Naujausios
-Kaip jaučiatės iškovojęs aukso medalį, kokie įspūdžiai? Ar visada siekėte čempiono titulo?
Žinoma visada. Tapti čempionu – puikus jausmas, tačiau to nesureikšminu. Manau, kad yra tiesiog neįmanoma užlipti ant prizininkų pakylos, jei varžybose dalyvaujama be noro tapti čempionu.
-Kokių gyvenimo pamokų, kuriomis iki šiol vadovaujatės, išmokė tėtis? Kaip nusprendėte pasukti jo pėdomis ir pasirinkti šį sportą?
Tėtis nuo mažų dienų mane vedė keliu, kuris kartais buvo lengvas, o kartais – sunkus. Jau nuo vaikystės mus siejo artimas ryšys. Tėtis manęs niekada nespausdavo ir nevertė pasirinkti dziudo, leido išbandyti kitas sporto šakas. O pabandęs imtynių sportą supratau, kad tai yra būtent tai, ko aš noriu. Esu dėkingas ir savo treneriams Mindaugui Simėnui, Petrui Jukoniui ir Alfredui Kuprevičiui.
-Kokie tolimesni planai? Ar baigęs mokyklą studijas siesite su sportu? Negalvojate apie trenerio karjerą?
Po mokyklos planuoju studijuoti, bet ir toliau sportuosiu. Rinksiuosi studijas, nesusijusias su sportu. Mokslai man yra ir bus prioritetas. Žinoma, ateityje tikrai bus ir varžybų. Kol kas treneriu būti neplanuoju, bet niekas nežino, kas bus ateityje.
-Ką patartumėte jauniesiems sportininkams, kurie taip pat nori tapti čempionais?
Pastovumo ir įdirbio. Tai yra raktas į sėkmę, nes įdėtas darbas anksčiau ar vėliau atsipirks, net kai to visai ir nesitikėsi.
-Kokių savybių reikia turėti, kad taptum čempionu? Kaip nepasiduoti pradėjus sportuoti?
Kaip jau minėjau, pastovumas yra neatsiejama pergalės dalis. Taip pat ir stiprus charakteris, kurį reikia parodyti ir treniruočių, ir varžybų metu.
-Kaip manote, ko reikėtų, kad Biržų vaikai labiau domėtųsi sportu?
Mano pagrindiniai psichologiniai rėmėjai yra šeima. Manau, kad mažiesiems sportininkams trūksta tėvų palaikymo ir susidomėjimo jų veikla. Taip pat reikia autoriteto, į kuriuos mažieji sportininkai galėtų lygiuotis.
