Nėjus ir Amadėjus apie tai, kas yra tikrasis džiaugsmas

As­me­ni­nė nuo­tr.
Jus­ti­nos Braz­džio­nis kny­ge­lė "Nė­jus ir Ama­dė­jus" pa­ra­šy­ta dviem kal­bo­mis.
Bu­vu­si bir­žie­tė, da­bar Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se, Los An­dže­le gy­ve­nan­ti Jus­ti­na Braz­džio­nis ato­sto­gų į tė­viš­kę grįž­ta nuo­lat. Ne tuš­čio­mis. Praė­ju­sių me­tų rug­sė­jį "Port­fo­lio" ga­le­ri­jo­je ji su­ren­gė sa­vo pie­ši­nių ir at­vi­ru­kų pa­ro­dą "Mo­men­tai". Šiais me­tais Jus­ti­na iš­lei­do dvi­kal­bę – ang­lų ir lie­tu­vių – kal­bo­mis pa­ra­šy­tą kny­ge­lę vai­kams "Nė­jus ir Ama­dė­jus", ku­rią pri­sta­tys Bir­žų mies­to šven­tė­je. Apie ką ši kny­ga ir ko­dėl pa­ra­šy­ta dviem kal­bo­mis, "Bir­žie­čių žo­džiui" pa­sa­ko­jo jos au­to­rė Jus­ti­na.

Į gim­ti­nę ato­sto­gų grį­žai kar­tu su sū­ne­liais Ado­mu ir ma­žuo­ju Ma­tu­ku. Gal jie – tai Nė­jus ir Ama­dė­jus?

Ne. Šią pa­sa­ką pa­ra­šiau prieš 7 – 8 me­tus, kai dar ne­bu­vo gi­mę sū­ne­liai. Bu­vau pa­kvies­ta į vai­kų gim­ta­die­nį ir ne­su­gal­vo­jau, ką pa­do­va­no­ti to­kio, kas iš­lik­tų il­gam. Ki­lo min­tis pa­ra­šy­ti pa­sa­ką. Taip ir at­si­ra­do an­ge­lai Nė­jus ir Ama­dė­jus. Kai gi­mė Ado­mė­lis, šią pa­sa­ką at­ra­dau iš nau­jo. No­rė­jau iš­leis­ti kny­ge­lę vai­kams, ją pa­ti iliust­ruo­ti.

Kny­ge­lė pa­ra­šy­ta dviem kal­bo­mis – ang­lų ir lie­tu­vių. Ar tau, gy­ve­nan­čiai Ame­ri­ko­je, svar­bu, kad lie­tu­vių vai­kai ne­pa­mirš­tų gim­to­sios kal­bos?

Ame­ri­ko­je su­si­du­riu su miš­rio­mis šei­mo­mis, ku­rio­se kal­ba­ma dviem kal­bo­mis. Ma­no ma­ny­mu svar­bu, kad šei­mo­je ne­nut­rūk­tų ry­šis su vai­ku, kad abu tė­vai ga­lė­tų su vai­ku sa­vo kal­bo­mis kal­bė­tis apie tuos pa­čius da­ly­kus. To­dėl kiek­vie­na­me kny­ge­lės la­pe pa­sa­kai­tė pa­ra­šy­ti dviem kal­bo­mis. Ga­le kny­ge­lės pri­dė­jau kai ku­rių žo­džių žo­dy­nė­lį. Teks­te tie žo­džiai, ku­rie yra žo­dy­nė­ly­je, iš­ryš­kin­ti. Į žo­dy­nė­lį su­dė­jau to­kius žo­džius kaip mei­lė, da­lin­tis, ver­tin­ti, verk­ti, mė­ly­nių sko­nio le­dai, snai­gės, ačiū...

Apie kny­ge­lę pa­sa­ko­jai LRT ra­di­jo lai­do­je. Jo­je da­ly­va­vo ir fi­lo­so­fė In­ga Hil­big, kal­bė­ju­si apie dvi­kal­bys­tę šei­mo­je?

Ji moks­liš­kai ty­ri­nė­ja, kaip dvi­kal­bys­tė vei­kia vai­ko sme­ge­nis. Kar­tais miš­rių šei­mų tė­vai bai­mi­na­si, kad iš kar­to kal­bė­da­mi dviem kal­bo­mis, vai­kai ge­rai neiš­moks nė vie­nos. Moks­li­nin­kė ti­ki­na, kad dvi­kal­bė­je šei­mo­je vai­kų aki­ra­tis ple­čia­si, jie at­vi­res­ni pa­sau­liui. Svar­bu, kad vai­kas kal­bų mo­ky­tų­si ne iš te­le­fo­no ar kom­piu­te­rio, o bend­rau­da­mas, skai­ty­da­mas kar­tu su tė­vais kny­ge­les, lip­dy­da­mas, pieš­da­mas... Kar­tais dvi­kal­bė­se šei­mo­se vai­kai su­trin­ka ir už­si­da­ro sa­vy, ta­čiau, anot moks­li­nin­kės, rei­kia šį pe­rio­dą iš­lauk­ti. Per žai­di­mą su vai­kais kal­bų mo­ky­tis tu­rė­tų ne tik dvi­kal­bių šei­mų vai­kai, bet ir to­se šei­mo­se, ku­rios, pa­vyz­džiui, kal­ba lie­tu­viš­kai.

Pa­pa­sa­kok, kas to­kie Nė­jus ir Ama­dė­jus?

Nė­jus ir Ama­dė­jus – du an­ge­lai. Jie gy­ve­na Gra­žio­joj ša­ly. Kai vie­ną sy­kį Nė­jus nu­liū­do, Ama­dė­jus su­gal­vo­jo, kaip jį pra­links­min­ti. Pa­sa­ko­je dar eg­zis­tuo­ja ir Karš­to­ji ša­lis, kur taip pat gy­ve­na an­ge­lai, nie­ka­da ne­ma­tę snie­go. Ma­no pa­sa­ka – su di­dak­ti­ne pa­bai­ga, pa­mo­kan­čia, kad ne­rei­kia bi­jo­ti sa­vo jaus­mų – liū­de­sio, nuo­bo­du­lio, ne­rei­kia bi­jo­ti grįž­ti į vai­kys­tę, iš­mok­ti kas­die­ny­bė­je pa­ma­ty­ti ste­buk­lą. To­dėl ši is­to­ri­ja skir­ta vai­kams nuo 2 iki 100 me­tų. Kai vai­kai bi­jos nak­tį už­mig­ti, juos ga­lės iš dan­gaus drą­sin­ti an­ge­lai Nė­jus ir Ama­dė­jus. Juk vai­kai daž­nai pri­si­gal­vo­ja įsi­vaiz­duo­ja­mų drau­gų.

Ne tik šio­je pa­sa­ko­je, bet ir ta­vo pie­ši­niuo­se gy­ve­na an­ge­lai. Ko­dėl?

An­ge­lai – tai gė­ris, leng­vu­mas. Gal­būt tai są­sa­jos su sap­nais?

Ar pa­mi­lo Nė­jų ir Ama­dė­jų Ado­mė­lis ir Ma­tu­kas?

Ma­tu­kas dar ma­žas, o Ado­mė­lis iš pra­džių ne­sup­ra­to, kad aš pa­ra­šiau šią pa­sa­ką. Kad ma­my­tė pie­šia, jis ži­no. Kai į Bir­žus iš lei­dyk­los at­ve­žė di­de­lę siun­tą kny­ge­lių, Ado­mė­lis džiau­gė­si ir ste­bė­jo­si: "Ma­my­te, tu piešt!" Sten­giau­si pa­sa­kos kal­bą su­pap­ras­tin­ti, kad vai­kai su­pras­tų. Ir ver­ti­mo į ang­lų kal­bą ne­da­riau pa­žo­džiui. Kny­gą sky­riaus vi­siems ma­my­tės Lo­re­tos anū­kams: Ado­mui, Ma­tui, Gus­tui ir Jo­rei.

Kas pa­dė­jo iš­leis­ti kny­ge­lę?

Kol gi­mė kny­ge­lė, praė­jo dve­ji me­tai. Įdo­mu tai, kad klai­das tai­sy­ti, re­da­guo­ti pa­dė­jo Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­ti Puns­ko lie­tu­vė, bu­vu­si li­tua­nis­tė. Pa­gel­bė­jo di­zai­ne­ris Si­gis Šni­ras. Fi­nan­siš­kai pri­si­dė­jo Bir­žuo­se dir­bu­sio tei­si­nin­ko, poe­to, vi­suo­me­ni­nin­ko Pra­no Lem­ber­to sū­nus Vi­ta­lis su žmo­na Ni­jo­le, bend­ro­vė "Bir­žų duo­na", daug pa­vie­nių as­me­nų. Kny­ge­lę iš­lei­do "Ma­žo­ji lei­dyk­la".

O kur kny­ge­lę ga­li­ma įsi­gy­ti?

Bir­žų mies­to šven­tė­je, rugp­jū­čio 4 d. 11.30 val. Pi­lies ar­ka­do­je kny­ge­lę pri­sta­ty­siu teat­ra­li­zuo­tai. Ten bus ga­li­ma ją įsi­gy­ti su ma­no au­tog­ra­fu. Kny­ge­lę jau pra­dė­jo pre­kiau­ti ir kny­gy­nai, bus ga­li­ma įsi­gy­ti in­ter­ne­te. Da­lis kny­ge­lių ke­liaus į Ame­ri­ką, kur gy­ve­na išei­vi­jos lie­tu­viai. "Nė­jus ir Ama­dė­jus" išė­jo 1000 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu. Ti­kiuo­si, kad jį rei­kės pa­kar­to­ti. Sva­jo­čiau kny­ge­lę pri­sta­ty­ti ir Kny­gų mu­gė­je.

Sma­gu, kad tė­viš­kėn nuo­lat grįž­ti su do­va­no­mis: pa­ro­da, kny­ga vai­kams nuo 2 iki 100 me­tų...

Kaž­ką da­ry­da­ma, ne­gal­vo­ju, ar tai rei­ka­lin­ga. Man sma­gu, kad ma­no veik­la su­bu­ria šir­džiai mie­lus žmo­nes. Pir­mą­sias kny­gas "Nė­jus ir Ama­dė­jus" do­va­no­jau kon­kur­so "Šimt­me­čio lie­tu­viu­kai" nu­ga­lė­to­jams.

Pa­pa­sa­kok apie šį sa­vo su­ma­ny­mą.

Per­nai, Lie­tu­vos šimt­me­čio pro­ga, so­cia­li­niuo­se tink­luo­se kvie­čiau pub­li­kuo­ti vai­kų nuo­trau­kas su lie­tu­viš­ka at­ri­bu­ti­ka. Nuot­rau­kas bu­vo ga­li­ma siųs­ti vi­sus me­tus. Šių me­tų lie­pos 6-ąją – Vals­ty­bės (Lie­tu­vos ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo) die­ną pa­skel­bė­me nu­ga­lė­to­jus ir jiems do­va­no­jau sa­vo kny­ge­lę. Įdo­mu, kad vie­nu iš nu­ga­lė­to­jų ta­po 2018-ųjų Va­sa­rio 16-ąją Tra­kuo­se gi­męs Ne­mu­nas Bart­kai­tis. Tarp nu­ga­lė­to­jų ir Upy­na Gri­ga­la­vi­čiū­tė bei dvy­niai Vi­lius ir Jo­kū­bas Čer­niaus­kai.

Ar Nė­jus ir Ama­dė­jus tęs nuo­ty­kius ki­to­se is­to­ri­jo­se?

No­rė­čiau, kad jie tęs­tų sa­vo gy­ve­ni­mą.

Ačiū už po­kal­bį.

Edi­ta MI­KE­LIO­NIE­NĖ

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.