Šių dienų kasdienybė: stabiliai stabilūs ir nestabilūs stabilumai

Daž­nai mū­sų vals­ty­bės vy­rai ir mo­te­rys ką nors da­ry­da­mi tvir­ti­na, jog taip no­ri už­tik­rin­ti vals­ty­bė­je sta­bi­lu­mą. Žo­dy­nas aiš­ki­na, jog sta­bi­lu­mas, tai pa­sto­vu­mas, tvir­tu­mas, ne­kin­ta­mu­mas. Išei­tų, jog no­rint už­tik­rin­ti sta­bi­lu­mą, nie­ko ne­rei­kia da­ry­ti. Te­gul bū­na, kaip bū­na, ir bus sta­bi­lu. Ta­čiau kaip at­ro­dys, jei­gu mū­sų iš­rink­tie­ji ar iš­rink­tų­jų pa­skir­tie­ji nie­ko ne­da­rys?! Pra­dė­si­me juo kal­tin­ti dy­ka­duo­nia­vi­mu! Tą val­džios žmo­nės su­pran­ta, ir ko nors ima­si. Ki­taip sa­kant, vei­kia. O kaip ne­veik­si?! Pa­vyz­džiui, Sei­me skai­čiuo­ja­ma, kiek per me­tus ar pus­me­tį ku­ris Sei­mo na­rys pa­tei­kė įsta­ty­mų ar jų pa­tai­sų, ar bent pa­kal­bė­jo. Kai to­kie rei­ka­lai, tai ne vie­nas iš­rink­ta­sis, pri­spaus­tas rei­ka­lo, kal­ba vė­jus. Sma­gu dėl to­kių kal­bų feis­bu­kui ir ki­to­kioms me­di­joms. Tik nuo tų sma­gu­mų nė kiek ne­nu­ken­čia vals­ty­bės sta­bi­lu­mas. Mat žo­dy­nas tu­ri dar vie­ną sta­bi­lu­mo paaiš­ki­ni­mą. Sta­bi­lu­mas, tai fi­zi­nės ar bio­lo­gi­nės struk­tū­ros ge­bė­ji­mas grįž­ti į pu­siaus­vy­ros bū­se­ną, jei­gu ji bu­vo su­trik­dy­ta. Tad net ra­di­ka­liais ar keis­tais spren­di­mais neį­ma­no­ma mū­sų iš­muš­ti iš vė­žių, vis su­grįž­ta­me į sta­bi­lią bū­se­ną. Su­ge­ba­me vie­naip ar ki­taip apei­ti įsta­ty­mus. Mo­ka­me įveik­ti drau­di­mus. Ki­taip sa­kant: kas no­ri ger­ti, tas ir vi­du­ry­je nak­ties ras šal­ti­nė­lį troš­ku­liui nu­mal­šin­ti.

Vėl sta­bi­li dau­gu­ma

Sei­me, iši­rus „Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo” frak­ci­jai, bu­vo ap­si­lpu­si val­dan­čio­ji dau­gu­ma. Ta­čiau su­si­kū­rė frak­ci­ja „Lie­tu­vos ge­ro­vei”. Ir val­dan­tie­ji su šia frak­ci­ja pa­si­ra­šė koa­li­ci­nę su­tar­tį. Ir taip, pa­sak Sei­mo ly­de­rio Ra­mū­no Kar­baus­kio, už­si­tik­rin­ta val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos sta­bi­li dau­gu­ma. Dėl nau­jo pa­ra­šo koa­li­ci­nė su­tar­tis ne­kei­čia­ma, nors ant jos dar lie­ka bu­vu­sios „Tvar­kos ir tei­sin­gu­mo” frak­ci­jos va­do Re­mi­gi­jaus Že­mai­tai­čio pa­ra­šas. Ar jis bus at­šauk­tas, ar pa­liks, nuo to sta­bi­lu­mas ne­nu­ken­tės.

Pa­vy­ko su­si­tar­ti

Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da prieš Sei­me pra­si­de­dant atei­nan­čių me­tų biu­dže­to svars­ty­mui, pa­si­kvie­tė pas sa­ve pa­si­tar­ti prem­je­rą Sau­lių Skver­ne­lį su vi­su mi­nist­rų ka­bi­ne­tu. Pa­si­ta­ri­me da­ly­va­vo pro­fe­si­nių są­jun­gų ir vers­lo aso­cia­ci­jų at­sto­vai. Pra­ne­ša­ma: tiek Vy­riau­sy­bė, tiek Pre­zi­den­tas su­ta­rė, kad ru­de­nį svars­to­mas ki­tų me­tų biu­dže­tas tu­rė­tų bū­ti skir­tas ma­žin­ti so­cia­li­nę at­skir­tį. Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da pa­reiš­kė, kad po po­kal­bio su mi­nist­rų ka­bi­ne­tu ra­do bend­rą su­pra­ti­mą, kaip siek­ti ge­ro­vės vals­ty­bės ir į ko­kias vi­suo­me­nės gru­pes bū­ti­na pir­miau­sia at­kreip­ti dė­me­sį. Gra­žu, su­sė­do ir su­si­ta­rė! Anks­tes­niais me­tais sta­bi­liai tar­da­vo­si kiek­vie­nas sau. Ko ge­ro, kar­tais ne pro ša­lį su­griau­ti to­kį sta­bi­lu­mą. Gal jo griu­vė­siuo­se ras 100 mi­li­jo­nų eu­rų pen­si­nin­kų pen­si­joms ir neį­ga­lių­jų iš­mo­koms ženk­liau pa­di­din­ti ?

Sta­bi­lios grės­mės

Sei­me aiš­kin­sis, ar ko­le­gė iš­rink­to­ji Iri­na ne­ke­lia grės­mės vals­ty­bei, nes kaž­ka­da nu­ty­lė­jo apie su­si­ti­ki­mus su Ru­si­jos am­ba­sa­dos žmo­nė­mis. Po­nia Iri­na pri­si­pa­žįs­ta, jog bu­vo su­si­ti­ku­si su kai­my­ni­nės ša­lies dip­lo­ma­tais, bet iš jų pi­ni­gų ne­pra­šė. Kal­bė­jo­si gal apie barš­čius, ka­vą ar cuk­rų. Ga­li bū­ti įtar­ti­nos ir to­kios kal­bos. Juk cuk­rus, nors sta­bi­liai juo ka­vą sal­di­na­me, pa­sak dak­ta­ro Unin­kaus­ko, yra mū­sų svei­ka­tos prie­šas nu­me­ris vie­nas. O su Ru­si­ja ir­gi yra pa­na­šiai, kaip su cuk­ru­mi. Pa­sau­lis ma­to iš Ru­si­jos ky­lan­čias grės­mes, bet su ja ban­do tar­tis, no­ri san­kci­jo­mis pe­rauk­lė­ti. Toks sta­bi­liai ne­sta­bi­lus pa­sau­lis. Kai nė­ra sta­bi­lu, tai no­ri ne­no­ri at­si­ran­da ir grės­mių!