Naujausios
Rugsėjo 29 d. Ruduo... dingę kaimai, viensėdžiai vėl ima ryškėti suartuos dirvonuos, vėl po kojomis gali pamatyti buvusių gyvenimų iškasenas... KAUKOLIŠKIS, PEPLIŠKIS, MEDINĖLA, KOJELIŠKIS, VARIAKOJIŠKIAI arba GEGUŽIAI – tokiu maršrutu Biržų girios pakraščiais leidžiamės šįkart, pradėję kelionę netoli nuo Simanių. KAUKOLIŠKIO kalnelis apartas ir apsėtas, betgi dar ne visos plytos suartos, dar galima rast vieną kitą ankstesnio žmogaus buvimo čia ženklą. O nuo Kaukoliškio žvilgsnis lygiu lauku bėgdamas pagauna Skrėbiškio dvaro mūrus. To paties, kur sužeistas slėpėsi 1863 m. sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas, iš kur ir buvo išvežtas pasitikti savo rūstaus likimo... Toliau giria link MEDINĖLAS... tik sunku beatrinkti laukuose, kur MEDINĖLAS, o kur PEPLIŠKIO kalnelis, ir kam priklausė pamiškėje kerojantis ąžuolas. Paskutiniai šeimininkai turėjo būt medžiotojai, bet, atrodo, ir šie jį apleido, sutrešusiomis kopėčiomis lipt dangun baugoka... tad nelipam, o vėl lendam girion ir leidžiamės link KOJELIŠKIO. Pačiame miško pakrašty kuklus, bet iškalbingas paminklas čia žuvusiems partizanams, gynusiems Yčų sodybą. Kuklūs lauko akmenys, tiek pat kuklus kryželis, vardai žuvusiųjų akmeny: Povilas Butėnas, Vincas Korsakas, Benjaminas Mališauskas, Petras Medelinskas, Jurgis Štraitas, Adolfas Šleiva, Jonas Variakojis, Viktoras Variakojis ir Petras Zabarauskas... ir kraujo raudonumo erškėčio uogos... O žvelgiant miškan gilyn – dar vienas ženklas, žymintis čia žuvusio aštuoniolikmečio Jono Variakojo žūties vietą. Užlipam KOJELIŠKIO laukuose ir ant buvusio Yčų kalnelio, ir vėl į girią. Išlindus šįkart – rudeninių laukų toliuos VARIAKOJIŠKIŲ kapelių kalnelis: keli medžiai ir keli pavirtę kryželiai – viskas, kas dar šioje vietoje saugo atmintį... tik jau nei vardų, nei pavardžių, juos išsinešė iš čia iškeliavę žmonės... Rudenio dangus permainingas, kaip ir dažno mūsų nuotaika rudenį – čia švininiai debesys, čia prapliumpantis iš jų lietus, o čia žiūrėk – ir Saulė pro debesų plyšį pamoja...
Spalio 5 d. Klajonės po Šilų miškan įaugusius ar prie jo besiglaudusius kaimus... PŪTIŠKIS, PALENDIŠKIS (žvilgsnis į Šilų pelkę), LIEPALOTAI, ČYGAI, RUDĖNAI, PASKEVITIŠKIS... tiesa, kaimas tai tik vienas – LIEPALOTAI, kiti, viso labo, užusieniai su 2-3 sodybom. Kadangi technologijos vidur miško atsisakė draugauti, likom be žemėlapio, teko kliautis atmintimi ir intuicija, tad PŪTIŠKĮ aptikom tik iš antro karto. Kaip jau įprasta, pirmiausia pasitiko nelabai begyvos obelys, vėliau ėmė rodytis kiti žmogaus buvimo ženklai: dar ne taip senas surūdijęs kibiras, o vienintelė rasta plyta pasirodė besanti labai sena, su braukomis... Tad gal tikrai iš škotų save kildinančių Yčų čia gyventa dar nuo kunigaikščių Radvilų laikų? Tik kas juos ton miško glūdumon nutrėmė? Toliau eidami Šilų miško tiesiąja imame kilti aukštyn, suprantam, kad artėjam link PALENDIŠKIO, kur kažkada net malūnas vėją sparnais gaudė. Čia irgi neprasto gyvenimo būta: išgriuvusios krosnies vietoje plytos neregėto dydžio, o buvusio ūkinio pastato pamatų perimetras kaip gero dvaro statinio. Žengiam tolyn, dabar jau maga sukti dešinėn, kur keliukas atveda prie Šilų pelkės. Net negali lyginti su galingu Roksalos pelkės masyvu, tačiau tokios vietos magiją vis tiek junti visu kūnu. Tiesiąja... ir vėl į dešinę, šįkart jau iki pat miško pakraščio, kol išnyram į platų LIEPALATŲ lauką, XX a. pradžioj kaimo ulyčioj būta net 22 kiemų. Užlipus ant buvusio kaimo kalvos tolumoje veriasi Gavėniškis, Būginiai, Ageniškis, Neciūnai, o po kojomis – būtasis laikas... Nuo LIEPALATŲ jau bandom įstrižai kirsti mišku link ČYGŲ, iš čia mūsų valstybės vyrų Jono ir Martyno Yčų senelis tiesiausiu keliu išėjo iš miško, nukeliavo užkuriom į Šimpeliškius. Vėlgi sodo liekanos, ir kažkas dar bites tebegano, tik sodybos pastatų net pamatų nesiseka rasti... Ir netikėtai aptinkam dar ne taip seną sveikutėlaitį rūsį. Nuo ČYGŲ jau sukam į priešingą pusę, mišku, kur nesyk atsiveria visai nelietuviškas peizažas, išlendam į RUDĖNŲ plyną lauką, kur pabaidom rudanugares stirnas. Išilgai išmatuojam buvusius RUDĖNUS ir pataikom į lauko keliuką, atklydusį iš labai toli – iš vaikystės (tokiu iš senelių viensėdžio eidavom į mokyklą), vedantį link paskutinės PASKEVITIŠKIO sodybos. Čia jau niekas nebegyvena, tačiau vieta šeimininką, matyt, dar turi, o šis dar neleidžia visiškai išlyginti peizažo... Bet senas ąžuolas dangaus neberemia, sodybos nebesaugo, palūžo... į jo strampą bando įlipt karklavijas.
Šilai... ir miškan įaugę buvę žmonių gyvenimai...
