Vienas veikėjas ragina šaudyti tuos, kurie rusiškai kalba… Tai reikėtų pusę Vilniaus išpyškinti… Bet dabar tai nuostabos nekelia, nes einame į kitą lygį – išvaromi žmonės iš namų Kapčiamiestyje. Pasireiškia visi protingieji, kad nieko tokio palikti savo namus. Bet jeigu nugirstume, kad taip elgiasi kita valstybė, išvadintume barbarais. Kalbėtis reikia su žmonėmis, o ne juos smaugti arba niekinti. Bet jau nebemokame, nes mūsų reakcija – gynyba, pereinanti į puolimą.
Nesiklausyti kito žmogaus argumentų, negerbti jo teisės į žodį, mintį ir nuomonę tapo virusu. Virusu, kuriam nėra išrasto skiepo, bet jeigu jis ir būtų, nenorėtume skiepytis, nes labai jau smagu šaukti ir nieko kito aplink negirdėti. Juk neturi būti kitaip galvojančių, tik taip, kaip AŠ? Vieni glaudžiasi prie vieno herojaus, kiti prie kito, o tarpusavyje reikia taip susiėsti, kad gatvėje nesilabintum.
Atrado naujieną – Žemaitaitis nusipirko butą Palangoje. Turėtų būti prabangus, bet Remigutis nesako, kiek kainavo. Viena šeima, valdanti privačias mokyklas, irgi savo pirkiniu kitoje šalyje nesigyrė ir netgi gynėsi. Paskui pripažino, kad turi, o už kokią kainą pirko irgi nesako. Na gerai, tegul nesako. Kažkodėl niekur nerašoma, kuriame užsienyje kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras turi butą, kurio vertė 200 tūkst. eurų. VMI viešoje jo deklaracijoje skelbiama, kad vadas turi būstą užsienyje. Man, kaip Lietuvos pilietei, neramu – jeigu vadas pasiruošęs „X“ dienai, tai kas mane gins? O jis dar gąsdina Kapčiamiesčio gyventojus, „kai ateis rusas“… Ukrainoje vyksta karas ir dalis žmonių lieka savo namuose. Bet į mažą miestelį nuvažiavęs vadas gąsdina vietinius. Gerai kitus vyti iš namų, kai pačio garantijos kitoje šalyje? Aš užsienyje neturiu namo, tai kur bėgsiu? Į miškus? Bet juos baigia iškirsti…
Tiesa, šis faktas nėra kažkam įdomus, nes vadas prijaučia teisingai politikai? Ar ne panašiai vyksta ir mažoje Biržų krašto žemėje? Ar galėjote įsivaizduoti, kad prieš kokius dešimt metų socialiniuose tinkluose vienas kitą biržiečiai vadintų kažkokiais „vatnikais“, „kolonomis“ ar dar įmantresniais žodžiais? O dabar labai lengva, mat virusas šis, tarsi niežulys – kasaisi ir dar norisi. Vienas paleido liežuvį ir dešimtys paskui… Pasižiūri, kas pakomentavo, ir supranti – reikia kažką atšauti. Kai nieko protingo sugalvoti nepavyksta, tai paleidi į darbą kultūrininkų garsiai šauktas frazes… Tik tada esi kam nors įdomus ir gali ramiai užmigti, išsiuntinėjęs visus kažkur toliau.
Tikriausiai aš „neteisingai“ mąstau, jeigu piktinuosi kovotojais už pinigus ir įtakas, lipant per kitų galvas. Man ši kova – akivaizdi politikų įtaka ir kova už savo principus, žūtbūtinis karas už eterį saviems. Savi tai tie, kurie dabar nugalės. Pritariu Vytauto Landsbergio minčiai: „Palikit mus gyventi laisvus, kaip mes mokam, kaip mes norim, kaip mes apsisprendėm. Tokia yra mūsų laisvų žmonių teisė ir mes pagal tai gyvensim“. Šie žodžiai – ir „kairiesiems”, ir „dešiniesiems” tinka, bet… Svarbu ne ką, bet kas pasakė. Tai kodėl negalime laisvai reikšti savo nuomonės, kurios neapspjaudytų kitaip manantys?
Galvoju, kodėl Arvydo Juozaičio knygos pristatymui nerasta vietos Knygų mugėje? Atsitiktinai radau 2019 metų LRT straipsnį, kuriame skelbiama: „Kandidatas į prezidentus Arvydas Juozaitis teigia, kad LRT televizijos debatuose nebedalyvaus. Kandidatas nekeičia savo pozicijos ir tikina, kad LRT – politinės korupcijos židinys, o jo pasitraukimas iš debatų rodo jo, kaip kandidato, nesitaikstymą su neteisingumu bei korupcija. Taip pat, pasak A. Juozaičio, jei prireiks, jis ras įrodymų teismui, kad LRT padarė apie jį keturias faktines klaidas“. Taigi, žvelgiant iš šių dienų pozicijos – nieko naujo neįvyko, tebevyksta kova dėl įtakų, protekcijos, žodžio (laisvo?) eteryje… Žmonės susiskaldę į mylinčius LRT ir nemylinčius, nors ir vieni, ir kiti žiūri, o skandalas tik padidino reitingus. Nesutinkate? Tai pažiūrėkite, koks populiarus Žemaitaitis – kuo daugiau prisikalba, tuo daugiau apie jį kalba. Mėgaujasi išrinktieji dėmesiu, o mes, paprasti žmogeliai, baramės tarpusavyje, lyg mūsų nuomonė jiems būtų įdomi arba apskritai ką nors reikštų.
Kai tai suprasime, mažiau pyksime ant kitų ir patys mažiau piktinsimės. Išmoksime diskutuoti ir pamąstyti prieš pasakant, bet ne pasakius. Juk žodis gali ir užmušti, gali ir jėgų suteikti. Gerumas ir supratimas – tai geriausias skiepas nuo visų virusų. Juk labai svarbu nesirgti svetimomis ligomis, kai savų rūpesčių ir negandų užtenka. Rašydama šias eilutes įsivaizduoju ramią, žilaplaukią moterį, kuri ritmingai caksi virbalais, megzdama anūkui kojines. Ir nesvarbu, ar jis jas avės, bet svarbiausia – laukimas, kada atvažiuos vaikai su anūkais, susirinks artimieji ir buvimas kartu ilgai bus šviesulys jos širdyje – dėl tokių akimirkų verta gyventi.