Artėjant 2022-iesiems, kurie Lietuvoje yra paskelbti Jono Meko metais, likimas vis dažniau suveda su šį kūrėją pažinojusiais žmonėmis. Vienas tokių – JAV gyvenantis fotografas Rolandas Andrijauskas. Šiauliuose gimęs, Maskvoje filosofiją studijavęs R. Andrijauskas sako: „Jurgis Mačiūnas, Konstantinas Čiurlionis, Jonas Mekas, manau, pasaulyje yra geriausiai žinomi menininkai, kilę iš Lietuvos. O Joną išvis vadinu svarbiausia XX-XXI a. Lietuvos asmenybe“.
Stereotipai ir sutiktas pasaulis
J. Mekas, kurio 100-ąsias gimimo metines minėsime kitąmet – kultinė asmenybė. O tokie žmonės, kurių gyvenimas ir kūryba yra virtę legenda, dažnai sulaukia prieštaringų vertinimų. Netrūksta jų ir iš Semeniškių kilusiam menininkui. Pokalbis su R. Andrijausku buvo tiesiog apie Joną, tačiau nejučia pradėjome kalbėti apie stereotipus iš J. Meko gyvenimo. Gal jų ir nepaneigsime, bet pabandykime R. Andrijausko lūpomis į juos pažvelgti iš kitos pusės.
„Kai 1990 m. atvykau, Niujorke virė labai įdomus gyvenimas – buvo daugybė gerų džiazo klubų, alternatyvios veiklos taškų, sėkmingai veikė Antologijos filmų archyvas. Prieš mano žygį Niujorke lankėsi grupė „Bix“, muzikantai pasakojo, kaip jiems ten patikę. Netvėriau savo kailyje, norėdamas kuo greičiau įkristi į tą košę. Tiesa, Niujorkas jau nebebuvo tas 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių miestas, kokį dar prisiminė Jonas Mekas, bet gyvos anų laikų šaknys vis dėlto laikėsi. (…) Mekas buvo įsitaisęs pačiame to šurmulio centre, todėl tie, kurie domėjosi muzika, kinu, pirmiausia ėjo į Antologijos filmų archyvą. Durys būdavo visiems atviros. (…) Pakilus geležinei uždangai, atsivėrus sienoms, aplink Antologiją būrėsi nemažai panašių į mane atvykėlių iš Lietuvos – Arūnas Kulikauskas, Eugenijus Varkulevičius, broliai Naujokaičiai, Julius Žižliauskas. Tai buvo Jono sutelkta lietuvių kolonija“, – taip R. Andrijauskas pasakojo Ramūnui Čičeliui („Kultūros barai“, 2020/3).
Pirmosios mūsų pokalbio minutės irgi krypo į tai, kas gi traukė daugelį, ir ne tik lietuvius, prie J. Meko, į jo 1970 m. įkurtą garsųjį avangardinių filmų archyvą, didžiausią pasaulyje (2020 m. šį įstaiga minėjo 50 metų veiklos sukaktį).
Trumpa priešistorė: 1944 m. su jaunesniuoju broliu Adolfu išvykę iš Lietuvos, 5 metus praleidę Vokietijoje su nesėkmingu bandymu pabėgti į Daniją, broliai Mekai 1949 m. atplaukia į Ameriką, pasilieka Niujorke, gyvena pusbačiu, pasiskolina pinigų, nusiperka paprasčiausią filmavimo kamerą, imasi filmuoti kasdienybės vaizdus, iš kurių montuoja kadrus, sukuria vadinamąjį poetinį arba dienoraštinį kiną, imasi kino kritikos, įsteigia savo pačių kuriamų filmų platinimo centrą, Niujorke, Manhatane, bičiuliaujasi ir bendrauja su Salvadoru Dali, Alenu Ginsbergu, Andy Warholu, Jacku Smitu, Barbara Rubin, Yoko Ono, Džonu Lenonu…
„Nuo tada, kai buvo įkurtas Antologijos archyvas, jis tapo ta vieta, kur rinkdavosi žmonės iš viso pasaulio – ne išimtis ir aš, į Antologiją mane pirmiausia traukė Jono asmenybė. Mekas Antologiją atverdavo labai daug kam, pirmiausia – įvairių sričių kūrėjams, kurie muziejuje nuomodavosi salę savo renginiams: filmų pristatymams, koncertams, teatriniams, alternatyvios madų šou pasirodymams… Nors Amerikoje avangardinis kinas ir iki Meko buvo žinomas, praktiškai jis egzistuoja nuo kino atsiradimo pradžios, bet Jonas jam suteikė pilnavertį buvimą, parodė jo teisę, svarbą ir vertę,“ – kodėl J. Mekas yra vadinamas avangardinio kino krikštatėviu aiškina jo bičiulis R. Andrijauskas.
Pasak jo, Antologijos archyvas tapo neoficialia kino istorijos mokykla. Dabar, kai Jono nebėra, Antologija tapo labiau archyvu, edukacine, muziejine institucija, pasakoja Rolandas, leisdamas suprasti, jog įkurto archyvo, kuriame dirbo iki paskutinės dienos, varomoji jėga buvo J. Mekas. „Ten reikėdavo būti, ir visas pasaulis ateidavo pas tave“, – taip gražiai apie Antologiją atsiliepia R. Andrijauskas.
Semeniškiai kišenėje
Galima patvirtinti arba paneigti kalbas, jog J. Mekas, 70 metų gyvenęs Amerikoje, nebendravo su vietos lietuvių bendruomene arba tai darė labai ribotai?
„Jonas visuomet sekė Lietuvos pulsą ir niekados su ja neprarado ryšio – tai byloja ir jo sukurti filmai, ypač – „Lietuva ir SSRS žlugimas“. Keturių valandų filmas sumontuotas iš kadrų, kuriuose užfiksuotos Amerikos žinių ir debatų laidos apie vykstantį perversmą. Broliai Mekai, Jonas ir Adolfas, 1949 m. atvykę į Niujorką, rado aktyvų lietuvių bendruomenės gyvenimą, į jį įsitraukė, ėmė filmuoti renginius, gegužines, susibūrimus – tai yra pokarinio Amerikos lietuvių gyvenimo kronika. Jonas turėjo genialią atmintį – jis atsiminė beveik visas lietuvių bendruomenės žmonių pavardes ir po daugelio metų. Įvertinkime tą faktą, jog nei Jonas, nei Adolfas Amerikoje nesnaudė – jie, nors ir gyveno, ypač pirmaisiais metais, itin sunkiai, tačiau nuosekliai siekė savo – kopė į kino pasaulio olimpą, tad, didėjant profesiniams lūkesčiams, su daugeliu lietuvių sąlyčio taškas liko lietuvybė, o ne darbo ryšiai. Pavadinčiau tai natūraliu augimu – Jonas tiesiog išaugo ir lietuviškų trumpikių“, – menininko asmenybės fenomeną aiškina jo bičiulis.
Tarp mūsų populiaru J. Meką vadinti laisva asmenybe. Rolandas Andrijauskas jį vadina labiau drąsiu nei laisvu: „Jonas matė pasaulį ne papirktom akim. Ne per spalvotus akinius. Jis visą gyvenimą nugyveno pagal savo objektyvų matymą. O matė jis beveik viską Semeniškių akimis.“
Gimtąjį kaimą Semeniškius Jonas visuomet nešiojosi su savimi, sako Rolandas. „Ar žinojot, kad jo kišenėje visuomet buvo česnako galva, o specialiame maišelyje, terbikėje – duonos, dešros ir sūrio gabaliukai? Tiesa, duoną, dešrą ir sūrį jis pirkdavo italų krautuvėlėje. Tik kaimo vaikas galėjo taip daryti. Ir mums, jo bičiuliams, apie Semeniškius jau nieko nereikėjo sakyti – žinojom, kad jie visuomet šalia. Tai buvo nenutrauktas ryšys to, ką jie su broliu praėjo. Manau, kad ir taip pamėgta Jono skrybėlė primindvo jo vaikystės laikais piemenaujant dėvėtą kepurę… Taigi lietuviškumą jis išlaikė visą gyvenimą. Svarbia Jono įvaizdžio dalimi taip ir išliko lietuviškas kaimas, armonika ir dainos. Amerikoje J. Mekas yra sėkmės istorijos pavyzdys .“
J. Meko bičiuliams ir besidomintiems jo gyvenimu jau seniai yra žinomas faktas, kad menininkas visą gyvenimą itin mėgo bulvinius blynus, kurie jam primindavo mamą. J. Mekas ketvirtadieniais savo namuose kepdavo blynus pats, vėliau tą darė ir jo sūnus Sebastianas. Paskutinę gyvenimo dieną J. Mekas irgi paprašė blynų, tik kažin, ar begalėjo juos valgyti… „Bulviniai, kadaise mamos ant lauko ugnies kepti blynai, buvo jo kelionė laiku. Panašiai kaip Orson Welles filme „Citizen Kane“ paskutinę gyvenimo minutę filmo herojus ištaria žodi „Rosebud” (Rožės žiedas). Tai jo vaikystės rogučių vardas, savotiškas gimtinės ir mamos meilės simbolis”, – sako R. Andrijauskas.
Likti žmogumi
Anot pašnekovo, J. Meko bičiuliams ir jį pažinojusiems išlieka didžiulė mįslė, kaip menininkas visur spėdavo – jo interesų laukas buvo itin platus, pro Jono akis nepraslysdavo svarbūs kultūriniai dalykai, renginiai, įvykiai. Kaip sako R. Andrijauskas, Jonas tam turėjo uoslę.
„Vien Meko apsilankymas renginy, pavyzdžiui, Niujorke, kur per dieną, per vieną vakarą vyksta šimtai renginių, buvo didžiulis įvertinimas ir pagarbos ženklas to renginio organizatoriams. Jei jau pas tave atvyko į renginį Mekas, vadinasi, renginys yra kultūriškai svarbus“, – pasakoja Rolandas.
O ir būti pačiam žmogui įvertintam Jono, pripažintam ir priimtam į savo bičiulių ratą buvo dalykas rimtas. Nors didysis menininkas bendraudavo su daug žmonių, jis visą gyvenimą išliko atsparus propagandai, šmeižtui, o tie žmonės, kurie jam buvo nepriimtini, tiesiog atsidurdavo už jo interesų lauko.
„Viskas su juo tvarkoj“ – taip sakydavo J. Mekas apie jam patikusį žmogų. Ir tai, kalba R. Andrijauskas, buvo didysis Meko įvertinimas. Nei žmogaus keikimo, nei patosinio gyrimo iš Jono niekas nesulaukdavo.
„Nors Lietuvoje negyvenu daug metų, žinau, kad apie J. Meką sklando legendos. Amerikoje jis yra itin gerbiamas žmogus. O štai Lietuvoje kam nors vis dar rūpi pakalbėti apie Fluxus kolekciją, kuri neva iš Jono buvo nupirkta už Lietuvos pinigus. Tai skaudi ir opi tema, bent kokiu atveju tai, kad Fluxus kolekcijos dalis atsidūrė Lietuvoje, yra labai gerai, nes kolekcija, kokia ji bebūtų, yra svarbi. O plėtoti tą temą, kad Jonas pardavė kolekciją už didžiulius pinigus, kuriuos sumokėjo Lietuva, nežinant visos situacijos, yra negarbinga. Jonas gal ir pažinojo žmones, kurie sudarė sandėrį, bet šiuo gyvenimo atveju per daug pasitikėjo kitais ir išliko naivokas…“, – kalba J. Meko bičiulis.
Dar viena sklandanti legenda, esą J. Mekas buvo antisemitinių pažiūrų. „Jūs juokaujate? Žydai visą gyvenimą buvo geriausi Jono draugai. Viena pirmųjų parodų, surengtų atidarytoje Antologijos galerijoj, buvo būtent vieno hasidų menininko iš Bruklyno. Be to, pokariu, dar gyvendami Vokietijoje, broliai Mekai pirmiausia svajojo apie emigraciją į Izraelį – ten jie norėjo kurti naują valstybę. Bet buvo ne žydai, iškvietimo į šalį negavo. J. Mekas yra pavyzdys, kaip reikia gyventi ir išlikti žmogumi, nesugadintam pasaulio. Jis išlaikė save tokį, kokiu gimė, ir neišbarstė nė kruopelytės žmogiškumo“, – tokiais žodžiais mūsų pokalbį baigia pašnekovas R. Andrijauskas.
„Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje”.
Rolandas Andrijauskas – iš Šiaulių kilęs fotografas ir filosofas, vėlyvuoju sovietmečiu filosofiją studijavęs Maskvoje, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, išvyko į JAV. R. Andrijauskas aktyviai dalyvauja Niujorko kūrybiniame gyvenime. Pasak menininko, šis miestas – tai vieta, kuriame yra viskas, kas geriausia, kuriai nėra lygių. R. Andrijauskas aktyviai fotografuoja iki šiol, dalyvauja parodose.