Teatro pavadinimo gimimas
Režisierė Vita Vorienė gerai prisimena teatro pavadinimo kilmę.
„Pačioje pradžioje teatras vadinosi tiesiog Biržų kultūros centro mėgėjų teatru. Atėjus respublikiniam teatro pripažinimui, iškilo mintis teatrui suteikti kokį nors vardą. Pradžioje manyta teatrą pavadinti Mūza, nes Biržuose tarpukariu buvo įsteigta dailės draugija „Mūza“. Tačiau tokiu pavadinimu kolektyvas Lietuvoje jau buvo užpatentuotas. Permąsčius visus galimus variantus, apsistota prie Dauguviečio”,- sako režisierė.
Jos žodžiais, banalaus pavadinimo teatrui duoti nesinorėjo. „Dauguvietis kaip asmenybė labai įdomus ir gerai žinomas, kilęs iš Biržų krašto, tuo labiau dramaturgas ir režisierius, o ir pats išbandęs aktoriaus duoną Peterburge ir kituose Rusijos miestuose. Tokio žmogaus vardą įamžinti tikrai verta“,- Boriso Dauguviečio vardo pliusus vardijo režisierė.
Atsiklausė sutikimo
Dėl teatrui Boriso Dauguviečio vardo suteikimo nutarta atsiklausti dramaturgo dukros Galinos Dauguvietytės.
„Iškomandiravome pas Galiną vieną bičiulį su paklausimu, ar galima teatrui suteikti Boriso Dauguviečio vardą, – pasakoja Vita Vorienė. – Su Galina pokalbis truko net pusę dienos. Likome laimingi, kad Galina su didžiausiu džiaugsmu teatro pavadinimui pritarė bei parašė mums gražų laišką“.
Laiške Galina Dauguvietytė rašė: „Mieli mano biržiečiai, meno ištroškę entuziastai, vaikščiojančios parako statinaitės, būkite visi sveiki ir niekada nenuleiskite sparnų… Jaučiu, jog turiu teisę savo mylimo tėvo vardu padėkoti už suteiktą garbę… Būkite ištvermingi šiame negailestingame meno pasaulyje ir nepasiduokite, nepalūžkite – visada tik pirmyn. Tepalaimina šiandien jus iš aukštybių žmogus, kurį jūs taip pagerbėte ir nepalikote užmarštyje“.
F. Grunskio nuotr.Sportas ar režisūra?
Būsimoji režisierė Vita mokėsi Geidžiūnų kaimo aštuonmetėje mokykloje. Iki šeštos klasės mergaitė svajojo apie sportininkės karjerą ir be galo norėjo tapti gimnaste.
„Net nežinau, iš kur man tokios mintys kilo. Įsivaizduodavau, kaip vaikštau buomu, – apie savo svajonę mena Vita. – Šeštoje klasėje jau buvo man paruošti dokumentai stojimui į Panevėžio sporto mokyklą. Ir mama tam pritarė, tik paskui persigalvojo. Juk aš dar visai vaikas, o teks vienai pačiai gyventi mokyklos bendrabutyje.
Prie mamos abejonių prisidėjo ir tai, kad ji išgirdo – kažkokia mergaitė toje sporto mokykloje susilaužė koją. Bet ar taip buvo su ta mergaite, ar ne, – mokytis mama manęs nebeišleido“.
Neleido, tai neleido. Kiek pasikrimtusi, mergaitė sužinojo apie Rokiškio mieste esančią kultūros mokyklą. Tad nuo to laiko, palikusi už nugaros svajones apie sportininkės karjerą, Vita tvirtai nusprendė: „Stosiu į tą mokyklą mokytis režisūros“, – nors net neįsivaizdavo, kas ta režisūra ir „su kuo ji valgoma“.
Visa laimė, kad pažįstama mergaitė Ramunė kultūros mokykloje jau mokėsi, tad Vita išsiklausinėjo apie visus jai rūpimus dalykus.
Į „tolimą” miestą…
1977 metais, baigusi aštuonias klases, Vita viena pati, savarankiškai išvažiavo į Rokiškį. Kaip tais laikais buvo įprasta, važiavo autobusu. Jaunai mergaičiukei atrodė, kad tai labai tolimas ir svetimas miestas.
„Nors stresavau, tačiau mokyklą susiradau visai nesunkiai. Tuo metu dar nebuvo nei mobilių telefonų, nei „gūglių“, kur galėčiau pasitikslinti mokyklos adresą. Mes, tarkim, kaime net paprasto namų telefono neturėjom. Tik tiek buvau išsiaiškinusi – kad Rokiškyje yra dvi vienpusio eismo gatvės, žinojau, kur įlipti ir kurioje stotelėje išlipti“, – pasakojo Vita.
Vitai besimokant kultūros mokykloje, jeigu kas nors tėvelio paklausdavo, kur dukra mokosi, šis rimtu balsu atsakydavo: „Rokišky…“ Tuo metu Rokiškis dažnam asocijavosi tik su Respublikine psichiatrijos ligonine, tad klausiančiojo galvoje nejučia iškildavo ne vienas klaustukas.
Trūko gyvenimiškos patirties
1980 metais Vita baigė kultūros mokyklą – saviveiklinio dramos kolektyvo režisierės specialybę – raudonu diplomu. Tačiau net ir pabaigusi mokyklą, Vita prisipažįsta, kad dar nelabai suprato, kas iš tiesų yra ta režisūra. Ir apskritai – ar tokio amžiaus jaunuoliams tai įmanoma suprasti?
„Žinojau, kas yra mizanscenos, kur kuriam veikėjui stovėti ir panašiai. Bet juk iš tikrųjų turi būti ir psichologas, ir filosofas, ir, galų gale, reikia turėti šiokios tokios gyvenimiškos patirties“,- atviravo pašnekovė.
Didelio miesto svajonė ir pamokos
Baigusi Rokiškio kultūros mokyklą, Vita nusprendė tobulinti savo režisūrines žinias ir išvyko į Klaipėdą – tuometinį Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetą.
„O ten – be galo didžiulis konkursas. Tuo metu Klaipėdos dramos teatro režisierius P. Gaidys rinko studentų kursą. O ką aš? Mažo ūgio, neidealios figūros – tai tuoj po pirmo turo ir iškritau.
Tada užsispyrusi važiavau, kai kolektyvą rinko kitas režisierius. Ir vėl nepakliuvau. Tuomet nuvažiavau į Leningrado teatrinį institutą. Važiavau iš Rokiškio traukiniu, pakeliui kartojau rusišką pasakėčią – stojamieji juk vyko rusų kalba.
Į egzaminą įleido po penkis jaunuolius. Vienas vaikinas, teatrališkais judesiais, suskėlė pasakėčią apie šoklųjį žiogą. O mane komisija tik išklausinėjo apie mano amžių – ir paaiškėjo, kad jau esu per sena stoti. Ir čia iškritau. Bet šįkart – nenuliūdau, net apsidžiaugiau. Vis dėl tos didelio miesto baimės…
Gražu tik svajojant iš toli – atrodė, kad Leningradas yra kažkas tokio nerealaus ir gražaus. Aišku, jei būčiau studijavusi, būčiau miestą prisijaukinusi“, – kelius link režisūrinio tobulėjimo prisimena Vita.
Atgal jai vėl teko grįžti traukiniu, bet bilieto neturėjo. Visa laimė, kad traukinio vagono palydovas įsileido į savo kupė. „Tik ne dykai – reikėjo atidirbti pildant tabelius“,- šypteli biržietė.
„Popierinės” veiklos ir tikrovė
Niekur neįstojusi toliau mokytis, mergina buvo įdarbinta Rokiškio rajone – zoniniuose kultūros namuose, kurie kuruodavo keletą kaimiškų kultūros centrų. Kaimai siųsdavo Vitai savo darbo ataskaitas, o ji jas susistemindavo ir perduodavo „aukščiau“.
„Mano darbas nebuvo vien statyti spektaklius. Reikėjo organizuoti ir vesti įvairius renginius. O kiek popierizmo! Juk buvo tarybiniai laikai“, – pasakoja Vita.
Svarbiausia tuo metu buvo teisingai užpildyti dokumentus ataskaitai. Tik niekam nerūpėjo, kad didžiąją dalį tų ataskaitų sudarė… nebūti renginiai ir nebūti įvykiai. Galima buvo kurti ir meluoti išsijuosus.
Štai, pavyzdžiui, kiekvieni kaimo kultūros namai privalėjo įkurti kuo daugiau saviveiklinių būrelių. Reikėjo pildyti specialius žurnalus, kuriuose turėjo atsispindėti kiekvieno būrelio kasdienė veikla. Tie būreliai dažnai tebuvo „ant popieriaus“ – tikrovėje jų nebuvo nė kvapo.
„Vienuose kaimo kultūros namuose buvo netgi sukurtas atletikos būrelis, – prisimena Vita. – O to būrelio veikla buvo viena ir ta pati: vis bėgimas į tolį. Juokaudavau: vis bėga ir bėga į tolį, o tai kada sugrįš?“
Tas pats pasakytina apie renginius: ar renginys įvyko, ar ne, scenarijus vis tiek turėjo būti parašytas.
„Tai kaimų kultūros namai tokių renginių prikurdavo, tokių juokingų prisiskaitydavau… – juokiasi Vita iš kolegų ataskaitų. – Vienais metais buvo švenčiamas kažkoks Tarybų Sąjungos jubiliejus. Tai to jubiliejaus proga kiekvieną savaitę vis ką nors minėdavo – BAM‘ą, Armėnijos Respubliką ar dar ką. Įsivaizduokite – kiekvienam iš jų turėdavo būti skirtas atskiras renginys. Bet kaip padaryti renginį kiekvieną savaitę mažame kaimelyje? Ir kas belikdavo? Tik prikurti ir visa tai aprašyti. „Popieriai” tuo metu turėjo didelę galią. Tai šitaip tada ir dirbdavome“,- pasakoja Vita.
O realiai ji turėjo agitbrigadą, statė spektaklius suaugusiesiems ir vaikams…
My sister, my mother, my father…
Po trejų metų Vitą pakvietė dirbti metodiste Rokiškio kultūros centre. Bet Vita nenurimo… Nuo kultūros mokyklos baigimo Rokiškyje prabėgo net ketveri metai. Ir vėl jaunoji specialistė ėmė kelti sparnus – išvažiavo stoti į Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetus. Tik šį kartą pasirinko lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros studijas, nes buvo prisiklausiusi, kad į šį kursą tikrai įstos.
„Mandatinėje komisijoje ėjau pirmu numeriu, nes man daug balų pridėjo už ketverių metų kultūrinį darbą. Visur praėjau kaip per sviestą. Sunkiausia buvo susitvarkyti su anglų kalbos egzaminu. Vieną sakinį verčiau gal pusę valandos – apie kažkokias kanopinių bandas. Visiškai nesupratau, ką verčiu. Nors buvo duoti žodynai, bet vienam žodžiui – kelios reikšmės, tai kaip supratau, taip ir sudėliojau.
Aš mokėjau tik „my sister, my mother, my father“. Išsitraukiu bilietą – reikia papasakoti apie Londoną. Blogai, nieko nemoku. Paprašiau: gal galima kitą bilietą? Ištraukiu – „Anglija“. Vėl visiškas nulis. Juk nei aštuonmetėje, nei kultūros mokykloje į anglų kalbą niekas rimtai nežiūrėjo. Atsiskaitant per pamokas kokį sakinį išmoksti iš teksto pradžios, iš vidurio ir iš galo, kažką ten susakai – ir tuo metu tiko.
Tai dėstytojas, nors egzaminą ir užskaitė, bet patarė iki mokslo metų pradžios pasimokyti anglų kalbos. O ką ten pasimokyti, jei net nežinai, nuo ko pradėti? Nei interneto, nei kompiuterių dar nebuvo“,- įspūdžiais dalinosi pašnekovė.
Iš lietuvių ir režisūros – į klubininkystę
Taip atėjo mokslo metų pradžia. Kaip amžiumi vyriausią, Vitą išrinko grupės seniūne.
„Anglų kalbos dėstytojas Jonaitis man per pamoką sako: pasakyk angliškai „atsiprašau už pavėlavimą“. Aš nemoku. Girdžiu, kad grupiokai sufleruoja, bet dėstytojui išrėžiau teisybę – kad nežinau. O dėstytojas, ir visi kiti, galvojo, kad apsimetu. Ypač kai, dėstytojui uždavus klausimą angliškai, atsakiau jam rusiškai. Tai dėstytojas visą laiką galvojo, kad tyčia taip darau, kad jį paerzinti“, – sako Vita.
Po trejų metų, nebaigusi lietuvių kalbos ir režisūros studijų, Vita perėjo mokytis neakivaizdiniu būdu – pasirinko „klubininkystės“ studijas. Ten taip pat reikėjo laikyti anglų kalbos egzaminą.
„Džiaugiausi, kad visai gerai išlaikiau. Netgi ketvertą gavau! Mat per egzaminą gavau versti tekstą apie Antrąjį pasaulinį karą. Pagal datas puikiai susigaudžiau, apie ką kalbama, o ir žodynas padėjo. Puikiai išverčiau. Tik „klubininkystės” studijas teko nutraukti – ištekėjau ir prie mokslų nebegrįžau“, – pasakoja apie savo studijas Vita.
Paaiškėjo genai režisuoti ir vaidinti
„Ėmėm su vyru kiaules auginti, – apie keistą pasirinkimą prisimena Vita. – Skamarakų kaime, kur buvo tik vienas vienkiemis, gavome namą su sąlyga, kad abu su vyru dirbsime kiaulių fermoje. Sutikome. Taip ir įsidarbinome kiaulių fermoje.
Dabar prisiminus – tiesiog siaubas ima. Paršai krisdavo, o kaip jiems nekris, jei pašarai – supeliję. Kepenys neatlaikydavo. Mes likdavome kalti. Užauginame paršą, o jis ima ir nudvesia. Nuo užaugintų paršų kiekio mums juk skaičiuodavo uždarbį. Įvairiausių kaltinimų prisiklausydavome… Tai ten ilgai ir neištvėrėme“.
Po išbandymų kiaulių fermoje, susiklosčius tam tikroms gyvenimo aplinkybėms, Vita grįžo į Nausėdžių kaimą. Čia vėl galėjo iš naujo kibti į režisūrinį darbą – tą, kurį geriausiai išmanė ir kuris buvo arčiausiai širdies.
„Nausėdžių kultūros namuose pastačiau daug spektaklių, o pagrindinė aktorė buvo mano mama. Ji visą laiką labai norėjo vaidinti. Ir vaidinti jai sekėsi – tekstą išmokdavo labai greitai.
Dabar jai jau 96-eri. Per gimtadienį paklausiau: „Mama, kas tau gyvenime labiausiai patiko daryti?” Sesuo sako: „Tai ir taip aišku – gėles auginti?” O mama atsako: „Vaidinti””.
Va ir paaiškėjo, kieno genai atvedė Vitą į sceną.
Biržų kultūros centras ir sargo replika
V. Vorienė prisimena, kad pirmoji iniciatyvą dėl teatro Biržuose išreiškė Stasė Eitavičienė: Biržų kultūros centro pastatas buvo naujas, o teatro – nėra.
St. Eitavičienė patikslino: „Vita Vorienė dirbo Nausėdžiuose. Statė puikius spektaklius, organizuodavo įvairių kūrybinių pasirodymų. Vita ten buvo labai vertinama, o Nausėdžiai garsėjo savo veikla. Bet Biržams jos labai reikėjo. Žmonės mėgo teatrą, buvo norinčių vaidinti. Kalbinau Vitą pereiti dirbti į Biržus, bet ji dvejojo: biržiečiai daug visko matę – ar pavyks juos sudominti?“
Po truputį Vita jaukinosi mintį apie darbą Biržų kultūros centre.
„Sutarta žodine forma supratau, kad galiu centre pradėti repetuoti. Ėmiau ieškoti žmonių teatro kolektyvui – klausinėjau, kas anksčiau vaidino. Taip po truputį kolektyvą ir surinkau. Žinojau, kad Bronius vaidino, Jolitą susiradau. Prisijungė mano sesė Irena, pasikviečiau kursiokę. Dar iš kaimo tokį vyruką pasikviečiau. Vaidino ir mūsų vaikai. Vieną vyrą pasiūlė jo žmona.
Pradėjome su kolektyvu vakarais repetuoti. Kartą, berepetuojant, ateina sargas ir klausia: „Ką jūs čia veikiate?“ Sakau – repetuojame. Sargas: „Kas jūs tokie esate?“ Sakau – teatras. O jis atšauna: „Čia tokio nėra“.
Ir su kolektyvu išėjome. Su sargu nepasiginčysi. Tokie tat rimti reikalai. Pasirodo, dar oficialiai nebuvome apiforminti kaip teatro kolektyvas. Netgi savotiškai apsidžiaugėme – mažiau bus rūpesčių“, – prisimena Vita.
Aktoriai ir atsitiktinumai
Vita toliau sau dirbo Nausėdžių kultūros namuose, turėjo dėvėtų rūbų parduotuvėlę Biržuose, kol vieną dieną atėjo direktorius J. Auriukas su Romu Lesevičiumi ir pakvietė dirbti kultūros centre. Tada Vita vėl grįžo į Biržų kultūros centrą.
Pirmasis spektaklis, pastatytas Biržų kultūros centro scenoje, buvo „Čigonėlė nemeluoja“ – 2005 metais. Režisierė džiaugiasi, kad žmonės, atėję vaidinti, gražiai prigijo teatro kolektyve, ir tik labai nedaug buvo tokių, kurie neprigijo. Daugiausia tai – tie, kas baigė mokyklą ir išvažiavo studijuoti, ar tie, kurie iškeliavo į amžinybę…
Pasirinkusi pjesę „Tėvo auksiniai“, režisierė ėmė ieškoti naujų aktorių – spektaklyje reikėjo daug vyrų. Ypač Vitai įsiminė vieno vyruko atėjimas į kolektyvą:
„Du jaunuoliai atėjo į kultūros centrą norėdami šokti. Nuėjo į pramoginius šokius, bet vadovė patarė jiems eiti į tautinių šokių užsiėmimus. Jaunuoliai paklausė ir nuėjo pas tautinių šokių vadovę. Tautinių šokių vadovė pasakė, kad jai vaikinų nebereikia, ir liepė eiti pas folkloro kolektyvo vadovę Jūratę. Ten jie neužsibuvo ir atėjo pas mane.
Pasodinau juos salėje ir liepiau žiūrėti. Vienas iš jų prisipažino, kad nori vaidinti, o antras pasakė, kad jis tik žiūrės. Bet realybėje gavosi taip, kad tas, kuris ketino būti tik žiūrovu, iki šiol vaidina teatre, o tas, kuris norėjo vaidinti, seniai iš teatro išėjo“.
Pasvarstymai apie režisierės darbą
„Pati režisūra atėjo su patirtimi. O apie kokią režisūrą gali išmanyti vaikai, stojantys po aštuonių klasių ir baigę aštuoniolikos? Juk jie dar neturi jokios gyvenimiškos patirties.
Aš, jau turėdama teatro kolektyvą, kasmet viena ar su kolektyvu važiuodavau į Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūras-šventes „Atspindžiai“, ar į kitus konkursus visoje Lietuvoje. Žiūrėdavome visus spektaklius – viską dėdavausi į galvą, analizuodavau, stebėjau kitų režisūrinius sprendimus. Tie „Atspindžiai” man buvo didžiulė mokykla“, – pripažįsta režisierė.
Jos žodžiais, tokį darbą dirbant, reikia neturėti šeimos. „Kaime gyvenant – ūkis, daržai, vaikai. O vakare – repeticijos. Reikia viską palikti ir eiti dirbti iki vėlumos. Ko nors spektakliui prireikia – tempi viską iš namų. Gerai, jei vyras tai supranta ir nepyksta… Skaudžiausia – kai išgirsti mestą repliką: „Nieko gero jūs čia nepadarėt”… Mintys apie spektaklį niekada nepalieka. Dirbi bet kokį darbą – o galvoje spektaklis. Arba vakare, kai negali užmigti – mintyse dėlioji mizanscenas, ieškai sprendimų, svarstai, kaip ką padaryti“, – atsiveria V. Vorienė.
Ar sunkiai gimsta naujas spektaklis?
Režisierė Vita prisipažįsta, kad naujas spektaklis gimsta labai sunkiai:
„Tenka daug skaityti. Nemažai esu perskaičiusi rusiškų pjesių. Reikia pagalvoti, kokie žmonės vaidina kolektyve – kad tiktų pagal jų amžių, kad man pačiai patiktų, kad pats spektaklis būtų įdomus.
Ilgai kankinuosi ieškodama, bet kai apsisprendžiu – nebesimėtau. Imu ir darau. Prisimenu, kai išsirinkau „Valiusei reikia Alekso“, aš jau žinojau, kaip viskas atrodys scenoje. Viskas buvo tik mintyse, net niekur neužrašyta“.
Scenoje – tikro gyvenimo atspindys
V. Vorienės dvidešimties metų spektaklių repertuare – ne vien komedijos. Yra ir labai rimtų spektaklių, verčiančių susimąstyti, o kartais – bežiūrint ir ašarą nubraukti.
Apie tokius pastatymus Vitai yra tekę išgirsti ir tokių žiūrovų atsiliepimų: „Nebeisiu, nebenoriu – žiauriai verkiau…“
Trumpam susimąsčiusi režisierė prataria: „Bet gyvenimas – ne tik „tiktokuose“. Nejau visada slysim paviršiumi? Argi nereikia susimąstyti giliau? Nesuprantu aš… Mes tik džiaugiamės, kad žiūrovas dar ir po spektaklio permąsto, ką išvydo scenoje. Juk toks tas gyvenimas – su viskuo: su džiaugsmu ir su ašaromis“.
Režisierė džiaugiasi, kad spektaklius teko parodyti labai daug kur: „Pabuvojome ir Lietuvos vakaruose, ir rytuose, ir pietuose. Turbūt jau visuose regionuose esame pasirodę“.
Vertinimai skirtingi, bet svarbiausia – žiūrovas
Režisierė paatviravo apie labiausiai įsiminusius teatro kolektyvo pasirodymus.
„Vienas iš tokių – pirmasis Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų konkurso „Atspindžiai“ pasirodymas Anykščiuose. Į jį nuvežiau savo pirmąjį pastatytą spektaklį – Čiplio-Vijūno pjesę „Čigonėlė nemeluoja“. (Beje, Čiplys-Vijūnas net aštuonerius metus kunigavo Geidžiūnuose ir parašė aštuonias pjeses)”,- pasakoja Vita.
Ji pamena vieną situaciją: „Vaidinome 10 valandą ryto. Salė didžiulė, žiūrovų – nė vieno. Sėdėjo tik komisija. Vaidinti buvo sudėtinga – labai keistas jausmas. Komisija apie mūsų spektaklį parašė tik keletą sakinių – esą spektaklis primityvokas. Nors visur, kur tik vaidindavome šį spektaklį, žiūrovai jį priimdavo labai šiltai“.
Visai kitokią nuomonę režisierė išgirdo, kai tą patį spektaklį nuvežė į festivalį Palėvenyje.
„Čia profesorius ir režisūros dėstytojas P. Bielskis susižavėjęs pasakė: pjesikė nesudėtinga, o kaip gražiai žiūrisi“…
Antrasis spektaklis, stipriai įstrigęs atmintyje, – pagal Juozo Baltušio kūrinį pastatytas „Tėvo auksiniai“.
„Tapome diplomantais, mus pastebėjo, įvertino, pradėjo kviesti į festivalius“, – pasidžiaugia pašnekovė.
Ryškūs, matomi, pripažinti
„Sunku viską išvardinti, bet esame gavę daug prizų ir apdovanojimų“, – sako Vita.
2006 metais vyriausias aktorius Česlovas Leščinskas buvo pristatytas nominacijai „Už geriausią epizodinį vaidmenį“. 2008-aisiais spektaklis „Mergvakaris“ pelnė nominaciją „Už geriausią scenografiją“. Spektaklis „Šventas reikalas“ buvo apdovanotas prizu „Už ryškiausią sezono spektaklį“.
„O pats svarbiausias ir didžiausias mūsų įvertinimas – 2013 metais pelnyta nominacija „Geriausias suaugusiųjų mėgėjų teatras ir vadovė“ bei aukščiausias apdovanojimas – „Aukso paukštė“ už spektaklį „Švelnus ilgesys““, – pasiekimus vardija režisierė.
Ji šypsosi prisiminusi Galinos Dauguvietytės laišką:
„… Jau vieną Baltą Paukštę sugavote, bet žinokite, kad reikės jai poros… Negi gyvens vienatvėje…“
Kiek planuoja dirbti?
„Aš neplanuoju. Pažvelgus į pasą, į gimimo datą, matau, kad to laiko darbui liko nebedaug.
Bet tai nereiškia, kad išėjus į pensiją nieko nebedarysiu. Žiūrėsiu, kaip klostysis gyvenimas – ar bus noras, kokia bus situacija, ir kiek dar žmonės norės“,- svarsto Vita.
Naujų patalpų paieška ir įkurtuvės… rūsyje
Buvo toks metas, kai Boriso Dauguviečio teatras uždarė Kultūros centro duris ir pradėjo ieškoti naujų patalpų repeticijoms. Ilgokai tai užtruko.
Vita vis dažniau pagalvodavo apie rūsį po savo butu. Patalpos – pakankamai didelės, lubos aukštos. Vis juokais prasitardavo, kad čia reikėtų įsirengti studiją, o prasikirtus lubas ir pastačius vamzdį – bus galima kaip gaisrininkei tiesiai iš buto nusileisti… „Pasirepetuoju ir vėl užsiropščiu į savo butą“, – juokiasi moteris.
„Šią patalpą pasiūlė kaimynė. Vienąkart sako: tai kodėl neinate repetuoti čia? Atvedžiau kolektyvą, parodžiau rūsį ir pasakiau: „Aš jus atvedžiau iš Kultūros centro į tvartą“… Bet žmonės tuoj mane nuramino: „Bet čia bus mūsų tvartas“… Ir mes susitvarkėme. Ir dabar čia mūsų teatro studija. Pabrėžiu – MŪSŲ“.
Tikra tiesa: sienos išbalintos, užuolaidos, užkulisiai, du kambarėliai daiktams pasidėti, net tualetą įsirengė. „Nebereiks lakstyti iš rūsio į mano butą, reikalui prispaudus“, – šypsosi Vita.
Visą remontą atliko pats kolektyvas – savo rankomis, savo lėšomis.
„Įsirengę šią studiją mes visi esame labai laimingi, nes galime ateiti bet kada ir bet kada išeiti. Patys pasišildome, ką paliekame – tą ir randame, viskas savo vietose, ir niekam dėl to galvos neskauda“, – džiaugiasi Vita.
Niekas neaukoja, patys užsidirba
Iš ko gyvena teatras? O ar yra aukojančių? „Yra. Va, šlipsą paaukojo. Skrybėlę, įvairiausių batų, rūbų, – juokiasi Vita. – Jei rimčiau – tai niekas mums nieko neaukoja. Mes patys užsidirbame. Vykdome įvairius projektus. Štai, pavyzdžiui, vykdėme bendrą projektą su UAB „Biržų alus““.
Boriso Dauguviečio teatras yra įsteigęs asociaciją. Dabar teatras turi juridinio asmens statusą. Režisierei nebereikia sukti galvos, kaip susirasti spektaklio veikėjams rūbus, apavą ar scenos dekoracijas. Gavę pakvietimą parodyti spektaklį kažkuriame Lietuvos kampelyje, kolektyvas turi galimybę kelionei pasisamdyti transporto priemonę.
Kas režisierei Vitai yra TEATRAS?
„Teatras – didžiulė, neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tai ne tik darbas. Grįžus namo, riba tarp teatro ir buities nebeegzistuoja – viskas susilieja. Bet mintys apie spektaklį vis tiek seka paskui. Einu miegoti, bet vis dar „gromuliuoju“ spektaklį“,- sako Vita.
Ir priduria: „Mūsų teatrui jau dvidešimt metų. Net nepajutau, kaip jie prabėgo. Tik nuotraukose atsispindi visų metų bėgsmas. Tik jose galima išvysti, kad prieš 20 metų buvome tokie jauni“…
Režisierė dega, alsuoja teatro ritmu. Šiuo metu ji atsakingai ruošiasi lapkričio 16 dienai, kai darnus kolektyvas vėl lips į Biržų kultūros centro sceną ir pristatys dramą „Toliau – tyla“ (pjesės autorius – Vina Delmar).
Režisierė ir aktoriai paruošė naują spektaklį
„Ne vienas spektaklis turėjo uždavinį – kad žiūrovas ne tik pasijuoktų, bet norėtųsi, kad viskas, ką rodome scenoje, pasiektų žiūrovo širdį, kad sujaudintų. Kad priverstų susimąstyti apie dalykus, kurie yra svarbūs bet kuriame amžiaus tarpsnyje, nes tėvų ir vaikų santykiai su laiku nesikeičia ir visada išlieka aktualūs. Po tokių draminių kūrinių svarstau vėl sugrįžti prie komedijos žanro“,- pasvarsto Vita.
Labai greitai prasidės prieškalėdinis laikotarpis. Režisierė ir jos kolektyvas jau turi visai šeimai paruošę spektaklį „Oi! Ir vėl pelytė!“, kurio trukmė 40 minučių. Jį statė labai intensyviai ir įdėjo labai daug darbo. Tad, jei norėtumėte pradžiuginti mažuosius, o ir suaugusiems tikrai bus smagu šį spektaklį stebėti, galite į režisierę drąsiai kreiptis.
Kolektyvo mintys apie režisierę ir teatrą
„Jei nepatiktų vaidinti, mes neaukotume savo laiko: kai kurie – iš šeimų, o kiti tiesiog – iš savo laisvalaikio. Visi labai norime vaidinti ir norime išgyventi ne tik savo gyvenimus, bet ir svetimus; nuo scenos pasakyti tokias tiesas, tokius žodžius, kurių realiame gyvenime nepasakysi. Nuo scenos tai padaryti žymiai lengviau“, – sako teatro aktorė Regina Pipiraitė.
„Mes – tarsi pateptieji. Juk kas dar turi tokią galimybę per tokį trumpą žmogaus gyvenimą išgyventi tiek įvairiausių likimų – džiaugsmingų, kartais sukrečiančių… O mes tai galime. Įsijausti į veikėjų būsenas nėra sunku, nes režisierė labai talentinga ir gerai parenka vaidmenis. Režisierė yra parašiusi pjeses, kuriose žodžiai parašyti konkrečiam asmeniui. Rodos, kad viskas sukramtyta ir į burną įdėta, tai argi gali būti sunku vaidinti?“ – sako Jolita Braškė.
Ji atvira: „Nesame profesionalai, tad stengiamės būti scenoje kuo nuoširdesniais. Per repeticijas kartais repetuojame ir verkdami. Verkiame scenoje, verkia žiūrovas, verkia pati režisierė. Ir kai juokiamės, – juokiamės iki ašarų. Viskas mumyse – tikra. O pats kolektyvas – kaip šeima. Jauku būti kartu. Ir temos mums niekada neišsenka. Po repeticijų dar ilgokai stovime lauke ir šnekučiuojamės. Mums visiems teatras – be galo brangus. Tikimės, kad ir žiūrovas jaučia tą patį. O mūsų biržiečiai žiūrovai – stebuklingi; labai myli teatrą“.
„Labai nustebino vienas festivalis, kai buvo pakviestas teatro kolektyvas net iš Latvijos, lietuvių kolektyvai – keturi, bet žiūrovai salėje tebuvo tie patys festivalio dalyviai. O kur žiūrovai?“ – stebisi Regina.
Ar visada patenkinti su pasiūlytu vaidmeniu? Bronius Medinis su humoru sako: „Režisierė pataiko tokį vaidmenį, kad kelio atgal nėra, tad belieka tik įgyvendinti“.
„Mūsų Broniukui užtenka užeiti ant scenos ir visos moterys salėje jau ošia…“ – Jolita pagiria Bronių.
O į klausimą, ar menininkui lengviau gyventi, atsako: „Lengviau. Nes į viską mes žiūrime kitaip. Aišku, yra pajautimas, kad ne viską mes galime gyvenime pakeisti, bet kitaip priimame savo vargus ir skausmus. Mes turime savo vidinį pasaulį. Turime į ką atsiremti. Ir aplamai, kai pragyvenome nemažą tarpsnį, tad nelabai kas begali mus įžeisti, įskaudinti. Mes jau užsigrūdinę. Be to, meniškos sielos žmonės mato pasaulį tikrai gražesnį. Ir jam lengviau gyventi. Ir pats pasaulis nuostabesnis“.
Palinkėjimas režisierei ir sau…
Regina linki: „Kad gyvenimas nepateiktų nemalonių staigmenų, kad režisierę visada lydėtų kūrybinė sėkmė. O jei režisierę lydės kūrybinė sėkmė, tai ir visam kolektyvui seksis spektakliuose. Ir dar – mums visiems labai reikia žiūrovų palaikymo.“
Irena palinkėjo režisierei sveikatos ir kantrybės. Jolita sakė: „Pirmiausia reikia sveikatos. Tos ukvatos dar yra, bet labai reikia ir sveikatos. O savo režisierei linkime, kad ilgai dar širdyje neužgestų kūrybinė ugnelė“…
Lai išsipildo visi linkėjimai, tegul Boriso Dauguviečio teatras gyvuoja dar ne vieną dešimtmetį, o žmonės išmoks įsiklausyti ir išdrįs patirti tai, ką dovanoja teatras – gyvą emociją, tikrą išgyvenimą ir artimą ryšį tarp aktoriaus ir žiūrovo.