Apie gyvenimą karantino metu (3)

Felikso GRUNSKIO nuotr.
“Sėlos” muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė
“Biržiečių žodžio” skaitytojų prašėme atsakyti į klausimą, kaip pasikeitė jų gyvenimas karantino metu. Sulaukėme atsakymų. Kviečiame ir kitus skaitytojus pasidalinti mintimis apie gyvenimą karantino sąlygomis.

KIEKVIENĄ PROBLEMĄ GALIMA PAVERSTI GALIMYBE

Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas karantino metu?

Viskas pasikeitė, apsisuko kitaip. Buvimo namie ir pily santykis. Jau pilis buvo paėmusi viršų, o dabar paaiškėjo, kad beveik viską galima padaryti ir nepasiekiant pagrindinės rezidencijos, tad ją aplankau tik kartą per savaitę. Buvimo su nuosavu vyru ir su visuomene santykis. Jis irgi jau buvo smarkiai persviręs vyro nenaudai, o dabar kartu praleidžiame tiek laiko, kiek niekada gyvenime neturėjome galimybės. Darbotvarkė. Kadangi esu pelėda, tai galiu vakaroti ilgiau, nes ta valanda, skirta ruošimuisi ir kelionei į darbą, dabar skiriama ryto miegui, o dirbti galiu pradėti vos išlipusi iš lovos. Po pietų, jei gražus oras, nebeištveriu, turiu išeiti į kiemą pasitvarkyti, o prie darbo reikalų tada grįžtu vakare. Nei renginiai, nei išvykos nebetrikdo savaitgalių, tad juos, jei tik oras leidžia, dabar išnaudojame nebaigtiems žygiams po vietas, mirusias drauge su savo vardais, jau baigiame tuo 20 km spinduliu aplink Papilį dingusius kaimus kojomis išmatuoti, teks ieškoti maršrutų toliau...

Ką dėl karantino praradote, kaip jis sujaukė Jūsų planus?

Nežinau, ar sujaukė, gal smarkiai pakoregavo, ir pirmiausia, darbo planus. Kovo, balandžio mėnesiai turėjo mus įsukti į smagų renginių sūkurį, bet viskas sustojo visiems kartu gražiai paminėjus mūsų Laisvės 30-metį ir atidarius festivalį „Baroko pavasaris Biržuose 2020“. Dar Kovo 14 d. turėjo vykti festivalio koncertas, skirtas Lietuvos žydų istorijos ir Vilniaus Gaono metams, į Vilnių jau buvo atskridę atlikėjai, kurie dar kovo 12 d. koncertavo Valdovų rūmuose, o mes jau turėjome savo koncertą atšaukti ir galvoti, kaip išnaudoti situaciją, kad klausytojas galėtų išgirsti nepaprastai profesionalius senosios vokalinės muzikos atlikėjus. Buvo Vilniuje padarytas įrašas ir transliuotas virtualiais kanalais, o atlikėjai džiaugėsi, kad spėjo išskristi, neįstrigo Lietuvoje, nes kitą dieną Šveicarija uždarė sienas. Šiuo metu žinome, kad ne tik kovo, bet balandžio mėnesiais renginiais lankytojų džiuginti negalėsime, o ir tiksliai suplanuoti jų perkėlimo datų dar negalime, tai tik preliminariai tariamės, kas būtų, jeigu būtų... Netgi tradicinė Muziejaus nakties data gegužės 3-ią šeštadienį – atšaukta, tikriau nukelta, tik dar nežinia į kokią dieną. Dabar galvojame, kaip karantino sąlygomis nepamesti ryšio su tais, kuriems muziejus reikalingas.

Kažkokių asmeninių jauktinų planų kaip ir nebuvo... Tiktai nebeužvažiuoju, kaip buvau pratusi, pas mamą, tik kartą per savaitę pabendraujam per atstumą, o daugiau – telefonu, nebesusirenka kvartetas repetuoti, liko nenuvanotos šiais metais kvarteto moterys kadagio vanta pirtyje Verbų sekmadienį. Sūnūs visi buvo suvažiavę irgi prieš pat paskelbiant karantiną, kai miestuose visus renginius atšaukė. Nežinia, kada iš Londono galės pargrįžti dukra Saulė, planavo iki vasaros...

Gal ką atradote?

Ką atradau? Gal ne atradau, o tik darsyk pasitvirtinau sau, kad kiekvieną problemą galima paversti galimybe, jei tik į situaciją pažvelgsime iš kito kampo. Šia taisykle ir bandau vadovautis, ir džiaugiuosi, kad matau, tegul ir iš lėto, bet įsibėgėjantį pavasarį, kad jis nepraeis pro šalį.

Vienas iš smagių atrastų dalykų, Facebuko paskyra „Neatšaukti atidarymai“, kur savo kūrybą pristato patys įvairiausi kūrėjai. Seku tuos atidarymus, gal bus galima, atėjus laikui, muziejuje suorganizuoti tikrą, ne virtualų įdomios parodos atidarymą.

Jeigu karantinas suteikė daugiau laisvo laiko, ką laisvalaikiu veikiate?

Deja... bent jau iki dabar dar neatsirado nei daugiau laiko, nei laisvalaikio, nes darbas iš namų turi kitų niuansų. Daugiau dėmesio reikia skirti komunikacijai, nes komunikuojama su kiekvienu atskirai, dažnai užtrunka su skirtingais žmonėmis aptarti tuos pačius klausimus. Jei pasiilginai pietų laiką, išeidamas į kiemą popiet padirbėti, tai prisėdus prie darbo vakarop, jo jau ir nebepaleidi iki pat vakaro. O dargi telefonu su vaikais, su mama pasikalbėti, pasidalinti, kaip visi laikosi, kuo gyvena... O dar tenka paskambinti garbaus amžiaus muziejaus bičiuliams, neramu, ar visi turi šalia, kas padeda? Gal vakare ilgiau paskaitau.

Gal padarėte tai, kam anksčiau neturėjote laiko?

Daugiausia tai vis į šalį stumiami darbo dalykai, kuriems nebūdavo laiko renginiams vejant vienas kitą. Rengiama muziejaus Vabalninko skyriaus rūsio ekspozicija, teko prisėsti prie scenarijų. Savo eilės laukė testamentu paliktas rašytojo Algimanto Zurbos archyvas, teko peržiūrėti, aprašyti nuotraukas. Susikaupiau ir kelionių po dingusias vietas reportažų parengimui spaudai, pradėti publikuoti „Biržiečių žodyje“.

Seniai bebuvau prisėdusi prie siuvimo mašinos, išsitraukiau, patvarkiau keletą drabužių, pasiuvau porą kaukių. Išsitraukiau vašelį, prisiminiau nėrimą iš skalbinių virvės, reikia gimtadieniui dovanos, tai neriu. Pirmąkart išsiunčiau siuntinį Omni paštomatu, anksčiau tik atsiimdavau. Na, ir, atrodo, šįkart laiku pasėjau ridikėlius...

Gal perskaitėte gerą knygą ar internete pasižiūrėjote gerą filmą?

Vaikai, sesė per Kalėdas dovanojo knygų, dar iš knygų mugės parsivežiau, tai džiaugiuosi, kad vakarai su knyga kiek pailgėjo. Perskaičiau Truman Capote „ Pusryčiai pas Tifanį. Kiti balsai, kiti kambariai“, Rugilės Audenienės „Vojago“ (tikimės, kai tik galėsime kviesti į renginius žmones, vienas pirmųjų bus – Rugilės knygos sutiktuvės). Kadangi Vabalninko būsimoje ekspozicijoje bus pristatomos skaudžios istorijos temos, perskaičiau Arvydo Šlepiko romaną „Mano vardas – Marytė“, o prieš miegą skaitant sunkaus turinio knygas sunku būna prisišaukti šviesesnius sapnus, tai prie lovos turiu Vytauto V. Lansbergio „Rudnosiuko raštus“, kaip autorius sakė, knygą suaugusiems vaikams. Perskaitau porą istorijų prieš miegą, ir sapnai kitomis spalvomis nusidažo.

Filmų internete dar nepradėjau ieškoti, pasižiūriu kokią pokalbių laidą per LRT Plus kanalą (patinka A. Rožicko „Stambiu planu“, filosofo Jono Dagio „Brandūs pokalbiai“), neįvykusi Teatro diena išprovokavo pasižiūrėti kokį spektaklį, peržiūrėjau O. Koršunovo „Meistrą ir Margaritą“, prieš keletą metų buvo kilęs noras dar kartą perskaityti šį A. Bulgakovo šedevrą.

Ko pirmiausia griebsitės, kai pasibaigs karantinas?

Manau, kad tas laikas padiktuos savo taisykles ir planus, nes jei dabar imsim kurti planus, Dievulis iš mūsų skaniai pasijuoks... gal pirma išlaukim...

Kaip, Jūsų nuomone, pasikeis mūsų visų gyvenimai, kai būsime įveikę koronaviruso sukeltą pandemiją?

Tik numanyti galima... visko bus. Juk nežinia, kiek ilgai viskas tęsis, kaip tai paveiks ekonominius, socialinius procesus, kiek žmonių psichologiškai nepakels priverstinės atskirties, kokios pagalbos sulauks jautriausios socialinės grupės. Tas laikas po pandemijos gali būti dar sunkesnis ir sudėtingesnis, ir jame taip pat reikės išmokti gyventi. Norėtųsi manyti, kad tai, kas ištiko dabar, ir kas mūsų dar laukia, priimsime kaip pamoką, perkainuosime vertybes, būsim jautresni, geresni, empatiškesni, nesureikšminsime smulkmenų. Džiaugsimės, kad galim vėl sutikti pažįstamus žmones, jiems nusišypsoti, pasisveikinti (o gal nusišypsoti ir nepažįstamam)... gal dažniau norėsime apsikabinti susitikę... Gal būsim išmokę džiaugtis tuo, ką turime čia ir dabar. Labai to norėtųsi... Labai to linkėčiau sau ir visiems.

“Sėlos” muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė

Klausė Feliksas GRUNSKIS

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.