Naujausios
Toks žurnalistų, televizijose ir socialiniuose tinkluose aktyviai besireiškiančių politinės jėgos pusėje, koncentratas, aprūpintas viešosios erdvės kanalais, kuriuose galima laisvai reikštis tik vienai politinei jėgai priimtina linkme – tiek įvykių vertinimuose, tiek mitingų organizavime.
Nuo 2014 metų, mano stebėjimu, prasidėjęs konservatorių ir jų sąjungininkų vykdomas Lietuvos viešosios erdvės „užgrobimas“ vienos politinės partijos palankumui konstruoti, šiandien yra virtęs ne tik palankumo kūrimu, bet ir masinių politinių akcijų organizavimu.
Lietuvos viešojoje erdvėje, dominuojant milžinei LRT, šiuo metu esmingai veikia tik vienas kolektyvinis politinis požiūris, o kiti, nors ir bando, neturi galimybės prasimušti – ypač valstietiškasis ar socialdemokratinis.
Priminsiu, kad po to, kai 2018 metais į LRT generalinės direktorės pareigas buvusios Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės iniciatyva buvo paskirta Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, socialdemokratų partija neteko turėtos įtakos, o televizija pasuko būtent vienos politinės jėgos „iškėlimo ir palaikymo“ keliu.
Nuo to laiko visuomenininkų akcijos ir mitingai prie LRT, kuriais reikalaujama grąžinti visuomeninį transliuotoją Lietuvos žmonėms, vyksta be pasekmių. Visų Lietuvos žmonių lėšomis išlaikoma televizija, pasukusi nuo objektyvaus informavimo prie vienai politinei jėgai palankaus visuomenės nuomonės formavimo, šiuo metu iš esmės dirba tik „daliai“ Lietuvos žmonių.
Todėl nebeverta stebėtis, kad LRT žiniasklaidos erdvėje žmonių požiūris formuojamas antraštėmis ir skelbiamu turiniu, atitinkančiu vienos politinės krypties interesus.
Dabar apie akivaizdų dalyką – mitingas neatspindi didžiosios dalies žmonių nuotaikų ir situacijos vertinimų.
Juolab, Laisvės TV organizuojamos akcijos iš tiesų neturi nieko bendra su viešojo visuomenės intereso reiškimu. Viešojo intereso pagrindinė sąlyga – objektyvumas, kuris galimas tik tada, kai interesas yra visuotinai pripažintas.
„Gėdos“ mitingo pagrindinė ypatybė – aiškus palankumas politinėms jėgoms, esančioms „ant atsarginių suolelio“, todėl šis renginys praranda viešojo intereso statusą. Be to, „visuomeniniu“ save vadinančio Andriaus mitingų organizavimo iniciatyvos konservatorių ir liberalų valdymo laikotarpiu nesuteikė lietuviams galimybės dalyvauti, nors progos tam buvo kur kas įtikinamesnės.
A. Tapinas žmonių prie Seimo kažkodėl nekvietė nei Bartoševičiaus atveju – identifikuoto pedofilo konservatorių partijoje, nei buvusios ministrės A. Navickienės, dirbusios sukčių grupuotei, kurios vadovas iki šiol yra areštinėje. Tiesiog ketverius metus buvo „atostogos“ – valdžia buvo TA.
Jei prisiminsime „čekiukų skandalą“, ši akcija ilgam suardė priešrinkiminę socialdemokratų ramybę, rinkiminius sąrašus ir rinkiminės kovos dvasią. Į tokių įvykių sūkurį pateko vos keli žymesni konservatoriai, o „nelaimėlių“ liberalų – atmintis tiesiog nefiksavo.
Ši partija nėra gausiai atstovaujama vietose, tuo tarpu socialdemokratai vadovauja daugumos Lietuvos regionų savivaldybėms. Todėl „čekiukų“ smūgis atrodė kaip gerai apskaičiuotas politinis veiksmas.
Jei anksčiau buvo sunkiau perprasti pagrindines „visuomenininkų“, dirbančių politinėms jėgoms, motyvacijas, tai šio mitingo kontekste, prijungus A. Tapino žymųjį „Aš kaltinu“, kurio pagrindinės oficialios priežasties vargu ar kas šiandien prisimena, o G. Landsbergio frazė „Šitas Seimas turi eiti lauk“ vis dar skamba – suprasti Laisvės TV rengiamų mitingų fenomeną tapo kur kas paprasčiau.
„Gėdos“ mitingas išskirtinumu nuo kitų A. Tapino akcijų nepasižymėjo. Kaltinti „valstiečius“ – konservatorių skyriai iš visos Lietuvos rinkosi autobusais, traukdami dainas; socialiniai tinklai buvo pilni šios partijos aktyvistų filmuotų vaizdo įrašų.
Tuo tarpu „gėdinti“ socialdemokratus darbo dieną, darbo valandomis rinkosi išskirtinai Vilniaus konservatorių ir liberalų aktyvas, jų kontroliuojamuose fonduose dirbantys „visuomenininkai“, šių partijų simpatikai ar tiesiog partijų nariai „privalomos drausmės“ tvarka. Ir „kaltės“ valstiečiams, ir „gėdos“ socialdemokratams mitinguose pakiliai skambėjo apokaliptinės Lietuvos politikos nuotaikos.
Apie mitingo „visuotinę reikšmę“ Lietuvai kalbėti neverta jau vien dėl organizatorių reputacijos. Kas kas, o A. Tapinas – pernelyg toli nuo visuotinumo ir visuomenės viešo intereso gynėjo aureolės.
Beje, Lietuvoje, regis, televizijos neturėtų organizuoti mitingų. Ar klystu?
