Armandai, kokia yra situacija dėl Jūsų regos susigrąžinimo – ar gydytojai suteikė viltį vėl matyti?
Amerikoje pas gydytojus buvau du kartus. Atlikę tam tikrus tyrimus, jie pasakė, kad man regėjimą atgauti įmanoma, tik turiu šiek tiek palaukti. Pasak gydytojų, jau yra atliekami bandymai su regos nervo persodinimu, vyksta tyrimai, kurie yra trečiame iš keturių etapų ir, pasak specialistų, yra sėkmingi. O tada, kaip man aiškino, liks tik formalumai ir prasidės pirmosios operacijos. Gydytojas užsiminė, kad yra galimybė būti net vienu iš pirmųjų eksperimentinių pacientų, tokiu atveju, operacija turbūt nekainuotų. Tad gyvenu laukdamas, dabar esu vienos JAV klinikos pacientas, su savo ligos istorija ir ten atliktais tyrimais. Palaikome ryšį su gydytojais, seku visas jų naujienas.
Kaip Jūs priėmėte žinią, kad regėjimą įmanoma atgauti, bet dar reikia palaukti?
Žinoma, norėčiau kuo greičiau vėl matyti, bet su šia žinia mano viltis ir tikėjimas dar labiau išaugo. Nematau jau penkerius metus… Jeigu išlaukiau tiek, palauksiu dar metus ar dvejus… Dabar turiu dėl ko dar labiau stengtis, dėl to ir įsidarbinau Šiauliuose.
Papasakokite apie tai?
Nuo rugpjūčio mėnesio gyvenu Šiauliuose, ten nuomojuosi vieno kambario butą. Dirbu įmonėje kartu su kitais, negalią turinčiais žmonėmis: vieni negirdi, kiti – nemato, treti – nekalba. Kas kokį darbą sugeba, tokį ir dirba, ir už tai gauna atlyginimą. Mano darbas – surinkinėti varžtus, nes tik tokį dabar galiu atlikti. Džiaugiuosi šia galimybe, nes kas mėnesį atsidėdamas pinigų iš išmokos už invalidumą ir iš atlyginimo, galėsiu sutaupyti bent jau kitai kelionei į JAV pas gydytojus. Nes jos dar prireiks.
Ar nesunku buvo orientuotis naujame mieste?
Iš pradžių buvo sunku, nes miesto nepažinojau, bet Šaulių aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininkės ir Biržų skyriaus pirmininko Dainiaus Masėno bei draugo Arūno pagalba, baigiu ten apsiprasti, daug jau išmokau. Gyvenu pačiame miesto centre, bet kasdien į darbą važiuoju autobusu. Turiu telefone specialią programėlę, kuri praneša, koks autobusas atvažiuoja ir kur jis važiuos. Į tą patį darbą važiuoju ne vienas, stotelėje laukia ir kolegos, kurie mato, bet turi kitą negalią, tad vieni kitiems padedame. Jeigu ko nerandu, visada paklausiu žmonių. Kadangi iš Biržų į Šiaulius autobusas kursuoja tik kartą per dieną, tenka važiuoti pirma į Panevėžį, o iš ten į Šiaulius ir atvirkščiai. Todėl dabar į namus savaitgaliais grįžtu dažniau, nes noriu kuo greičiau pažinti Panevėžio ir Šiaulių autobusų stotis ir geriau jose orientuotis.
Tai Jūsų gyvenimas paskutiniu metu gerokai pasikeitė?
Gal tik pasidarė šiek tiek įdomiau gyventi, nes darbe visi tokie draugiški, susibendravome, kažkaip viskas kitaip…
Esate sakęs, kad jei neliks vilties matyti, nebegyvensite… Ar dar šio nusiteikimo neišmetėte iš galvos?
Galiu pasakyti taip – dabar aš jau ruošiuosi grįžti į reginčiųjų pasaulį, kuriu planus, galvoju apie darbus, turiu atities viziją… Man gydytojai patvirtino, kad vėl matyti galiu, tad turiu dėl ko stengtis.
Jeigu nebūtumėte įrašytas į regos nervo persodinimo operacijos eksperimentinių pacientų sąrašą, ar numanote, kiek Jums kainuotų operacija ir kur gautumėte jai pinigų?
Kiek kainuotų, pasakyti negaliu, nes nežinau. Bet suprantu, kad tokių operacijų kaina gali siekti ir apie milijoną eurų. Tad tokiu atveju, su gydytojų raštišku patvirtinimu, kreipčiausi tiesiai į Sveikatos apsaugos ministeriją dėl finansavimo galimybių.Tačiau tokį patvirtinimą gausiu tik tada, kai bus užbaigti visi tyrimai apie kuriuos minėjau, kai regos nervo persodinimo operacija bus teisiškai įforminta ir Amerikos gydytojams suteikta licencija ją atlikti pacientams. Kol kas turiu tik žodinį gydytojų patvirtinimą, kad matyti galėsiu tik šios operacijos pagalba, tačiau žodinis patvirtinimas – dar ne įrodymas, su juo kreiptis į ministeriją nėra prasmės.
Biržiečiai Jūsų nelaimei buvo neabejingi ir kas kiek galėjo, tiek paaukojo. Ar dažnai sulaukiate klausimų iš žmonių – kas toliau?
Taip ir esu žmonėms už tai labai dėkingas, visiems kurie palaikė, suprato, aukojo. Taip pat labai dėkoju merui ir jo komandai, kurie šiam reikalui nebuvo abejingi. Tik visų žmonių dėka aš dar gyvenu didele viltimi, tik jie man suteikė galimybę sužinoti, kad ta viltis visgi yra. Biržiečiai gatvėje vis paklausdavo, ar aš vėl matysiu, bet buvo ir tokių, kurie mane išvadino aferistu. Turiu išsaugojęs visus čekius – lėktuvų bilietų, vizų, viešbučių, vizito pas gydytojus ir t. t., tad mano sąžinė švari, esu visiškai ramus. Kas priklauso nuo manęs – aš padariau ir darau toliau. Dirbu, tam, kad nebereikėtų žmonių prašyti dar vienai kelionei į Ameriką, nes jos dar prireiks patvirtinimui gauti. Prašyti nėra malonu, tad turiu finansiškai sustiprėti. O kainos yra didžiulės, vienas vizitas pas gydytoją man kainavo beveik penkis tūkstančius dolerių – lankiausi pas keletą, o dar tyrimai ir t. t… Su tūkstančiu eurų kišenėje nieko nepasieksi.
Dirbdamas kartu su neįgaliaisiais, Jūs dar labiau įsiliejate į žmonių, kurie mato kitokį pasaulį, bendruomenę. Esate stipraus žmogaus pavyzdys.
Aš nesu pavyzdys, o tiesiog tikiu tuo, ką darau, nepasiduodu, nes turiu tikslą – vėl matyti. Ir žinau, kad taip ir bus. Mano situacijoje atsidūrusiems jauniems žmonėms patarčiau taip pat nenuleisti rankų – rega yra atstatoma ir tai nėra šimtmečių klausimas. Taip, mes, kurie regėjome pasaulį, aklųjų pasaulio niekada nesupratome ir nesuprasime. Lygiai taip pat, kaip aklieji, kurie praregėtų, turbūt nebemokėtų gyventi normaliai. Bet niekada nereikia pasiduoti. Ypač kai žinai, kad rytoj gali būti geriau negu šiandien.
Kas Jus motyvuoja eiti pirmyn labiausiai?
Dabar aš noriu gyventi. Jeigu būčiau apakęs penkiasdešimties ar šešiasdešimties, tada gal ir pasiduočiau, galvočiau: et, savo jau nugyvenau… Man dar nėra keturiasdešimties… Metai, kurie paprastai būna gražiausi žmogaus gyvenime, eina pro šalį, su tuo susitaikyti tikrai negaliu. Mane motyvuoja žinojimas, kad viltis yra, kad rytoj gyvenimas bus geresnis ir tas gerumas artėja su kiekviena diena. Juk po audros visada nušvinta saulė. Aš tą saulę pagavau ir laikau rankose, tik kol kas ji nešviečia… Dar turi prasisklaidyti debesys ir ji įsižiebs… Laukti liko neilgai.
Sakote, gyventi irgi norite. Bet Armandai, juk neregiai gyventi irgi gali ir gyvena…
Yra skirtumas, kai žmogus gimsta neregiu ir kai jaunas žmogus juo tampa. Tokiu atveju apie jokias adaptacijas negali būti kalbos. Tu negali normaliai apsipirkti, visada eini gatve bijodamas kažkur atsitrenkti, ne ten nueiti, užkliūti, parkristi… Visada esi priklausomas nuo kitų.
Aklųjų pasaulis – ne mano pasaulis, nes aš savąjį mačiau ir mačiau jį kitokį…
Kai žmonės mane guodžia, sako, kad supranta, kad įsivaizduoja kaip jaučiuosi, galiu pasakyti – nė velnio.
Kad įsivaizduotų, tokiems žmonėms reikėtų uždėti tamsius akinius, apsukti aplinkui ir sakyti – eikite. Va, tada gal ir suprastų, ką tai reiškia. Bet tuos akinius jiems bet kada būtų galima nuimti. O ką nuimti man?
I. Butkevičiūtės nuotr.