Atsikratęs televizinės tapatybės save atrado lietuviškame kaime

Nuotr. iš asmeninio albumo
Valdas Vižinis ir jo svirno istorijos.
Gataučiuose seną, labai svarbią Biržų istorijai sodybą puoselėja visuomenininkas, kadaise pramogų pasaulio atstovas Valdas Vižinis. Su „Biržiečių žodžiu“ jis kalbėjosi apie gyvenimo pamokas, televizijos šešėlį ir kaimą, kurį miestiečiai įsivaizduoja ne tokį, koks jis yra iš tikrųjų.

Valdai, jūs turite didelę darbo patirtį televizijoje, režisūroje, profsąjungų veikloje, netgi politikoje. Kuri iš profesijų ar veiklų šiandien jums pati svarbiausia? Ar nepasigendate dėmesio? Juk jaunoji karta jūsų jau nebeatpažįsta?

Kai sulauki tam tikro amžiaus (man 57 metai), jau daug ko būni gyvenime išmokęs. Šiandien aš galiu daug ką pats savom rankom nuveikti. Net apie statybas šiek tiek išmanau, nes visą sodybą teko savom rankom prikelti. Buvo, paimi langines – o jos sutrupa tavo rankose. Tad teko mokintis- kaip išsaugoti istorinį palikimą jo nesugadinant. Galiu straipsnį parašyti ar gitara pagroti. Turiu nemažai patirties dirbant su profsąjungomis. Na, o pagrindinė veikla dabar – būti tiesiog žmogumi, su žmonėmis ir dėl žmonių. Dėmesio nepasigendu ir net džiaugiuosi, kad bėgant metams jo sulaukiu vis mažiau. Labai ilgai bėgau nuo televizinės tapatybės. Kadangi dabartinis jaunimas, dvidešimtmečiai ar net trisdešimtmečiai, jau nepažįsta – mėgaujuosi laisve, galiu būti savimi.

Gyvenimas Gataučiuose, istoriniame name

O kaip jūs atsiradote čia, Gataučiuose, kokie vėjai atpūtė, kodėl būtent šią sodybą išsirinkote?

Mano žmona yra kilusi iš Gataučių kaimo. Norėjosi ramybės, gamtos, bet nesinorėjo vasaromis gyventi kartu su uošviais. Ieškojom sau vietos, kur jaustumės šeimininkais. Uošviai ir prirodė šią sodybą, sakė, kad čia šventi žmonės gyveno. Taip prieš kokius trylika metų, ir įsigijome šią sodybą, kurioje gyveno Mamertas Indriliūnas. Kokia ramybė, tyla, gamta aplinkui... Virš galvos gervės praskrenda, gandrai...

Pirmiausia, įsigiję sodybą visa šeima, kartu su vaikais, aplankėme Biržų „Sėlos“ muziejų, norėjosi susipažinti su šio krašto istorija. Ten ir pamačiau didžiulį Mamerto Indriliūno portretą. Tuomet ir supratau, koks neįkainojamas istorinis paveldas pateko mums į rankas. Iki to laiko apie Mamertą Indriliūną ne kažin ką buvau girdėjęs, tik tvarkant sodybą buvau radęs keletą senų nuotraukų. Kaip paaiškėjo – poeto ir partizano šeimos, jo draugų nuotraukas. Sužinojęs šių namų istoriją supratau – kas aš toks, kad kurčiau čia savo istoriją, kai šitie namie yra persisunkę savo ypatinga, išskirtine ir tokia svarbia Biržams istorija. Tad išeksponavau daiktus, rastus šioje sodyboje, o atvykusiems ir besidomintiems mielai papasakoju apie žmones, kurie čia gyveno.

Šiemet buvo minimos Mamerto Indriliūno 100 gimimo metinės. Biržų J. Bielinio biblioteka suorganizavo renginį, mielai sutikau, kad paminėjimas vyktų poeto, partizano gimtojoje sodyboje. Paskui po renginio su jo giminaičiais dar ilgai sėdėjome, kalbėjome.

Aludarystė ir ryšys su kaimo bendruomene

Kaip jums sekasi sutarti su vietine bendruomene, kaip žmonės jus priima, juk atvykėliams kaime tapti savu labai sunku?

Taip, kai gyveni Biržų rajone, reikia turėti kažką tokio, kad priimtų kaip savą, kad pats pritaptum prie dermės, žmonių, prie bendruomenės. Rodos žmonės geri, paslaugūs, visada padės kai tik reikės, visuomet mandagūs, pasilabins, paklaus kaip sekasi... Tačiau norint tapti savu, reikia dar kažko tokio. Taip pradėjau virti naminį alų. Bet šiaip daryti alų neužtenka, norint užsitarnauti pagarbą ir pripažinimą, reikia jį daryti gerą. Galiu pasigirti – jau visai neblogai gaunasi, o vietiniai pripažino, kad verdu gerą alų. Padarom su kaimynais tradicines koštuves prieš darbymetį ir po visų darbų – ragaujam, kalbamės, aptariam gyvenimą. Jau tradicija tampa, kad kalėdinį alų verdu.

Turiu netgi pažįstamų rate tokių entuziastų, kurie specialiai čia atvažiuoja, net su šeimomis, sudalyvauti alaus virimo procese. Keliamės ketvirtą ryto, užkuriam katilus ir tas salyklo, apynio garas, kvapas – tai kažkas sakralaus. Vaikai prisilietę prie to proceso, tikiu, užaugs kitokie. Pajutę gamtos ir žmogaus dermę.

Alaus virimas, jo vartojimas yra ir buvo labai gilias tradicijas turintis, netgi socializuojantis veiksnys, turintis didelę įtaką bendruomenės susibūrimams. Juk ši tradicija ir naminio alaus virimas nebuvo skirtas tiesiog gėrimui. Tai buvo ypatingas, net mistiškas procesas nuo pat salyklo grūdo užauginimo iki koštuvių, ragavimo... Darbų pradžia ir pabaiga, šeimos ir kaimo, kalendorinės šventės be šio gėrimo neapseidavo.

Tikiu, kad buvo nemenkas iššūkis imtis tokias senas alaus virimo tradicijas turinčiam krašte. O anksčiau ar yra tekę prie šito amato prisiliesti? Ar teko bent jau ragauti tradicinio aukštaitiško naminio alaus, ar tik Gataučiuose pradėjote į šias tradicijas gilintis?

Iš tikro tai turėjau šiokios tokios patirties. Pats pamenu gal aštuntoje ar septintoje klasėje prisiragavau alaus, galvodamas, kad gaivinuosi gira, nes alus giros buteliuose buvo supiltas. Paskui tik mama pasakojo, kad grįžusi namo rado mane sėdintį ant lovos ir besijuokiantį... Tokia ta mano ragavimo patirtis... Šiauliai, kuriuose su gimęs ir užaugęs, garsėjo alaus virimo tradicijomis, močiutė mano virdavo. Turėjo penkias dukras, tai kaipgi žentus privilioti... Tik skaniu naminiu alumi. Na tai žentai visuomet mielai lankydavosi, visus darbus padėdavo nudirbti.

Tėtis dirbo Pakruojo ir Pasvalio kraštuose, tad namuose dažnai būdavo salyklinio gėrimo lauktuvių iš tų kraštų. Tokia patirtis. Bet tik atvykęs į Gataučius pradėjau gilintis į šią seną tradiciją ir pabandžiau pats virti alų. Turiu 4 labai svarbius man kubilus, kurie atkeliavo į šią sodybą, turėdami savo gyvenimo istoriją. Štai pirmasis yra mano mokytojo, išmokiusio mane virti biržietišką alų, gyvenančio Gataučių kaime, kubilas. Antrasis- 24 kibirų šių namų kubilas. Trečias yra mano dėdės Antano iš Žeimelio. Na, o ketvirtasis atsirado šiuose namuose labai įdomiai. Paskambino žmogus iš Mažeikių ir pasiūlė atvežti. Sako, tėvuko kubilas, gaila išmesti... Įsivaizduojat, net iš Mažeikių žmogus atvežė. Ir jo istorija įdomi, sako, kad net ataskaitiniams susirinkimams alus jame buvo verdamas.

Man labai svarbu, kad daiktai „kalbėtų“. Turėtų savo tikrą praeitį. Planuoju svirne įrengti naminio alaus muziejų. Po truputį renku eksponatus pats ar žmonės padovanoja.

Kaimas – lietuviškumo tradicijų sergėtojas

Dažnai tenka išgirsti posakį- prasigėręs kaimas... Kaimas be ateities, nes ten beviltiška girtuoklystė... Kaip jūs galvojate? Pats gyvenate mieste, beveik pusmetį praleidžiate kaime, kaip jums atrodo, ar toks pasakymas yra teisingas, ar tikrai kaimas neturi vilties?

Tokiems norisi pasakyti- vaikeli, jei tu gersi kaime, mirsi badu. Jei gersi ir nedirbsi- tiesiog negyvensi. Kaime pilna normalių, žmogiškų, bendruomeniškų žmonių, kurie sunkiai dirba nuo ryto iki vėlaus vakaro. Kai atvažiuoji gyventi į kaimą – vėl iš naujo atrandi žmones. Kaimynas, kuris gyvena už kilometro man yra artimesnis už kaimyną, kuris gyvena už dviejų metrų, su kuriuo net nesisveikini kartais, nes net nepažįsti.

O tiems, kurie kalba apie prasigėrusį kaimą, gal vertėtų pirmiausia čia atvažiuoti, pasimelžti karvę, pasodinti bulvę... Lietuviškumo tapatybė šiandien išlikusi būtent kaime – šeimos, lietuvybės samprata. Lietuvių gyvastis, tradicijos būtent čia. Kaimas Lietuvai – kaip savęs išsaugojimo inkaras. Aš tikiu, kad jei vėl kas nors nutiktų mūsų kraštui, kaimas „ištrauktų iš duobės“.

Tvarkydamas sodybą spaliuose radau paslėptą Mamerto Indriliūno antitarybinę literatūrą. Ir ji ten pragulėjo ištisus dešimtmečius. Šios sodybos gyventojų užsispyrimas laimėjo. Todėl įsigijęs šiuos namus jaučiu pareigą išlaikyti autentiškumą ir pagarbą. Šiems namams, šiam kraštui, kaimui.

Ar dažnai užsukate į Biržus?

Į miestą užsukti tenka, dažniausiai į policijos komisariatą. Ne dėl savęs, bet dėl to, kad kažkam pagalbos reikia. Tai žiūrėk vagis kaime įsisuko, tai kokia sumušta močiutė pagalbos paprašė, tai dar kas nutiko. O šiaip didžiąją laiko dalį leidžiu savo sodyboje. Darbų čia pilna.

Ačiū jums labai už skirtą laiką pokalbiui!