100 dingusių vietų vardų – keliaukime (6)

Editos LANSBERGIENĖS nuotr.
Vienintelis Griaužių žymuo – uosis vidury laukų

Kelionė paribiais ir paslaptingasis Dijokalnis...

Birželio 2 d. Ši šeštadienio kelionė – paribiais, čia nuolat keitėsi administracinės, bažnyčių parapijų ribos, o šiandien vaikštom Biržų-Rokiškio rajonų, Pandėlio-Kupreliškio parapijų pakraščiais – be jokių riboženklių, o dažnai ir be jokių kelių. Bet nuo Apušoto (atrodo, kad sodyboje dar gyvenama, o pavadinimas, tikriausiai nuo čia pat žaliuojančio epušynėlio) veda smagus kelelis aguonomis degančia pakele link buvusio BAGDALAVOS dvaro, kuriame gyveno visų mylimas gydytojas Karolis Marijonas Zaborskis. Išdalino savo širdį visiems, kam tik pagalbos reikėjo, toji ir neatlaikė, sustojo... Čia pat, dvare, daktaras buvo ir palaidotas (mirė 1937 m.), čia palaidota ir jo sesuo Eugenija Felicija, mokytoja (mirė 1933 m.). Laimingi savo žemėn atgulę... užgriuvę bolševikai ne tik „Dievo duotą“ dvarą atims, bet ir jo šeimininkams kelialapį į amžinojo įšalo žemę išrašys... Gydytojo atminimui Biržų medikai buvo pastatę medinį žymenį, šiandien kapavietę žymi ir naujas paminklinis akmuo. Senieji dvaro medžiai bando nepasiduoti laikui, nors kai kurie lūždami ar griūdami kuria keisčiausius pavidalus, o naujai sodintas atžalynas baigia paskęst žolėje...

Iš Bagdalavos kelio nebėra, per pasėlius tenka keliauti šlapiomis po lietaus technologinėmis vėžėmis, kuriomis ir stirnos, briedžiai, pasirodo, vaikšto, o nuveda jos iki vienintelio likusio GRIAUŽIŲ uosio. Iš Griaužių į Gudelius atitekėjo ir rašytojo Kazio Binkio mama Petronėlė Butėnaitė, o jos sesuo Teklė nutekėjo už mano proprosenelio Mykolo, tik jau mano proprosenele netapo... proprosenelis jau mano proprobobutę ir antrąją savo žmoną buvo palaidojęs... Grįžtame į Bagdalavą, einame link vienintelio likusio pastato – 1932 m. statyto malūno, kuris, deja, nė dešimtmečio šeimininkams neištarnavo...

Nuo malūno kelelis veda į mišką, mums rūpi, kas anapus... O anapus – tuščias laukas – buvusi PABERŽYNĖ, matyti buvusio Rucko palivarko vieta (palivarką nuomojosi K. Zaborskis, jame buvo įkurta mokykla), palivarko žemes išdalinus pridygo viensėdžių, tą vietą vadino Skiltuvais (ir čia gyventojų nebeliko), o pamiškėje stovėjusioje sodyboje karaliauja balti erškėčiai, nuo kurių kvapo net sukasi galva...

Bet didžiausias nuotykis buvo miške surasti ABAZORYNĘ, buvusio eigulio sodybą, joje vidur miško gyventi liko jo dukra Stefanija – viena, be žmonių, be elektros, atrodžiusi keista, tikra „liūnsargių“ moteris (vis tik iš miško ji vėliau pabėgs arčiau žmonių, į Trečiokų sodybą, kurią šiandien apraizgę saugo baltažiedžiai erškėčiai). Kad tą paslaptingą vietą surastume, teko ieškoti pagalbos iš šalies, ir net gavus tikslesnes nuorodas neišsyk pavyko aptikti sodybvietę, po liūnus laumės dar pavedžiojo...

Ir vėlgi nuotykis – kur nuves keliukas per Bagdalavos mišką... vedė vedė ir atvedė – į GRIAUŽIUS...

Birželio 9 d. „Laukas, kelias, pieva, kryžius, / Šilo juosta mėlyna, / Debesėlių tankus ižas...“ – toks aistiškas peizažas ženklina mūsų šeštadieninės kelionės pradžią, tik debesėlių ižo trūksta, dangus per daug vaiskus, o saulė per daug kaitri... Nuo Puznos miško kryžius atrodo bestovįs vidury laukų, bet, pasirodo, jis besąs prie vingiuojančio keliuko, pastatytas čia gyvenusių aplink URNĖNIŠKIO palivarką išsibarsčiusių sodybų gyventojų apie 1990-uosius Urnėnišky, kad nors ženklas čia buvusių gyvenimų liktų... (atrodo, dar pernai būta gyvybės... ant kryžiaus, virš Nukryžiuotojo, lizdą buvo susilipdžiusios kregždės...) paties palivarko žymė – jau tik pusė didžiulio ąžuolo vidury lauko. Iš čia vienas mano protėvių į Kupreliškį žmoną parsivedė... Kelelis vingiuoja toliau, šalia jo – nulaužta, bet nepalaužta liepa, vis dar žaliuoja... o jei prabiltų, pasakotų VAIDEGYNĖJE gyvenusių žmonių istorijas. O mes nuo buvusios VAIDEGYNĖS sukame į pamiškę, lendame į Skrostinių mišką, kelionės tikslas – surasti mitinę vietą – DIJOKALNĮ, apie kurį tėtį kalbant Gintaras dar vaikystėje girdėjo, ir kuris nė karto nesidavė lengvai atrandamas (o jei nesunkiai atradai, tai jau kelio atgal neberasi...). Paslaptingas piliakalnis, kurio viršūnėje vykdavo merginų iniciacijos apeigos, kalnas, kuris net savo sutartinę turi: „Dijūta, kalnali...“, kalnas, kur ir užkurio statusas būdavo įtvirtinamas apeigomis. Vedžiojo ir mus ilgai monai ratais, nebežinia, ar po Skrostinių mišką, ar jau po Zasinyčių girelę, ir viltis buvo beapleidžianti... Vis tik radus miško kelelį nuojauta vijo paėjėt dar į priekį, o tada dar ėmė vilioti gegutė – atrodo, tupi ant DIJOKALNIO ir juokiasi iš mūsų... pasiduodam jos vilionėms ir takeliu eidami pamatom nuverstą medinę rodyklę – Dijokalnis, eidami toliau randam kitą, pasukam ta kryptim. O trečioji nuoroda – tiesiog ant medžio užrištas lininis rankšluostis, nuo kurio šmurkšteli mažas voveriukas, tarsi kviesdamas paskui save... Taip ir ateinam... atvedė gegutė.

Nuo Dijokalnio dar Gintarui reikia pareiti namo, tikriau į tėvelio namus, iš kurių jis į savo gyvenime ilgiausią kelionę iškeliavo ne savo noru atminty išsiveždamas šalia sodybos ošusį jauną „apušynėlį“ (ne pušynėlį), ir jau atgal šion vieton nebesugrįžo... Praeinam GYVAČDVARĮ, nežinia, ar sodyba, iš kurios liko vėl tik pusė ąžuolo dar priklausė Gyvačdvariui?..

Nei Lansbergų sodybos (tik vasaros žydėjimo pilna pieva), nei Bartašiškio kaimo – nieko nebelikę. Tik jau subrendęs gražus drebulynas/epušynas (apušynas) prie buvusios senelių sodybos, tik kaimo jaunimo statytas kryžius Bartašiškio ulyčios gale... likęs vienas...