100 dingusių vietų vardų – keliaukime (7)

Editos LANSBERGIENĖS nuotr.
Trišakių arba Čebatoriaus akmuo.

Apie legendinį akmenį ir Vilniaus salą

Birželio 29 d. Petrinių dangus be saulės ir bando gąsdinti, kad pratrūks, bet, išties, geresnio oro vidurvasario kelionei negali ir būti. Kelionės pradžia Salamiesčio miške už Pauliankos (dabar jau vietovės pavadinimo neliko, link Pauliankos „stumtelėjo“ Vileišiškį...), keliaujam miško keliu, kol akis užkliūna už medžių alėjos dešinėje. Alėja juosia nemažą teritoriją, kurios pačiame pakraštyje buvusių pastatų pamatai po šimtamečiais medžiais, o didžioji teritorijos dalis – tvarkinga nupjauta pieva. Buvo KUODIŠKIS, čia XVIII-XIX amžių sandūroje gyveno ir Gotfrydas Henrikas Danielius Jonas Elembergas, o šiandien kažkas pasistatęs laikiną būstą vasarai. Bet šeimininko nėra, užeit nekviečia, tad leidžiamės tolyn, kol pasiekiame miško pakraštį. Gera eit nušienautu lauku, bet susigundom pasukti pagal Agluonėlę (ne Agluoną...), kirsdami Raudonbalės miško kampą – gal ir tiesiau, bet nė kiek ne greičiau: krūmai kėsinasi nutraukt kepurę, žolės kutena nosį, o koją dėdamas gali į duobę ar urvą nužengt... bet pagaliau miško pakraštys ir ne geltonų plytų kelias, o geltonai prasipuošusi Agluonėlės pakrantė, pražydusi debesylais. Prieš akis atsiveria TRIŠAKIAI, išties, niekas nebeatsiveria... o kaimas ir savo legendas turėjo: vienoje jų pasakojama, kad trišakis beržas kaimui pavadinimą davęs, kitoje, kad kaimas į tris šakas atsidalinęs... O mes pamiške, palei Agluonėlę, Čebatoriaus (Trišakių) akmens ieškoti. Šis irgi legendom apipintas: neva velnias jį nešęs ir pametęs, pėdą įspaudęs, neva aplink jį medžiotojai dūkę, mėtę kepures ir šaudę, o vienas nusimovęs batą metęs ir pataikęs... Akmuo didžiulis, apsamanojęs, tik buvo skriaustas... apskaldytas, bandytas išvilkti... nepasidavė. Julius Galvanauskas iš Voriškių (iš čia kilęs ir Ernesto Galvanausko senelis) Lietuvai 1990 m. atgavus Nepriklausomybę akmenin Gediminaičių stulpus įspaudė..

Palikę akmenį randam, kaip pereit Agluonėlę, ir kertam skersai mišką, einam link buvusio JASIUKIŠKIŲ palivarko, kur ir Gintaro proprosenelis Jonas (Gotfrydas Henrikas Danielius) Elembergas buvo užklydęs. Tačiau pirmiau dar JAUNUČIŲ laukas atsiveria – buvęs jaunas kaimas, po žemės reformos įsikūręs, palivarko žemes išdalinus, atrodo, ir kryžių savo kaimui buvo žmonės pasistatę... Nei sodybos, nei žmogaus, tik kiškiai laksto. Gal iš čia ir JASIUkiškiai? Gal tikrai koks Jasius savo šimto kiškių nesuganė ir šie į visas puses išsilakstė?.. Tik pora medžių bežymi buvusio JASIUKIŠKIŲ palivarko vietą.

Tiek atradimų šiam šeštadieniui, atgal... pagal Apaštėlę ( ne Apaščią...), ne, Apaštėlė vis tik liko toliau...

Liepos 28 d. Vidurvasarį, kada laukuose pakvimpa šiųmete duona, o vasaros karštis pasiekia apogėjų, klajoti miškais, o juolab pamiškėmis, didžiulis iššūkis: debesys įkyriai zvimbiančių ir dargi skaudžiai geliančių vabzdžių nugula visą kūną nors akimirkai sustojus, ieško nepridengtų vietų ir suleidžia savo geluonis lyg adatas... bet... bijai vilko – neik į mišką, o mes šįkart pasirinkom mišką, kur net ir mešką gali sutikti. Bet kelio pradžia – MILIŪNAI, kaimas, buvęs kaimas... šiandien nė vieno kiemo, nė vienos sodybos, tik buvusią „ulyčią“ rėminanti medžių alėja, kuria leidžiamės. Ir visai netikėta – pro medžius ant kalnelio pasimato kapinių kryžiai, o priėjus arčiau atsivėręs vaizdas prikausto... į Vėlių kalnelį veriasi įspūdingi varteliai, padabinti grakščia saulute. Kapinaitės ant kalno. Keisčiausia, kad internetinėj erdvėje neminima Miliūnuose buvus kapelių, o knygoje apie Suvainiškį aprašytos Melninkų kapinaitės ant kalnelio, atrodo, ir bus šitos pačios – kalnelis, kur aplink randama žmonių kaulų ir pinigėlių su vyčiu...

Ant vieno iš masyvių kryžių užrašyta Stuokų pavardė tik patvirtina, kad šiuose kraštuose talentingojo architekto, Vilniaus Arkikatedros statytojo Lauryno Stuokos-Gucevičiaus patėvio šaknys (o menininko pavardės istorija verta rašytojo, tokio, kaip Kristina Sabaliauskaitė, plunksnos... kuri Lauryno pavardė tikroji?.. Stuoka? Gucevičius? Masiulis? Montrimas?..). O šiaip šias vietas su Vilniumi sieja ne tik L. Stuoka-Gucevičius. Sipelių, Miliūnų, Papiškių kaimai priklausė Anykščių bažnyčiai, o nuo XIX a. pradžios – Vilniaus universitetui. Tad neatsitiktinai netoliese ir VILNIOSALA (ne Velniosala...), kurios leidžiamės ieškoti. Einant mišku beveik neįžiūrima kvartaline linija kiekviena proskyna traukia akį, o akis neapgauna, proskynoje seno sodo likučiai, o sena vos gyva obelis dar pabarsčiusi ant žemės baltinių obuolių, kurie atgaivina dehidratuojantį kūną. Vilniosaloje taip pat gyventa Stuokų ir Stakėnų, atrodo, kad tos pačios giminės pavardė varijavo. Būta ir neprastų kalvių: iš po žemių lenda pasagos, pasagėlės, akėčvirbiai, vinys, vežėčių metalinės detalės...

Vilniosala... einam toliau, miškas kuo toliau, tuo labiau šlapias ir kemsėtas, kažkur čia pat didžiausia šiose vietose pelkė, o mes norim rast kitą salą šioje pelkių karalystėje – Roksalą, deja... Girių monai nuveda kita kryptim, gerai, kad pelkėje nepanardina, gerai, kad nepažįstamom uogom nesuvilioja (paskui išsiaiškinam, kad paslaptingosios uogos – varpotosios juodžolės, ne vilkauogės ir ne žalčialunkio, bet, kas paragaus, tas galą gaus), gerai, kad sutikta varinė gyvatė, visai ne gyvatė, o trapusis gluodenas, kantriai gulintis ir apsimetantis negyvu (teko ilgokai palaukt, kol parodė savo dvišaką liežuvėlį)... Gaila tik, kad nei Roksalos neradom, nei kurtinio ar tetervino Suvainiškio telmologiniame draustinyje nesutikome... reikės antro dublio...

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.