Esame priversti nuolat galvoti ne tik apie save, bet apie mus supantį pasaulį. Todėl, kone sirgdami dėl visos Žemės reikalų, turime daryti tai, kas svarbu ne tik mums vieniems. Dėl visuomenės reikalų esame įsprausti į įstatymų, taisyklių, normų, nurodymų rėmus. O juk norisi turėti tik savų, ne taip svarbių pasauliui dalykų. Norisi ištrūkti iš įvairių reikalavimų gniaužtų. Ir kai kada pavyksta. Tačiau pasitaiko, kad dėl tokių norų pasielgiame taip, kaip nederėtų. Tada iš gėdos nežinome kur dėtis.
GĖDA MUS SUVARŽO
Tačiau psichologai sako, jog ne visada reikia sudegti iš gėdos. Kai kuriais atvejais gėda – naudingas jausmas. Senovės romėnų filosofas Lucijus Anėjus Seneka yra pasakęs, jog gėda dažnai draudžia tai, ko nedraudžia įstatymas. Vadinasi, gėda mus verčia gyventi padoriai. O austrų psichiatras, psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas teigė: pirmas kvailumo požymis yra visiškas gėdos nebuvimas. Tad gėda – vertingas jausmas.
– Gėda dabar nemadinga. Neturėti gėdos – jau ne kvailumo, o gudrumo požymis, – nuomonę gėdos klausimu pasakė bičiulis Stasys. Ir tęsė: – Juk matome, kaip aukšti politikai, neraudonuodami skelia iš tribūnų gražias kalbas, o nuėję nuo tribūnų elgiasi gėdingai. Kraunasi turtus sau kitų sąskaitą ir tuo didžiuojasi.
Tuo pat metu gėdingai pasielgęs iki tol buvęs doras žmogus nori prasmegti skradžiai žemę. Žmogui pradeda smarkiau plakti širdis. Kaista ir rausta skruostai…
Tačiau matome, kad galima išmokti blogai elgtis, meluoti ir neraudonuoti. Ko gero, išmokti taip elgtis nėra sunku. Juk ką nors viešai ne taip padarę raudonuojame, o kai esame vieni, raudonis jau neišmuša. Išeitų, kad kalta – aplinka? Tačiau jeigu sugebi toje aplinkoje elgtis, kaip lapė vištidėje ar vilkas avidėje ir dėl to neraudonuoti, tada gali už nosies vedžioti aplinkinius. Ir būna, jog begėdžiai gauna valdžią ir pasauliui primeta begėdišką elgesį.
CIVILIZACIJA NAIKINA GĖDĄ?
Žmonių elgesio žinovai mano, jog gėdos jausmo išugdyti ar jį užgniaužti neįmanoma. Tai – įgimtas jausmas. Tačiau nuo mažumės prisimename, kaip tėveliai mus mokė gyventi ir elgtis taip, kad nepadarytume gėdos nei sau, nei šeimai. Išeitų, kad mūsų elgesį daugeliu gyvenimo atvejų nulemia auklėjimas? Kai pasielgiame netinkamai, gėda mums praneša, kad negerai pasielgėme. Esame verčiami kitą kartą elgtis taip, kad nebūtų gėda. Pastebėta, kad gėdos jausmo nesuvokiantis žmogus būna piktas ne tik sau, bet kitiems žmonėms. Ir su nerimu matome, kad pasaulyje pykčio ne tik netrūksta, bet jo daugėja.
– Manau, kad civilizacija veja gėdą iš mūsų gyvenimų. Juk dabar galime internete anonimiškai iškeikti kitus žmones. Karuose kasdienybe tapo raketomis, dronais žudyti per atstumą. Kai nematai žmonių kančių, nejauti nei gėdos, nei kaltės, – svarstė Stasys. Todėl, jo manymu, į valdžios viršūnes užkopia žmonės, kurių negraužia sąžinė.
Atsidūrėme tokiame pasaulyje, kur gėdijamės prisipažinti, kad mus dėl ko nors būna gėda. Ir pradedame žavėtis begėdžiais. Juos stumiame į valdžią. Svarstome, jog su tokiais išrinktaisiais neprapulsime. Jie ir sau, ir mums visokių gėrybių be skrupulų iškovos. Ir mums dėl tokių pasirinkimų jau nėra gėda?
GĖDA NIEKUR NEDINGO?
Jeigu teisybė, kad gėda yra įgimtas jausmas, tad ji niekur negalėjo dingti. Tūno ta gėda kiekviename iš mūsų. Tai nutyla, tai vėl šaltu prakaitu ar skruostų raudoniu sugrįžta. Juk turime pavyzdžių, kai didžiausi nusidėjėliai yra sugrįžę į doros kelią. Dėl užsitrauktos gėdos save viešai plakė. Iš baimės, kad teks degti pragare? Nesvarbu, kad iš baimės. Svarbu, pripažino žmogus nuklydęs. Ir tapo geresniu žmogumi.
Bičiulis Stasys papasakojo įvykį, dėl kurio jam dabar labiau gėda, nei buvo gėda daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų. Už gerą darbą įmonė jam buvo skyrusi savaitės ekskursiją į Ukrainą. Per išvykos dienas buvo aplankyta vaizdinga Užkarpatė, Lvovas ir jo apylinkės.
– Po vienos iškylos į kalnus mūsų ekskursantų grupė vėlyviems pietums suėjome į vietinę užeigą. Mūsų grupė buvo mišri. Atsisėdau prie staliuko su trimis rusėmis. Buvome alkani, o viena padavėja keliolikos žmonių nespėjo greitai aptarnauti. Ant stalo buvo pilna lėkštė duonos. Buvo ir garstyčių indelis. Rusės, nieko nelaukdamos ėmė duoną, tepė ją garstyčiomis ir godžiai valgė. Ir aš valgiau. Buvo labai skanu. Kai atėjo padavėja ant stalo nebuvo nė trupinėlio duonos. Tuščias buvo ir garstyčių indelis. Padavėja nužvelgė stalą ir pasakė: iš karto matau, kad esate rusai!
Stasys prisipažino tada neišsidavė esąs lietuvis. Tą kartą buvo nesmagu. Ir tiek. Net buvo tą įvykį užmiršęs.
– Tik kai prieš trejus metus Putino rašistai užpuolė Ukrainą, prisiminiau tą seną atsitikimą Ukrainos valgykloje. Ir pasidarė gėda. Pasijutau lyg būčiau kolaboravęs su okupantais, – pasakojimą užbaigė Stasys. Ir paraudo.
Tokios tokelės su ta mūsų gėda. Vieni ją praranda. O kiti – net po kurio laiko vėl atranda. Matyt, nuo gėdos, kaip ir nuo savęs neįmanoma pabėgti ar pasislėpti.