„Teatriukų šventė 2019“

Fe­lik­so GRUNS­KIO nuo­tr.
Kul­tū­ros na­mų sce­no­je nau­jo­kai – Šiekš­ti­nin­kų dra­mos ko­lek­ty­vas.
Kiek­vie­ną ru­de­nį – pa­sku­ti­nį rug­sė­jo sa­vait­ga­lį - ra­jo­no teat­ra­lai su­si­ren­ka į bend­ra­min­čių su­siė­ji­mą ir vai­di­na spek­tak­lius. To­kios šven­tės vy­ko 2010 me­tais Va­bal­nin­ke, 2011metais Pa­pi­ly­je, 2012 me­tais Pa­ro­vė­jo­je, 2013 me­tais Šu­kio­ny­se, 2014 me­tais Obe­lau­kiuo­se, 2015 me­tais vėl Va­bal­nin­ke, 2016 me­tais Nau­sė­džiuo­se, 2017 me­tais vėl Pa­pi­ly­je, 2018 me­tais Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­ky­je. 2019 me­tais Bir­žų ra­jo­no kai­mo dra­mos ko­lek­ty­vų ap­žiū­ra – šven­tė, trum­pai va­di­na­ma - „TEAT­RIU­KŲ ŠVEN­TE“ at­ke­lia­vo Į Bir­žų kul­tū­ros cent­rą. At­ke­lia­vo pa­kvies­ta šių na­mų šei­mi­nin­ko - Bir­žų kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­riaus Ro­mo Le­se­vi­čiaus.

Šven­tės pra­džio­je di­rek­to­rius pa­svei­ki­no ak­to­rius, jų va­do­vus – re­ži­sie­rius, žiū­ro­vus su šven­te. Pa­lin­kė­jo ge­ros šven­tės vi­siems.

Šven­tė vy­ko de­šim­tą kar­tą – tai­gi, ji bu­vo ju­bi­lie­ji­nė. Ir ne tik pa­ti šven­tė ju­bi­lie­ji­nė, bet ir su­vai­din­tų spek­tak­lių skai­čius bu­vo ap­va­lus. Iki šios šven­tės, bu­vo su­vai­din­ti pen­kias­de­šimt ke­tu­ri spek­tak­liai. 2019 me­tų šven­tė­je, dar še­ši. Pap­ras­ta ma­te­ma­ti­ka – šven­tės is­to­ri­jo­je su­vai­din­ta še­šias­de­šimt spek­tak­lių.

Šven­tė tu­ri ir sa­vo tra­di­ci­jas. Ka­dan­gi spek­tak­liai vai­di­na­mi vie­nas po ki­to, kad žiū­ro­vams ne­prailg­tų lauk­ti per­trau­kė­lių me­tu, kol ak­to­riai kei­čia de­ko­ra­ci­jas, jiems dai­nuo­ja, gro­ja įvai­rūs ko­lek­ty­vai. Pap­ras­tai, tas per­trau­kė­les už­pil­do Pa­pi­lio kul­tū­ros na­mų „Sen­ti­men­tų“ dai­ni­nin­kės, va­do­vau­ja­mos Va­le­ri­jos Puo­džiū­nie­nės. Jos jau dau­ge­lį me­tų mū­sų šven­tė­se dai­nuo­ja tiek, kiek lai­ko trun­ka per­trau­ka. Ir dau­ge­lis žiū­ro­vų, taip nė kar­to ir nei­šei­na iš sa­lės, nes nė­ra ka­da. Spek­tak­lį rei­kia žiū­rė­ti, o pa­skui klau­sy­ti skam­bių dai­nų. Ne tik klau­sy­ti, bet ir dai­nuo­ti kar­tu.

Šven­tę pra­dė­jo Šiekš­ti­nin­kų bend­ruo­me­nės teat­ras. Jie pa­ro­dė ne­ži­no­mo au­to­riaus ko­me­di­ją „Kaip ma­lū­ne vel­nius gau­dė“. Re­ži­sie­rė Ire­na Sty­rie­nė. Be­je, pa­ti Ire­na ne tik re­ži­sa­vo, bet ir vai­di­no. Šis ko­lek­ty­vas „Teat­riu­kų šven­tės“ is­to­ri­jo­je da­ly­va­vo pir­mą kar­tą. Jie pra­dė­jo šven­tę, duo­da­mi jai „ge­rą to­ną“. Žiū­ro­vai la­bai šil­tai priė­mė spek­tak­lį. Be­lie­ka tik ste­bė­tis šiekš­ti­nin­kie­čių en­tu­ziaz­mu, no­ru vai­din­ti ir ta stip­ria tei­gia­ma ener­gi­ja, ku­rią jie spin­du­liuo­ja ap­lin­kui. Tai žmo­nės, ku­rie ne­bur­ba „ant vi­so pa­sau­lio“, o pa­tys „spal­vi­na“ sa­vo kas­die­ny­bę.

Ant­ri vai­di­no Obe­lau­kių kul­tū­ros na­mų teat­ras - Al­do­nos Lie­pie­nės ko­me­di­ją „Vel­niūkš­čio iš­dai­gos“. Re­ži­sie­rė Da­na Se­me­no­vie­nė. Be­je, tai tas pa­ts spek­tak­lis, ku­rį obe­lau­kie­čiai vai­di­no penk­to­jo­je „Teat­riu­kų šven­tė­je“ Obe­lau­kiuo­se. Nors pa­gal šven­tės rei­ka­la­vi­mus ne­va­lia to pa­ties spek­tak­lio ro­dy­ti ap­žiū­ro­je – šven­tė­je, bet čia bu­vo pa­da­ry­ta išim­tis.

Žiū­ro­vai pa­ma­tė lai­ko su­bran­din­tą spek­tak­lį. La­bai efek­tin­ga spek­tak­lio pra­džia. Ak­to­riai sce­no­je jau­tė­si lais­vai. Be­je, Aud­rius Ber­no­tas, vai­di­nęs tė­vą, jau bu­vo ap­do­va­no­tas už šį vaid­me­nį, kaip ge­riau­sias 2014 me­tų Bir­žų ra­jo­no ak­to­rius.

Tre­ti vai­di­no Kuč­ga­lio kul­tū­ros na­mų ak­to­riai. Bu­vo pa­ro­dy­ta Ma­ri­jos Aly­tie­nės ko­me­di­ja „Kur­čias žen­tas“. Re­ži­sie­rė Ja­ni­na Ei­no­rie­nė. Tai si­tua­ci­jų ko­me­di­ja. Gal ne vis­kas pa­vy­ko kuč­ga­lie­čiams, bet jie sten­gė­si, vai­di­no „įsi­juo­sę“. Žiū­ro­vai priė­mė ko­me­di­ją šil­tai.

Kup­re­liš­kio bend­ruo­me­nės ak­to­riai vai­di­no ket­vir­ti. Pa­ro­dė Sta­sio Ylos ko­me­di­ją „Aš ne­no­riu Jur­gio“. Re­ži­sie­rė Re­gi­na Lat­vė­nie­nė. Jie tie­siog „su­kė­lė fu­ro­rą“, taip juk sa­ko­ma, kai la­bai kaž­kas pa­vyks­ta. Žiū­ro­vai kva­to­jo­si, ki­taip sa­kant – „lū­žo“ iš juo­ko. Pui­kus ko­lek­ty­vas, daug me­tų vai­di­nan­tis „Teat­riu­kų šven­tė­se“. Tas žo­dis – „pui­kus“, la­bai ma­žai pa­sa­ko. Tai stip­rus, dar­nus, šei­my­ni­nis, ga­lin­gas, drau­giš­kas, ak­ty­vus, gau­sus ir la­bai mie­las ko­lek­ty­vas. O kiek ja­me pui­kių ak­to­rių. Na, trum­pai ta­riant, tik­ras kai­mo teat­ras. Pap­ras­čiau­siai, sun­ku įsi­vaiz­duo­ti ra­jo­ni­nę teat­ra­lų šven­tę be šio ko­lek­ty­vo.

Skre­biš­kių kul­tū­ros na­mų ak­to­riai vai­di­no penk­ti. Jie pa­ro­dė ko­me­di­ją pa­gal Iza­be­lę Lu­ko­šie­nę „Mo­čiu­te, ku – kū“. Re­ži­sie­rė Ma­ri­ja Un­dzė­nie­nė. Tai dar vie­nas bran­dus ko­lek­ty­vas. Daug pui­kių ak­to­rių, ku­rie ne vai­di­na, o ta­ry­tum gy­ve­na sce­no­je. Ki­taip ir bū­ti ne­ga­li, nes jų va­do­vė Ma­ri­ja (kaip ja va­di­na­me ofi­cia­liai, o taip ir no­ri­si ra­šy­ti - Ma­ry­tė) – la­bai darbš­tus, šil­tas ir veik­lus žmo­gus. Ji su­bu­ria skre­biš­kie­čius įvai­rioms veik­loms, ne tik vai­di­ni­mams. Ir su­bu­ria ne tik sa­vo bend­raam­žius, bet ir jau­ni­mą, paaug­lius. Žo­džiu, kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas Skre­biš­kiuo­se, at­ro­dy­tų to­kio­je nuo­ša­lio­je vie­to­je, ver­da. Pa­si­ro­do, nuo­ša­lių vie­tų ne­bū­na, jei­gu ten gy­ve­na žmo­gus en­tu­zias­tas, sa­vo dar­bo fa­na­ti­kas. Sėk­mės šiam ko­lek­ty­vui ir to­liau.

Šven­tė­je pa­sku­ti­niai vai­di­no pa­pi­lie­čiai, tiks­liau – pa­pi­lie­tės. Bu­vo pa­ro­dy­ta Gra­ži­nos Ma­rec­kai­tės ko­me­di­ja „Pen­kios my­lin­čios“. Re­ži­sie­rė Vi­ta Vo­rie­nė. Nie­ko apie spek­tak­lį ra­šy­ti ne­ga­liu, nes pa­ti ja­me, su­si­klos­čius ap­lin­ky­bėms, tu­rė­jau vai­din­ti. Aiš­ku, leng­viau­sia bū­tų bu­vę iš vi­so ne­da­ly­vau­ti šven­tė­je, nes vie­na ak­to­rė bu­vo iš­vy­ku­si tą die­ną. Bet kaip ne­da­ly­vau­ti? Jei­gu teat­ro nė­ra ra­jo­no teat­riu­kų šven­tė­je, tai va­di­na­si jo iš vi­so nė­ra. Tai ir da­ly­va­vom.

Da­bar be­lie­ka su­lauk­ti tra­di­ci­nės „Mel­po­me­nės šven­tės“, skir­tos tarp­tau­ti­nei teat­ro die­nai pa­mi­nė­ti, ku­ri vyks 2020 m ko­vo 26 die­ną. Jos me­tu bus pa­skelb­tas ge­riau­sias Bir­žų ra­jo­no 2019 me­tų teat­riu­kas. Iš kur su­ži­no­si­me ku­ris juo ta­po? Ogi la­bai pa­pras­tai, šven­tės me­tu dir­bo slap­ta ko­mi­si­ja, ku­ri jau įver­ti­no vi­sus spek­tak­lius.

Šven­tė bai­gė­si. Kaip ir pla­na­vo­me, ji tę­sė­si ke­tu­rias su pu­se va­lan­dos.

Dė­ko­ju pui­kioms šven­tės ve­dė­joms, Bo­ri­so Dau­gu­vie­čio teat­ro ak­to­rėms – Si­mai Ra­siu­ke­vi­čiū­tei ir Mil­dai Ker­šy­tei.

Dė­ko­ju vi­siems teat­rams ir jų re­ži­sie­riams už at­sa­kin­gu­mą, nuo­šir­du­mą ir ope­ra­ty­vu­mą. Dė­ko­ju „Sen­ti­men­tų“ dai­ni­nin­kėms iš Pa­pi­lio ir jų va­do­vei Va­le­ri­jai Puo­džiū­nie­nei. Dė­ko­ju žiū­ro­vams - iš­ti­ki­miau­siems, kant­riau­siems ir pa­tiems pa­čiau­siems. Dė­ko­ju Bir­žų kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­riui Ro­mui Le­se­vi­čiui, kad „Teat­riu­kų šven­tė“ pa­ga­liau at­ke­lia­vo į Bir­žus. Ti­ki­mės su­si­tik­ti su žiū­ro­vais to­je pa­čio­je vie­to­je, tuo pa­čiu lai­ku - ki­tų me­tų ru­de­nį Bir­žų kul­tū­ros cent­re.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.