BANDOME PASAULĮ PAKEISTI
Būna momentų, jog tą, nepažinų pasaulį tariamės pažįstantys. Tą akimirką tarsi viskas sustoja. Malonu tokiame pasaulyje gyventi. Tačiau atsitokėjame. Tarsi iš malonaus sapno pabudę, suvokiame, jog tai tėra savęs apgaulė. Ir pradedame viduryje baltos dienos ieškoti pasaulyje šviesos. Kodėl mes taip elgiamės?
– Matyt todėl, kad nuo vaikystės jaučiamės esantys šio pasaulio centre. Juk tuomet viskas, kas mus supo, gyvavo tik dėl mūsų, – į svarstymą apie pasaulio prasmę įsijungė mano nuolatinis pašnekovas Stasys. Jo manymu, išaugę iš vystyklų, pradedame suprasti, kad nieko nesuprantame. Pamatome, kad pasaulis nėra tobulas. Pradedame ieškome gyvenimo prasmės. Ne vienam žmogui šauna į galvą pasaulį pakeisti. Pagal savo supratimą.
Panašu, kad dėl norų pakeisti pasaulį vyksta revoliucijos, sukilimai, karai.
Štai 17 amžiaus Prancūzijos revoliucionieriai bandė pakeisti pasaulį su laisvės, lygybės, brolybės siekiais. Bandė. Kai kas iš tos revoliucijos liko. Buvo ir daugiau revoliucijų, po kurių lyg ir nieko gero neliko.
– Prancūzijos revoliucijos metais atsirado posakis, jog revoliucija suėda savo vaikus, – lyg ir pritarė Stasys. Tačiau jo manymu, išlieka prisiminimai apie tai, jog bandėme padaryti pasaulį geresnį. Kad jame būtų daugiau tų laisvių, lygybių ir brolybių.
Žmonės kovoja. Valdžią pasigrobę diktatoriai kovotojus žudo. Į kalėjimus sugrūda. Siekiantieji laisvės, atsiduria belangėje.
ŠVENČIAME IR PRALAIMĖJIMUS
Bandant kovoti prieš smurtą ir nelygybę, kai kuriose valstybėse po sukilimų ar bruzdėjimų tų blogybių tik padaugėja.
– Teisybė, 1863-1864 metų sukilimą prieš carinę Rusijos valdžią mes pralaimėjome. Sukilimo metu okupacinė Rusijos vyriausybė nuteisė mirties bausme, katorga ar ištrėmė daugiau kaip dvidešimt vieną tūkstantį žmonių. Buvo įvestas lietuviškos spaudos draudimas, – istorines žinias parodė Stasys. Ir samprotavo: – Tačiau šį sukilimą prisimename šventiškai. Nes jis mūsų širdyse išugdė kovotojų dvasią. Juk atgavome ir savo raštą. Ir iš okupantų išvadavome kraštą. Jeigu nebūtume išėję ir namų, galvas dėl dėl geresnio gyvenimo paguldę, gal ir dabar gyventume dūminėse pirkiose?
SUNKUS PASAULIO PAŽINIMO KELIAS
Pasaulis iš tiesų nėra aiškus. Jeigu būna aiškesnių dienų, tai po jų vėl ateina miglotų savaičių ar net mėnesių. Ir vėl prasideda savojo pasaulio ieškojimai kosmoso platybėse.
Šiek tiek daugiau nei prieš penkis šimtus metų portugalų keliautojo Fernando Magelano ekspedicija pirmoji apiplaukė pasaulį. Įrodė, kad Žemė tikrai apvali. Dabar mums atrodo, kad šį dalyką žinojome nuo Pasaulio Sutvėrimo. Nors tebėra tikinčiųjų, kad Žemė plokščia. Ir ją ant savo nugarų laiko drambliai ar didelės varlės.
– Tačiau pats Magelanas pasaulio neapiplaukė. Žuvo dabartinių Filipinų teritorijoje, – istoriją apie garsų jūrininką prisiminė Stasys. Ir filosofiškai svarstė: – Būna, kad pasaulio pažinimas ar bandymai jį pataisyti baigiasi tragiškai. Panašiai, kaip su kai kuriomis revoliucijomis. Tad ne visada laimėjimus galime vadinti laimėjimais. Kaip ir pralaimėjimai gyvenime pasirodo esantys visai ne pralaimėjimai, o pergalės.
Panašu, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių. Nuo to, ką mes pasirenkame. Ar norime sau ir kitiems daugiau demokratiškos, liberalesnės ar kietesnės valdžios?
MŪSŲ PASIRINKIMAI
Mums tvirtinama, kad mes galime pasirinkti. O gal mūsų pasirinkimas – nulemtas likimo? Gal taip, o gal, kaip visada, ne taip. Juk geriau tikėti, kad viską galime nulemti patys. O kaip kitaip?! Juk gyvename demokratinėje valstybėje. Tad galime patys savo valdžią išsirinkti.
– Tačiau per rinkimus matome, jog vieni politikai laimėjo per plauką, – pasakė Stasys. Ir stebėjosi: – Laimėtojai gauna viską, o pralaimėjusieji – nieko. Įprastai laimėtojai su pralaimėjusiais jokiais postais nesidalina. Tada ir po demokratiškų rinkimų būna daug dantų griežimo.
Nieko nepadarysi – tokia demokratijos kaina. Ne vieną dešimtmetį buvome susitarę, kad nė viena valdžia nesilaikys dantimis įsikibusi į postus. Po rinkimus gražiai užleis sostus. Taip buvo vadinamajame demokratiškame pasaulyje. Tačiau dabar reikalai susijaukė. Kuo toliau, tuo aršiau pasaulyje įsikimbama į valdžią. O įsikibus – savos tiesos įrodinėjamos ne kalbomis, o bombomis…
Su bičiuliu Stasiu susigriebėme, jog nuo mūsų kalbų pasaulis geresniu netapo. Tačiau kasdien – šviesiau. Juk dienos ilgėja. Tad nėra viskas taip blogai – turime kuo džiaugtis.