Jei net labai sunki buvo ši diena, rytoj vis tiek išauš nauja

Asmeninio albumo nuotr.
„Ilgiuosi Nemunėlio Radviliškio mokyklos, nes ten dirbo tikri profesionalai: niekam nereikėjo nurodinėti, kas ką turi padaryti, sutvarkyti, išspręsti!“ – sako buvusi šios mokyklos direktorė Edita Timukienė.
Kinų patarlė sako: jei kuri planą vieneriems metams – sodink ryžius, jei 20 – sodink medį, jei visam gyvenimui – mokykis. Šis posakis puikiai apibūdina mūsų pašnekovę grynakrauję Biržų krašto moterį, Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos vadovę Editą Timukienę, kuriai stiprybės teikia nuolatinis mokymasis ir tobulėjimas.

Jūs gimėte, augote ir mokėtės Nemunėlio Radviliškyje. Ryškiausi prisiminimai iš vaikystės, tėvų namų? Kas Jus paskatino rinktis mokytojo profesiją?

Gimiau ir augau šiauriausiame Lietuvos kampelyje – Jasiškių kaime, tame pačiame, kuriame gimė Nepriklausomybės akto signataras Jokūbas Šernas. Šeimoje esu vyriausias vaikas, todėl rūpindavausi jaunesne seserimi ir broliu. Mūsų giminė, tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės, labai plati, tad vaikystė prabėgo gausiame giminaičių būryje. Plati giminė dažnai susiburdavo ne tik švęsti įvairių švenčių, bet ir padėti vieni kitiems ūkio darbuose. Ypač smagūs būdavo šie suėjimai, kai mes, vaikai, rengdavome įvairius pasirodymus. Nors buvau tarp pusbrolių ir pusseserių jauniausia, dažnai vaidybiniuose žaidimuose imdavausi arba policininkės, arba mokytojos vaidmens. Galbūt vaikystės patirtis ir giminės elgesio modeliai didžiąja dalimi formavo mano profesinį pasirinkimą.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com