nius prie­kaiš­tus, kad tai ką da­ro­te da­bar nė­ra tik­ra, tei­sin­ga, ne­tgi jei­gu esa­te ir si­na­go­gos pa­sta­te su­si­bū­rę Die­vo var­du. Ga­liau­siai ne­ty­ro­sios dva­sios ap­sės­tas žmo­gus si­na­go­go­je gar­siai iš­ta­ria, ,,ko tau iš mū­sų rei­kia, tu mums ke­li pa­vo­jų.“ Tik­riau­siai sa­vo šir­dy­je taip kal­bė­jo ir ten bu­vę Raš­to aiš­kin­to­jai ir pa­pras­ti ti­kin­tie­ji, tik dar ne­drį­so to iš­tar­ti, bet jau grei­tai iš­tars... Jė­zaus su­drau­di­mu ne­ty­ro­ji dva­sia pa­si­ša­li­na iš iš­si­gan­du­sio žmo­gaus, bet neiš­nyks­ta iš nu­ste­bu­sios ap­lin­ki­nių mi­nios.

Grei­čiau­siai vi­si tu­ri­me sa­vų įpro­čių, mėgs­ta­mų veik­lų. Ge­ra kuo­met ge­ri įpro­čiai mus pra­tur­ti­na, juos va­di­na­me do­ry­bė­mis. Pa­vyz­džiui įpro­tis skai­ty­ti kny­gas, svei­kai mai­tin­tis, ar­ba įpro­tis spor­tuo­ti. De­ja, yra ne­ma­žai ir ža­lin­gų įpro­čių, ku­rie il­gai­niui virs­ta ydo­mis. Vie­nos iš daž­niau­sių, tai rū­ky­mas, ne­sai­kin­gas svai­ga­lų nau­do­ji­mas, tin­gi­nys­tė, pri­klau­so­my­bė nuo in­ter­ne­to ir jo tu­ri­nio. Tik­riau­siai ži­no­me, kad la­bai ne­leng­va ko­vo­ti ir at­pras­ti nuo to, kas tei­kia ma­lo­nu­mą il­gą lai­ką, ta­čiau ža­lo­ja svei­ka­tą ar gy­ve­ni­mo ko­ky­bę. Il­gai­niui nei­gia­mų pri­klau­so­my­bių var­gi­na­mi žmo­nės sau įsi­tei­gia, kad nie­ko čia blo­go, vi­si taip da­ro ar­ba pui­kiau­siai su­si­tvar­kau su sa­vi­mi. Pa­siū­lius pa­gal­bą to­kiam žmo­gui daž­niau­siai su­lau­kia­me at­me­ti­mo ir gy­ny­bi­nės reak­ci­jos, toks žmo­gus de­da­si esąs vi­siš­kai svei­kas ir lai­min­gas.

Šian­die­nos evan­ge­li­jos is­to­ri­ja kal­ba apie Jė­zaus siū­lo­mą pa­gal­bą Raš­to aiš­kin­to­jams, fa­ri­zie­jams ir vi­sai žmo­nių mi­niai su­si­rin­ku­siai į si­na­go­gą, o kar­tu ir mums ti­kin­tie­siems. To­ji žmo­nių mi­nia de­da­si esan­ti ,,šven­ta ir to­bu­la“, bet Jė­zus aiš­kiai ma­to ne­tik­ru­mą ir ne­ti­kė­ji­mą to­je mi­nio­je, Jė­zus aiš­kiai siū­lo pa­gal­bą ir bū­dą kaip tap­ti ti­kin­čiais šir­di­mi ir gy­ve­ni­mu, o ne vien žo­džiais. Jė­zus pa­ste­bi mei­lės ne­bu­vi­mą to­je mi­nio­je. Ta­čiau su­lau­kia at­me­ti­mo ir pa­si­pik­ti­ni­mo ban­gos, ,,su mu­mis vis­kas ge­rai, ko­dėl at­ne­šei su­maiš­tį į mū­sų ra­my­bę, mums ge­rai kaip esa­me pra­tę?“
To pa­čio klau­sia ir nuo­dė­mių, pri­klau­so­my­bių var­gi­na­mas žmo­gus, ku­riam siū­lo­me at­ver­ti akis. Bet gy­ven­ti sa­vo min­ty­se su­si­kur­ta­me nuo­sa­va­me pa­sau­ly­je vi­suo­met leng­viau. Gy­ven­ti su­si­kū­rus sa­vuo­sius mo­ra­li­nius dės­nius, sa­vo tai­syk­les vi­suo­met pa­pras­čiau, bet tai nė­ra tik­ra­sis lai­min­gas gy­ve­ni­mas, tai vei­kiau bė­gi­mas nuo tik­ro gy­ve­ni­mo, nuo sa­vo žaiz­dų, nuo tie­sos, nuo vi­di­nio tuš­tu­mo ir skaus­mo.

Šio sek­ma­die­nio Die­vo Žo­dis mums vi­siems yra la­bai ak­tua­lus, pri­me­nan­tis, kad tik­ra tie­sa, tik­ras ti­kė­ji­mas ga­li­mas tik ta­da, kai mū­sų šir­dis ir min­tys yra at­vi­ros, kai esa­me pa­si­ren­gę priim­ti pa­sta­bas, nau­jas įžval­gas, kai esa­me pa­si­ren­gę iš­girs­ti tie­są, kad ir ko­kia ne­priim­ti­na ar ne­pa­to­gi ji mums at­ro­dy­tų. Kai neap­si­me­ta­me, kad esa­me to­bu­li ir vis­kas su mu­mis ge­rai, jei­gu lan­ko to­kios min­tys, su ma­ni­mi kaž­kas la­bai ne­ge­rai. Dva­siš­kai ir emo­ciš­kai yra bran­dus tas žmo­gus, ku­ris ra­miai prii­ma pa­sta­bas ar pa­ta­ri­mą, o ne puo­la tei­sin­tis ir kal­tin­ti, kaip tas ne­ty­ro­sios dva­sios ap­sės­ta­sis.

Bū­ki­me at­vi­ros ir my­lin­čios šir­dies, bū­ki­me pa­si­ruo­šę nuo­lan­kiai priim­ti ki­to žmo­gaus pa­ste­bė­ji­mus ir ga­liau­siai mo­kė­ki­me su mei­le sa­vo ar­ti­mui ir Die­vui iš­sa­ky­ti sa­vo min­tis, troš­ki­mus ir no­rus. Ge­ras Jė­zaus mo­ki­nys yra tas, ku­ris lei­džia­si pa­mo­ko­mas, o mo­ky­tis nie­ka­da ne­vė­lu.