Naujausios
O mūsų asmeniškai lauktos bei linkėtos gėrybės ant mūsų dar nepasipylė.
TEKS DIRBTI, KAIP ARKLIAMS?
Nėra ko ir norėti – metai dar tik prasidėjo. Tad turime į valias gražaus laiko. Juk metai ne bet kokie, o Arklio. Vadinasi, net arkliui aišku: jeigu nedirbsi, kaip arklys, įgyvendintas svajones matysi, kaip savo ausis. Tik smagu, kad arklys ne visada susijęs su darbu. Šis gyvūnas primena veržlumą, polėkį, draugystę. Arklys nuo senų senovės padėdavo žmonėms ne tik darbe. Suteikdavo daug bendrystės džiaugsmo.
Žodžiu arklys apibūdiname mums gerai pažįstamos rūšies gyvūną. Tačiau šį mielą jaukų gyvūną vadiname ir žirgu. Žirgą mes siejame su ištverme, kilnumu, bičiulišku, eiklumu, ištverme… Iš tikrųjų visi žirgai yra arkliai, tačiau ne visus arklius vadiname žirgais. Juk nesakome, kad arklys grakščiai žingsniavo, didingai pakėlęs galvą. Taip gali eiti ar bėgti tik žirgas.
- Gal kiek ne į temą: panašiai, kaip su arkliais, juk yra ir su žmonėmis. Juk ne visus šios Žemės gyventojus galima pavadinti žmonėms, – filosofiškai atsiliepė bičiulis Stasys. Ir tęsė: – Žmogumi būti lyg ir paprasta, bet ne visiems tai pavyksta. Todėl ir sakome, jog tas tikrai yra žmogus, o anas tik žmogelis ar net ne žmogus. Galiu pasakyti, kad ne visi arkliai yra vienodi. Yra ne tik geraširdžių, bet ir piktų arklių.
ERŽILĄ SUKIMŠO Į DEŠRAS
Ir bičiulis prisiminė kolūkinius laikus. Jo tėvų sodyboje buvo laikoma keliolika arklių. Tarp arklių buvo vienas pikčiurna. Stambus, didelis, gražus eržilas, vardu Deimantas. Jis puldavo, ir taikydavosi įkąsti ar įspirti svetimam žmogui. Nesileido gražiuoju kinkomas nei į plūgą, nei į vežimą. Ganėsi, pririštas grandine atokiau nuo bandos. Jį perkelti ganykloje į nenuganytą vietą reikėjo sumanumo. Reikėjo patykoti, kai Deimantas būna nusisukęs. Greitai ištraukti kuolą. Nubėgti kelis žingsnius į šoną ir kuolą vėl įkalti.
- Buvome gal pradžios mokyklos ketvirtokai. Su bendraklasiu Steponu nuėjome perkelti Deimanto. Aš perspėjau draugą, kad neitų artyn prie arklio, nes jis piktas. Steponas nepatikėjo ir arklį paglostyti norėjo. Deimantas griebė Steponą už kepurės ir su plaukais nuo žemės pakėlė. Aš pradėjau klykti, ir Deimantas Steponą ant žemės nuleido, – prisiminė Stasys, kaip draugą nuo pikto arklio išgelbėjo. Netrukus pikčiurna Deimantas iškeliavo į mėsos kombinatą. Mat sovietiniais laikais parduotuvėse buvo storų, arklinėms vadinamų dešrų. Lietuviai jų beveik nepirkdavo. Jeigu ir pirkdavo tokią dešrą, tai katėms ar šunims sušerdavo, nes nuo seno gerbė ir mylėjo arklius.
MIRDAVO KARTU SU ŽIRGU
Lietuvai nuo seno sakydavo, kad miršta žmonės, bitės ir arkliai. Sakydavo, kad mirus vaikui, galima susilaukti kito. Tačiau mirus arkliui, į namus ateis badas. Tada juk nebus su kuo žemės arti. Net į turgų neturėsi su kuo nuvažiuoti… Arklį šerdavo geriausiu šienu, avižomis... Senovės lietuvių tikėjimuose žirgas turėdavo palydėti žmogaus sielą į pomirtinį pasaulį. Archeologai, tyrinėdami dabartinėje Lietuvos pirmojo tūkstantmečio pilkapius yra radę, kad žmonės buvo palaidoti kartu su žirgais. Žinoma, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Kęstučio ir Algirdo laidotuvėse kartu buvo sudeginti ir jų mylimiausi žirgai.
Senovės graikai ir romėnai žirgams statė mauzoliejus. Žirgai būdavo iškalti monetose. Makedonijos karalius ir karvedys Aleksandras Makedonietis, mirus mylimam žirgui Bucefalui, jo garbei įkūrė miestą ir pavadino jo vardu. Romos imperatorius Kaligula savo numylėtinį žirgą Incitatą buvo paskyręs senatoriumi…
- Tad nėra ko stebėtis, kad mūsų Seimas Širinskienės katinui Nuodėguliui nori suteikti teisę daryti įtaką Lietuvos nacionalinio transliuotojo valdymui, – pasišaipė Stasys. Jo manymu, tiek katės, tiek arkliai – protingi sutvėrimai. Jie dažnai pasielgia išmintingiau nei kai kurie žmonės.
APIE ARKLIŲ PLAUKĄ
Arkliai ar žirgai, skirstomi pagal kailio plauko spalvą. Pavadinimų net keliolika: juodis, raudas, juodbėris, kirsnis, bėras, kaštanas, sartis, obuolmušis, palšis, šėmis, pelėkas, širmis, bulanas, gelsvis, keršis, derešis, šlakis, šyvis, laukys, albinosas...
- Tiek daug arklių apibūdinimų! Keista, kad lietuviams nėra baltų arklių. Gal todėl, kad kam nors nušokus nuo proto, sakoma, jog jam vaidenosi balti arkliai?! – stebėjosi Stasys.
Arklių žinovai tvirtina, kad nėra visiškai baltų arklių. Galima sakyti, kad balti yra albinosai. Jų oda ir kailis – balti, o akys – rožinės. Tokie arkliai atsiranda po genetinės mutacijos.
Prūsijoje ir lietuvių gentyse pagonybės laikotarpiu labai šviesus arklys buvo laikomas šventu dievų gyvūnu. Kai kumelė atvesdavo švento plauko kumeliuką, juo reikėdavo ypatingai rūpintis ketverius metus. Po to tokį arklį atiduodavo vyriausiajam žyniui. Jis galėdavo gyvūną sudeginti kaip auką arba naudotis pats.
SMAGŪS POSAKIAI
Yra daug gražių patarlių, pastebėjimų, pamokymų apie arklius. Kai kuriuose arkliai palyginami su žmonėmis. Ėda kaip arklys, dirba kaip gaidys. Arklys – ne pagalys: neėdęs kampe nestovės. Bendras arklys visada liesas. Arklio, kuris veža, botagu nepliek. Dovanotam arkliui į dantis nežiūri. Gera kito arkliu jodinėti, pamėgink ant savo. Susigėdo kaip kumelė, vežimą išvertus. Yra patarlė, kuri skelbia, kad veltui arklys arklio nekaso. Iš tikrųjų arklių gyvenime taip būna. Greta stovintys arkliai vienas kitą kramsnoja, kaso vienas kito nugarą, galvą. Taip vienas kitą apvalo, bendrauja.
- Šiųmečio kalendoriaus lapelyje perskaičiau pastebėjimą, jog geriau asilas, kuris veža, nei arklys, kuris iš balno meta, – nusijuokė Stasys. Jo manymu, dėl palyginimo su asilais arkliai neturėtų įsižeisti, juk asilai priklauso arklių genčiai.
Šiek tiek aptarėme arklių ir žmonių santykius. Sakoma, kad norint kitą žmogų suprasti, reikia atsidurti jo kailyje. Dabar, Arklio metais yra gera proga geriau suprasti save ir arklius. Pabandyti atsidurti arklio ar žirgo kailyje. Sėkmės! Visus metus jos reikės.
